Kino teatre. Kiaulės dėsnis („Redirected/Už Lietuvą!”)

Didžioji Emilio Vėlyvio tema – neišvengiamas žmogaus likimas būti skolingam. Ta skola stambi ir grąžinti ją reikia žūtbūt dabar. Filme „Zero“ – dvidešimt gabalų, „Zero II“, nepaisant infliacijos, – irgi. Tikimybė, kad skolą atiduoti pavyks, akivaizdžiai lygi nuliui. Pagalbininkų neatsiras, draugai išduos, stebuklas paskutinę akimirką neįvyks, o tas, kuris laukia pinigų, neparodys gailestingumo ir nepratęs grąžinimo termino. Veikėjai ir patys žino, kuo visa tai baigsis, todėl į pragaištį eina su įniršiu, perpildyti pagiežos visam pasauliui, rėkdami iš skausmo, bet be baimės prarasti gyvybę. Jie iš anksto pasmerkti, o teisingiau – jie nuo pat pradžių jau yra negyvėliai, tik galvanizuoti. Kaip personažas Vovka, kuris viename filme nugalabijamas, o kitame, žiūrėk, ir vėl atgaivinamas.

Kiekviena situacija čia turi priešistorę, kurioje visi beviltiškai prisidirbo (Vėlyvis mėgsta flashbackus, atvirkštinę chronologiją). Niekas nėra švarus, o jei tavo sąžinė ir mažiau sutepta, vis tiek būsi įklampintas į svetimus reikalus, ir niekas nepaklaus – nori tu to ar ne. Nes visi neišpainiojamai susieti bjaurių atsitiktinumų. Nes žmogus Vėlyvio kine ir šioje žemėje visada yra ne vietoje ir ne laiku. Didelių nemalonumų sūkuryje nebus nei atokvėpio, nei malonumo minučių, įskaitant seksą: erotines scenas, vos prasidėjusias, visada nutraukia smūgis arba šūvis (režisierius šiuo klausimu labai griežtas ir dorovingas).

Tačiau filme „Redirected/Už Lietuvą!“ geležinė tvarka griūva. Užuot susitaikę su prigimtiniu skolos jausmu, veikėjai ne tik drįsta pasigviešti svetimus pinigus, bet ir kurį laiką nė neketina jų grąžinti. Apskritai filmo prologas – įtartinai nerimtas. Iš pradžių trys britai krečia storžieviškus juokus per draugo gimtadienį, paskui kretėdami iš baimės labai nesolidžiai apiplėšia gangsterius, žvelgiančius į nevykėlius su panieka. Už tokį nedovanotiną tvarkos pažeidimą laukia baisus atpildas: siužeto posūkis veikėjus nukreipia atsipeikėti ten, kur skolos grąžinimo dėsnis Vėlyvio kine visada galiojo. Į Lietuvą.

Tik kažkas pakito net ir šičia. Reikalas tas, kad netrukus įsiplieskia ne tik „civilizacijų karas“ tarp senosios gerosios Anglijos ir Vidurio Europos valstybėlės. Tarpusavyje susikauna du žanrai – kriminalinis filmas ir papročių komedija. O pastaroji – naujas dalykas Vėlyvio arsenale. Tiesa Vėlyvis ir anksčiau narpliojo nacionalines ir socialines ydas: nuo korumpuotos policijos (visuose filmuose būtinai išniekinama uniforma) iki kasdienio žmonių chamizmo. Tačiau filmuose „Zero“ ir „Zero II“ visuomenės kritiką gaubė keista siaubo ir juoko atmosfera, o nenormatyvinė leksika galėjo nuskambėti stilingai ir kartu reiškė totalų apstulbimą realybės akivaizdoje, kai atsakydamas į kvailą klausimą pašnekovas klykė „nežinau, nachui!“ O „Redirected/Už Lietuvą!“ sąmojis – kitoks. Stingdantis atgaivintų negyvėlių juokas čia pakeistas liaudiškais kalambūrais. Komiškumo efektas dažnai sukeliamas itin pigiomis priemonėmis, kai girti britai šlaistosi po kiaulių tvartelius ar voliojasi lauko tualetuose. Daugiausia pasitenkinama bendro pobūdžio stereotipų pajuokimu, nors tokio tipo filmams šarmo suteikia iš realybės ištrauktos ir iki absurdiško masto išdidintos konkrečios detalės – kaip kad tas nuogas britas, visą filmą besikamuojantis su radiatoriumi, prirakintu prie rankos. (Čia Vėlyvis cituoja ne tik vietos kriminalinę kroniką, bet ir save – taip filme „Zero II“ vargo azijietis narkotikų kurjeris, kuriam prie rankos buvo prirakintas lagaminėlis, tiesa, su kur kas vertingesniu turiniu.) Na, o pamatinį susitaikymo su amžina skola jausmą filme „Redirected!“ keičia banalesnis kiaulystės dėsnis – žmogui tiesiog nesiseka kaip tyčia tada, kai jis mažiausiai to tikisi.

Stipresnės „Redirected/Už Lietuvą!“ vietos sužvilga Balkanų kino spalvomis, silpnesnės primena visokius bukus filmus apie vestuves ir pagirias. Britų aktorių desantas vaidina lengvai, be didelių pastangų, nors nacionalinių fizionomijų virtinė net įspūdingesnė – tokiems ir vaidinti nereikia. Kaip visuomet, Vėlyviui ypač neblogai nusisekė rusai ir tuteišai. Šiame karnavale britų gangsteriai pelnytai jaučiasi viršesni ir pagarbiau nužvelgia tik porą nuovokių ginklų prekeivių. Vis dėlto akiplėšas jie pribaiginėja po truputį ir ne iki galo. Anksčiau tokių dalykų nepasitaikydavo – nusidėjėlis būdavo eliminuojamas akimirksniu. Didingose batalinėse scenose laimi, žinoma, vietiniai, o kriminalinio žanro atstovai susimauna. Atitinkamai viršų galutinai paima papročių komedija. Nes iš esmės „Redirected/Už Lietuvą!“ – tai filmas apie prisikėlimo mitą, kur po laidotuvių seka vestuvės, o simbolių išniekinimas atneša atsinaujinimą. O kur dar tiesiog pasakiškas siužetas apie pagrobtą stebuklingą žiedą, suteikiantį galią. Todėl filmas tikrai nieko neįžeis, atvirkščiai – gal net sukels pakylėtumo jausmą.

Palyginti su ankstesniais Vėlyvio darbais, „Redirected/Už Lietuvą!“ išėjo primityvesnis, optimistiškesnis, techniškai tobulesnis. Mano favoritu tebelieka pirmasis „Zero“ – ne toks sklandus, tačiau per sunkiuosius narkotikus ir pornofilmus nusikasęs ne tik iki visuomenės dugno, bet ir iki niūrios gyvenimo gelmės. Bet štai, kaip pamename, tame filme dileris perėjo nuo heroino prie prašmatnesnio kokaino platinimo ir taip savotiškai nuvedė į „Zero II“ pasaulį, kuriame dar labiau sustiprėjo neapibrėžtumo pojūtis, atsirado visokiausių realybės pakaitalų vaizdų, ir krūtinė čia turėjo būti ne bet kokia, o silikoninė. Ne veltui vienas pagrindinių veikėjų nežiūrėjo televizoriaus, nėjo į restoranus, kad nebūtų įsiurbtas dirbtinio pasaulio. O ir pats filmas atrodė lyg silikoninis pirmojo pakaitalas. Panašu, kad su „Zero II“ buvo prieitas savotiškas akligatvis, nebebuvo ko daugiau kartoti, todėl nukrypimas nuo įprasto kurso filme „Redirected/Už Lietuvą!“ galbūt ir tapo savotišku avariniu išėjimu.

Pirmiems Vėlyvio filmams nesvetima, pakiliai tariant, menininko tema, o kino darymo proceso dubliavimas atspindėjo džiaugsmą kurti tokį žanrą, kokio čia nebuvo, susimaišiusį su nuoskauda, kad tas prakeiktas kultūros talibanas visur kiša savo paniatkes. Filmuose netrūko kandžių aliuzijų į kino ir televizijos industrijos realijas – negali neprisiminti, kaip filme „Zero II“ moteris iškelia skandalą meilužiui, kuris, pasirodo, rašo tikrais nutikimais paremtus scenarijus serialams: „Kas prašė, kad pasakotum mano istorijas!“ Net privalomas rėmėjų produkcijos rodymas kadre čia visuomet lydimas autoironijos. Šiuo polinkiu į savojo amato apmąstymus Vėlyvis lietuvių kine artimas ne kam kitam, o pirmiausia Algimantui Puipai, kurio personažas kadre galėjo skaityti knygą, pagal kurią filmas ir yra pastatytas. Tačiau naujausiame filme Vėlyvis atrodo beveik atsikratęs savirefleksijos. Liko tik minėtas prirakintas nešulys, šuns Pu(i)pos būda ir kaimietė – galbūt būsima kino kritikė. Na ir, žinoma, furgonas, prikimštas rėmėjų produkcijos. Ir teisingai – nuvalkiota menininko tema jau seniai atgyveno, o štai product placement kine dar niekam nepakenkė. 

Pauliaus Makausko nuotr. (iš filmo gamintojų archyvo).