Atgarsiai. Suaugusių žmonių lošimai Taline („Lošėjas“)

Pamenu, kaip daugiau nei prieš metus ėjau rašyti reportažo iš kažkokio Jonyno kažkokio filmo filmavimo aikštelės. Kiek vėliau naujienos ėmė sklisti ir „Lošėjas“ galbūt net kiek netikėtai tapo tuo filmu, į kurį buvo pradėtos projektuoti lietuvių kinu besidominčiųjų viltys ir apie kurį buvo (ir vis dar?) galima išgirsti frazę „laukiu premjeros“. Nacionalinės premjeros data vis dar nėra žinoma, bet režisieriaus Igno Jonyno „Lošėjas“ sėkmingai keliauja per tarptautinius kino festivalius – San Sebastianas, Varšuva, Marakešas. Sustojo ir Taline. Tad (su viltimi nesugadinti filmo intrigos) – įspūdžiai iš premjeros Estijos sostinėje.

Jau septynioliktus metus rengiamas Talino juodųjų naktų kino festivalis (arba tiesiog PÖFF) laikomas vienu svarbiausių festivalių Šiaurės regione. Savo plačioje programoje (šiemet – 250 filmų) jis glaudžia ir garsių režisierių darbus, ir netikėtus didžiųjų kino festivalių atradimus, ir pirmuosius žingsnius žengiančius nacionalinius vietinio regiono filmus. Kartu su dar vienuolika filmų „Lošėjas“ pakliuvo į konkursinę PÖFF‘o Tridens programą, skirtą debiutiniams (daugiausia) vaidybiniams ilgametražiams filmams iš Baltijos jūros ir Šiaurės šalių regionų. Vardan bendro konteksto – „Lošėjo“ kompanijoje atsidūrė ir lietuvių žiūrovams „Scanoramoje“ galimai jau matyti filmai – islandų režisieriaus Benedikto Erlingssono debiutas „Apie arklius ir žmones“ (šis tapo konkursinės programos nugalėtoju, o papildomai „susižvejojo“ ir dar porą PÖFF‘o apdovanojimų) ir rusų „Intymios dalys“ (rež. Nataša Merkulova ir Aleksejus Čupovas).

Per filmo pristatymą Taline paklaustas, kaip „Lošėjas“ atrodo bendrame nacionalinio kino kontekste, scenaristas Kristupas Sabolius atsakė, kad „tai – sudėtingas klausimas. Aš norėčiau, kad filmas būtų kokios nors lietuvių „naujosios bangos“ dalimi. Bet tokio judėjimo mes vis dar neturime. Galbūt po kelerių metų?“

Kartais susimąstau, kas kaltas dėl tokios naujojo kino padėties ir mūsų kinematografininkų nenoro apsidairyti aplinkui – augimas po itin globėjišku sovietijos sparnu, nulėmęs neverbalinės kalbos išlavėjimą ir užmaskuotas žinutes, siunčiamas „iš anapus ūkanotos pievos“, ar ir lietuviškas mentalitetas? Su mažomis išimtimis mūsų nacionaliniam kinui iki šiandien grožėtis savo atspindžiu ir medituoti prie nuosavo šulinio yra maloniau, nei dairytis į kaimyno daržą – net grubiausia realybės ir istorijos faktūra transformuojasi į pasaką, o žanrinės detektyvo pretenzijos galų gale nuveda į užmirštą belaikę erdvę, kurios centre – toje erdvėje amžinai įstrigę traukinio belaukiantys provincijos keistuoliai. Galbūt todėl su bandymu gręžtis į visuomenę, ją „ištikusius“ lūžius ir pastarųjų pasekmes, „Lošėjas“ šiame kontekste pagaliau atrodo kaip išimtis iš taisyklės, o pusryčių metu prie gretimo stalo užsienio kalba nuskambantis komentaras (NB – viešbutyje tuo metu daugumą sudarė kino industrijos atstovai ir kritikai) „Ar matei lietuvių „Lošėją“? Geras filmas!“ gana maloniai paglosto nacionalinį ego. 

 „Filmo pristatymo San Sebastiane metu žiūrovai reagavo „per atstumą“ – „o, savo šalyje jūs turite įdomių problemų!“. Auditorijai kilo daug klausimų apie tai, ar filmo siužetas grįstas tikrais įvykiais. Varšuvoje įvyko antra premjera. Manau, kad filmo tema jiems buvo daug artimesnė. Pavyzdžiui, ispanai labai daug juokėsi. Lenkai – ne. Lietuvoje filmo premjera dar neįvyko, todėl mes nežinome, kokia bus reakcija, ypač – iš medicinos sektoriaus darbuotojų pusės. Bet tai tikrai nėra filmas apie medikų problemas. Tai filmas apie mus. Taip pat ir apie mane,“ – paklaustas apie reakcijas į filmą pristatymo metu kalbėjo scenarijaus autorius.

Pasitelkę pagrindinio filmo herojaus paramediko Vincento (akt. Vytautas Kaniušonis) - puikaus darbuotojo, bet kartu ir aistringo lošėjo - istoriją, „Lošėjo“ kūrėjai kalba apie vadinamąją „lūžio“ kartą. Apie tuometinius ties Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo riba atsidūrusius dviejų visiškai skirtingų politinių santvarkų kaitą išgyvenusius dvidešimtmečius, kuriems pakitusios tikrovės uždavinius teko išsispręsti patiems ir ant kurių pečių šiuo metu laikosi didžioji dabartinės socialinės realybės konstrukto dalis.

Pagrindinį herojų Vincentą mes sutinkame jau pirmuosiuose filmo kadruose – energingai žingsniuodamas ligoninės priimamojo koridoriais žiūrovą jis vedasi į šių dienų chaosą, kuriame, praskaidrindami savo dieną azartiniais žaidimais, sukasi kiti kolegos paramedikai. Nuobodulio zonoje naujas azartiškas profesinis Vincento sugalvotas lošimas ima plisti geometrine progresija: žmonių gyvybėms tapus skaičiais ant lentos ima skleistis korupcijos, apatijos, moralinės degradacijos ir cinizmo apipintos visuomenės paveikslas. Vis dėlto čia nėra nei „gerų“, nei „blogų“ veikėjų. Su dėmesiu savo „prakeiktiesiems“ filmo kūrėjai kalba apie žmogaus dvilypumą: turėdamas rinktis tarp lošimo ir mylimosios Ievos (akt. Oona Mekas), Vincentas turi atskirti gera nuo blogo. Bet juk moraliniai pasirinkimai niekada nebūna lengvi?

Režisierius Ignas Jonynas kartu su Kristupu Saboliumi „Lošėjo“ scenarijų rašė ketverius metus. Galbūt tai ir nėra laiko klausimas, tačiau filme jaučiasi įdirbis – natūralūs dialogai, vientisai veikiantys pirmo ir antro plano aktoriai (ir pastarųjų pasirinkimas nekelia asociacijų su televizinio „muilo“ ir reklamų personažais). Intensyvus, vietomis – net agresyvus grupės „The Bus“ garso takelis kartu su atšiauraus pajūrio vaizdais ir mėlynai-žaliais tonais nuspalvintomis erdvėmis padeda išlaikyti filmo tempą ir dera prie dinamiško latvių operatoriaus Janio Egličio darbo („Lošėjas“ – pirmas lietuvių ir latvių bendros gamybos filmas), subjektyvios kameros maniera fiksuojančio chaotišką lošėjų tikrovę.

P.S. Beje, prisiminiau kuo „Lošėjas“ yra susijęs (turbūt visai neplanuotai) su viena lietuvių nacionalinio kino tradicija (nuo A. Grikevičiaus ir A. Dausos „Jausmų“ iki A. Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ ir net K. Buožytės „Auroros“) – veiksmas vyksta taip mūsų kinematografininkų pamėgtoje erdvėje – pajūryje. Tik vanduo jau toks purvinas...