Kino teatre. Padėvėta kalėdinė premjera ("Kaip pavogti žmoną")

Esu tikras, kad kiekvienas sąmoningas žmogus puikiai supranta, jog bet kokio komercininko darbo esmė yra kiek galima plačiau paskleisti savo kuriamą produkciją. Labai grubiai tariant, prekybininkų esama dviejų rūšių: pirmieji gamina vadinamąsias prestižo prekes ir kur kas labiau rūpinasi ne tiek atskiro produkto pardavimais, kiek prekės ženklo, įvaizdžio formavimu, o antrieji, priešingai, kelia sau tikslą maksimaliai brangiai parduoti mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis sukurtą prekę.

Retsykiais vis užmetant akį tiek į jau pakankamai išvešėjusią lietuvių komercinio teatro rinką, tiek į pastaraisiais metais pirmus didžiuosius pumpurus užmezgusį šalies komercinį kiną, kyla įspūdis, jog populiarusis menas užėmė gan keistą tarpinę nišą šiandieninės Lietuvos kultūriniame žemėlapyje. Aišku, pasifotografuoti rėmėjų stendo fone prieš kokią „Domino“ teatro premjerą dar nėra tokio gero tono ženklas kaip, tarkime, nueiti „operhauzan“ ar „į Rinkevičių“, tačiau net viešas pasirodymas kokiame nors mūsų komercinio teatro pirmūnų renginyje kažkokią pridėtinę vertę, regis, vis dėlto turi. 

Tik štai klausimas: ar mūsų kultūrinis elitas (o ir bet kuris eilinis teatro ar kino žiūrovas) taip pat didžiuotųsi sudalyvavęs kokio „Optima linija“ serijos pašteto degustacijoje? Ir kuris iš mūsų nežino, kad, tarkime, kompaktiniai diskai, pažymėti „Acme“ prekės ženklu, nors ir pigesni, anaiptol nėra patys patikimiausi? Masinės produkcijos kūrėjai tiesiog dirba savo darbą. Ir dirba jį taip, kaip išmano. Problema kita: mūsų visuomenė dar tik mokosi skaityti miniatiūrines, vos įskaitomas maisto prekių sudėties lenteles, tad visai nenuostabu, kad rimčiau pasidomėti iš pirmo žvilgsnio kone nematoma kultūros ir meno produktų sudėtimi daugeliui nė mintis nekyla. Taip „elitinis nes brangus“ pavojingai priartėja prie „elitinis nes pigus“. 

2013-iesiems jau pasiekus finišo tiesiąją, prieš pat Kalėdas, buvo pristatytas naujas lietuviškas filmas „Kaip pavogti žmoną“. Pagrindiniai naujosios premjeros „kaltininkai“ – režisierius Donatas Ulvydas, jau netiesiogiai paminėta prodiuserinė kompanija „ACME film“ su Žilvinu Naujoku priešakyje ir Jonas Banys, filmui sukūręs scenarijų pagal pjesių autoriaus Miro Gavrano, pažįstamo iš jau tiesiogiai minėto „Domino“ ir kitų didesnių meninių ambicijų nedemonstruojančių šalies teatrų repertuarų, tekstą. 

Ši kūrėjų kompanija, kino mėgėjams jau pristačiusi tikrais „nacionaliniais epais“ tapti pretenduojančius filmus „Tadas Blinda. Pradžia“ bei „Valentinas vienas“, savotiško „liaudiško“ prieskonio nepagailėjo ir šį kartą: taip kroato pjesės „Vyrai po padu“ pavadinimas virsta į „Kaip pavogti žmoną“ (filmo plakate žodis „žmoną“ atsiranda vietoj nubraukto žodžio „milijoną“) ir gan aiškiai apibrėžia tikslinę filmo auditoriją – tai žmonės, kasdien levituojantys tarp kriminalo ir bulvaro, tarp „penktojo“ ir „geltonojo“ laikraščių puslapio. 

Kitaip tariant, filmas skiriamas nuo šventinio šurmulio pavargusiam, lengvos pramogos trokštančiam masiniam vartotojui (cituojant vieną iš anonsinių vaizdo klipų, „persivalgei mišrainių? nusibodo giminės? eik į kiną ir pamatyk bajerius, kurie tavęs laukia!“). Bet tai anaiptol ne problema – kiekvienas turime teisę pramogauti taip, kaip norime. O kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Tad pamėginkime kiek smulkiau aptarti, ką vis dėlto teko suvartoti šį sykį. 

Dar gerokai iki „Kaip pavogti žmoną“ premjeros, stebint filmo viešųjų ryšių kampanijos retoriką, kilo klausimas, kodėl čia taip akcentuojamas skurdas? Pradedant nuo ikipremjerinių kalbų apie kuklų filmo biudžetą, apie patalpų filmavimui paieškas ir to nulemtą „kameriškumą“ (kurį veikiau pavadinčiau „kambariškumu“, nes kūrinio kameriškumas anaiptol nėra sietinas vien su finansine baze), apie tariamą panašumą į vieną beviltiškai nuvalkiotą sovietinę komediją, gal ir nekaltų, bet, manyčiau, gan iškalbingų darbinių pokštų, kai komanda „veiksmas!“ pakeičiama kur kas ž(i)emiškesne „akcija!“ ir t. t. (apskritai, šiomis „maksimų“ griūties dienomis mažais produkcijos kaštais girtis ne rėmėjams, o vartotojams, gali būti pavojinga).

Skurdo, „second-hand'o“ retorika ir serialinė estetika netrunka persismelkti ir į didįjį ekraną – jau pirmuosiuose kadruose matome vėliau vis atsikartosiantį plastmasinio, žaislinio miestelio stoties „peizažą“ (beje, iš pradžių vasarišką, nors filmo veiksmas tarsi sukasi apie Kalėdas) fone skambant ne mažiau „padėvėtų“ Džordanos dainų aranžuotės Lotynų Amerikos ritmų tradicijoje. Žaislinio miesto maketo vaizdas netrukus pereina į didžiulį, kičinį, turginės tapybos stiliuje nupieštą (ar greičiau „nufotošopintą“) Rimantės Valiukaitės portretą. R. Valiukaitės kuriamo Laimutės personažo skvarbus žvilgsnis (tiksliau, du žvilgsniai – vienas nutapytas, kitas – „gyvas“) su motinišku rūpestingumu stebi, kontroliuoja viską, kas šiame bute vyksta ir dar tik įvyks. 

O dabar jos akys priekaištingai įsmeigtos į planšetiniame kompiuteryje paskendusį, kriminalines kronikas skaitantį Ramūno Cicėno vaidinamą „fizruką“–mokyklos direktorių Ramutį. Baisi naujiena: iš kalėjimo grįžta lyg ir neteisingai stambia vagyste apkaltintas pirmasis Laimutės vyras Valdas Bičkus (Giedrius Savickas). Beje, nežinau, kaip galėjo pasirodyti pirmą sykį šį aktorių matančiam žiūrovui (jei tokių apskritai yra), bet šio teksto autoriaus nuomone, R. Cicėnui prilipintas gerokai pliktelėjusio dėdės perukas ir tankūs ūsai atrodė net ne komiškai, o tiesiog kvailai. Nesu tikras, ko pasirinkdami tokį grimą siekė filmo autoriai, bet jei R. Cicėno personažą buvo norima kiek „pasendinti“, tai efektas, manyčiau, išėjo kiek kitoks, labiau atitinkantis farso ar parodijos taisykles, o ne romantinės komedijos žanrą.

Bet tikroji žanrinė ir tuo pat metu siužetinė painiava prasideda tarpduryje pasirodžius G. Savicko personažui. Apskritai, būčiau linkęs labai stipriai suabejoti dėl aktorių pasirinkimo: G. Savicko ir R. Cicėno aktoriniai temperamentai vienas kitą dubliuoja ir trukdo režisieriui plėtoti konfliktinę situacijai. Galiausiai, per kone dešimtmetį darbo įvairiuose teatruose „atidirbti“ sceniniai amplua (t. y. kiek isteriški, vėjavaikiški berniukų vaidmenys) čia pasirodo visiškai netinkantys. Ypač tai akivaizdu scenose su R. Valiukaitės kuriama stoiška, ironiška, tvirta matrona Laimute arba moteriška, trapia, net kiek melancholiška iš praeities grįžusia jaunystės simpatija – Ingos Jankauskaitės Vilija. 

Kas įvyksta, kai neutralizuojamas dviejų dėl vienos moters meilės neva konkuruojančių vyrų santykių dramatizmas? Tada stebime pusantros valandos trukmės filmą apie tai, kaip du šlepečių nepasidalinantys, kambaryje demarkacines linijas braižantys, vienas kito „pasididžiavimus“ duše nužiūrinėjantys broliukai vaikiškai grumiasi dėl dviejų mamyčių dėmesio. Iš esmės tampa visiškai nebesvarbu, kuriam vyrui atiteks kuri moteris. Arba tiksliau: kuri mama imsis globoti kurį berniuką. 

Tokiu būdu visas situacinis komizmas suniveliuojamas iki nebylių, ironiškų R. Valiukaitės žvilgsnių ir ištęstų, ne itin turiningų, blevyzgas, kurių vienintelis tikslas yra pajuokinti žiūrovą, primenančių G. Savicko ir R. Cicėno personažų dialogų (ir kaip gi be kiekvienai gero skonio komedijai privalomo pasimatavimo „kieno ilgesnis“?). Vienus jie turbūt prajuokina, kitiems gal rodosi lėkšti. Bet kokiu atveju, taip supaprastinus personažus, po schemiškais, karikatūriškais santykiais numarinama visa romantinė filmo potencija (reikia pridurti, ir intencija) bei pasimeta siužetinė filmo logika (du ką tik vienas kitam gerkles perkąsti galėję pavydūs vyrai nei iš šio, nei iš to susitaiko ir pradeda lieti kits kitam širdis). O juk dar kažkur aštuntame ar dešimtame plane lieka G. Savicko vaidinamo Valdo tikri ar menami milijonai! 

Beje, reikia pastebėti, kad scenai vejant sceną vis pasikartojanti „užsklanda“ – t. y. jau minėtas žaislinio miestelio maketas – dramaturgiškai lyg ir išteisina sąmoningą ar neplanuotą, pačių filmo autorių valiai nebepaklususį sprendimą vyrų ir moterų meilės istoriją perkelti į savotišką vaikų kambarį. Deja, tada tokiai logikai akivaizdžiai prieštarauja ašaringa D. Butkutės šlagerių romantika, trumpi, bet ryškūs humoro „žemiau diržo“ blyksniai. Galų gale, ir pati kino ekrane pasakojama istorija lieka akyta kaip rėtis. 

Žinoma, atsikračius kelių ne visai normatyvinių scenų, apkarpius veikėjų dialogus ir gerokai suveržus siužetinę liniją, gal ir galima būtų perorientuoti filmą „Kaip pavogti žmoną“ kur kas jaunesnei, ankstyvąją paauglystės stadiją išgyvenančiai auditorijai. Tačiau net ir kaip filmas vaikams, naujasis D. Ulvydo kinematografinis opusas atrodo mažų mažiausiai skurdus: ne pinigų, net ne vaizdų (operatorius Ramūnas Greičius stebėtinai gerai susitvarkė ir tokioje nepatogioje, buitiškoje situacijoje) ar aktorių charizmos, o visų pirma dramaturginės ir režisūrinės išmonės. 

Filmo "Kaip pavogti žmoną" kadruose - aktoriai Giedrius Savickas, Rimantė Valiukaitė, Ramūnas Cicėnas.

"LiTl Baz Pictures" ir "ACME Film" archyvo nuotr.