Kino teatre. Be juodo pykčio širdyse ir kituose organuose („Moterys meluoja geriau. Kristina“)
Romantinė komedija su detektyvo elementais, kuri į skaitmeninio kino sales suviliojo žiūrovus, ilgai ignoravusius kiną kaip meno rūšį arba bent jau kaip pramogą. Pagrindinis jaukas – pavadinimas, per kelerius metus tapęs prekės ženklu ir personažų vardai, tvirtai prilipę prie aktorių veidų. Ar esama piliečių, filmą žiūrėjusių kaip kūrinį, niekuo nesusijusį su televizijos serialu, nežinoma. Bet reikia manyti, kad jie buvo labai vieniši dideliame gerbėjų būryje ir jautėsi gana nepatogiai, negalėdami tinkamai reaguoti į replikas, situacijas ir kitokius jiems nesuprantamus atpažinimo džiaugsmelius.
Beje, o kodėl pavadinime teigiama, kad moterys meluoja geriau?
Atmetus tą identifikacijai reikalingą aksiomą, visos damos filme yra tiesiog Temidės – nemeluoja nė viena. Kristina (Edita Užaitė) sako, kad myli savo Paulių (Andrius Bialobžeskis), tai ir myli. Taip, kad nemato, jog jis tikrai meluoja gerai. Meda (Inga Norkutė) garbingai prisipažįsta, jog yra skolinga kažkokius sumautus 30 tūkstančių. Atiduos gal poryt. Gal kokius tris. Vilma (Aušra Štukytė) myli paslaptingą Andriuką (Marijonas Mikutavičius), mėto laiškelius buteliuose į gilius Trakų ežerų vandenis ir apie savo jausmus auditoriją informuoja atviru tekstu.
Jokių čia melagysčių, apgaulių bei kitokių prastos moralės apraiškų. Užtat pakanka humoro, romantikos, lyriškų vaizdelių, niekšingų apgavysčių ir kitų mielų dalykų, tobulai pritaikytų nacionaliniam koloritui. Niekas neerzina, niekas niekas neužkliūva už kokio smegenų vingelio, kad priverstų prisiminti ir nagrinėti, niekas nesukelia blogos nuotaikos. Viskas taip, kaip ir dera pramoginiam filmui – mieli personažai, pakankamai įdomi istorija su zigzagais ir beveik netikėtais posūkėliais, geri aktoriai, gerai atliekantys savo vaidmenis. Visi geri ir dar geresni. O tie, kurie blogi, tai vis tiek simpatiški. Be jokio juodo pykčio širdyse ir kituose organuose.
Na, staugia bjaurusis Paulius gamtoje ant suolelio tarp ramunėlių ir kitokių lietuviškos floros elementų – visi taip staugtų, jei iš saujos išslįstų pora dešimčių milijonų, kurie buvo jau kaip ir savi. Iš struktūrinių ES fondų – reikia pripažinti, kad scenarijaus autoriai tikrai turi humoro jausmą. Ir tolesni veiksmai, susiję su tais struktūriniais milijonais, yra logiški ir paaiškinami. Ir vietinės mafijos atstovai taipogi tokie savi ir suprantami, jokie jie bjaurybės, jiems tiesiog reikia, kad kažkas nubyrėtų ...Todėl ir gąsdina romantiškas moteris, kurios nemeluoja. Ir meškiukas suveikia kaip Čechovo šautuvas paskutiniame veiksme.
Labai norint galima įžiūrėti porą finalų – vienas nuteikia labai dramatiškai ir verčia įsivaizduoti, kaip du lyriniai herojai susitinka ten, anapus, baltame rūke su akmenukais...Ogi ne, turi triumfuoti tiesa ir teisingumas. Jie tai ir padaro, žiūrovų širdyse pažadindami pasitikėjimą ir pozityvius jausmus. Idealiai išlaikytas filmo tempas ir ritmas, geri dialogai ir geri aktoriai, gražūs lietuviškos vasaros peizažai, lengvumas, su kuriuo autoriai pasakoja savo istoriją, pagarba žiūrovams, kurie juos, t.y. autorius ir aktorius myli – va toks yra šitas kinas.
Nijolė Andrijauskienė yra kino kritikė, apžvalgininkė, Kinematografininkų sąjungos narė. Autorė buvo daugelio katalogų „Lietuvos kinas“ (leidėjas filmų platinimo kompanija „Lietuvos kinas“) redaktorė, rašė filmų recenzijas leidiniams „Respublika“, „Kinas“ ir kt. Nuolatinė „Kino“ žurnalo rubrikos „Namų kinas“ autorė. Nuotraukoje - filmo "Moterys meluoja geriau. Kristina" reklaminio plakato fragmentas.
