Po premjeros. Tarp žemės ir dangaus ("Lituanica paslaptis")
Kino ir teatro aktoriaus, režisieriaus Remigijaus Sabulio kurtas pilnametražis dokumentinis filmas "Lituanica paslaptis" platinamas kone pogrindžio sąlygomis. Filmas pristatytas Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, vos sutalpinusioje visus susirinkusius, tačiau į kino teatrų repertuarus jis neįtrauktas ir kažin ar šis stebuklas ateityje įvyks. Juk verslo su tokiu kinu nepadarysi, milijonų neuždirbsi, šokiruoti taip pat lyg ir nėra ką...Žodžiu, kas galėjo – pasižiūrėjo, o kam neteko - jų pačių bėda. Kita vertus, ar maža sukuriama filmų, kurie nugula lentynose ir yra ištraukiami tik kokia ypatinga proga ar pažiūrimi žmonių, kurie domisi kino archyvais? Šiuo atveju galima ciniškai paklausti – o kam tuomet kurti ir kuriems galams rašyti apie „nematomus“ darbus?
Galima surinkti daugybę argumentų, tačiau tikriausiai niekas nenuginčys, kad svarbu išsaugoti istorinę atmintį. Turbūt lygiai taip pat svarbu, jog filmai, kurie nepatenka į komerciškai nusiteikusių didžiųjų multipleksų akiratį, pasiektų savo žiūrovus. Tačiau neretai mūsų dokumentika egzistuoja pakankamai uždarame pasaulėlyje, išskyrus garsiuosius, tarptautiniuose kino festivaliuose apdovanojimus pelniusius filmus. Laurų nepelniusiems tenka levituoti tarp žemės ir dangaus, tikėtis, kad galbūt nacionalinė televizija skirs brangų eterio laiką, ar kokiai reikšmingai tautos šventei atėjus, jie bus prisiminti. Į tokių „levituojančiųjų“ kategoriją patenka ir dokumentinė juosta "Lituanica paslaptis", sukurta minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno R. Sabulis, ieškodamas naujų tragedijos interpretacijų, gilinasi ne tik į istorinio skrydžio detales. Tema tikriausiai ypatingai svarbi autoriui, nes 1983-aisiais jis kūrė Stepono Dariaus vaidmenį režisieriaus Raimondo Vabalo vaidybiniame filme "Skrydis per Atlantą". Gal ne viskas tuomet buvo išsakyta, o gal maištingo ir drąsaus lakūno asmenybė pasirodė besanti tokia įvairialypė, kad įkvėpė dar vieną kino kūrinį. Bandydamas suvokti legendos ištakas, autorius pasitelkia filmuotą archyvinę medžiagą, kalbina filosofus, aviacijos istorijos specialistus, Dariaus anūką - Skirmuntą Maštarą ir net ekstrasensą, turintį pasakojimo dovaną ir itin vaizdžiai apibūdinantį istorines žūties detales ir paskutiniąsias skrydžio akimirkas.
Ekstrasenso pastabos, nuskambančios filmo finale, pasitarnauja it šaukštas deguto medaus statinei, akimirksniu sugrąžindamos žiūrovus į bulvarinę šių dienų realybę. Aišku, smalsu sužinoti, ką katastrofos metu jautė tėvynės taip ir nepasiekę lakūnai, kuris iš jų sėdėjo prie vairo ir kaip viskas vyko, bet vargu ar kokie „anapusybės specialistai“ galėtų šias paslaptis išaiškinti ir kažin ar to apskritai reikia. Bet koks neatsargus prisilietimas prie sakralių dalykų, juos iškreipia, dar giliau paslepia ir tuo pat metu parodo, kokia absurdiška gali būti niekuo nepamatuota ir nepagrįsta tikrovės atkūrimo iliuzija. Ypač kuriant dokumentinį filmą apie pasišventusius Lietuvai žmones, užsibrėžusius įvykdyti tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma.
Kone hamletiškas Stepono Dariaus konfliktas su aplinka, tikėjimas aukštais idealais ir niekingos politinės peripetijos – visa chrestomatiškai susipynę tarytum genialaus dramaturgo pjesėje. Galbūt Hamleto personažą primena ir Andriaus Mamontovo balsas - taip gerai pažįstamas, unikalaus tembro, tačiau kažkaip sunkiai susiejamas su Dariaus rašyto dienoraščio eilutėmis. Per I-ąjį Pasaulinį karą nerimastingas herojus atsidūrė priešakinėse fronto linijose , dalyvavo 1926-ųjų kariniame perversme, kada buvo nušalinta Kazio Griniaus vadovaujama vyriausybė. Į valdžią atėjusiam prezidentui Antanui Smetonai ne tik opozicinės partijos, bet ir didūs žygdarbiai signalizavo pavojų. S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvėse, į kurias susirinko 60 tūkstančių žmonių minia, prezidento nebuvo... Šie faktai liudija apie prieštaringą mūsų šalies politinio gyvenimo realybę, perteikia visuomenės nuotaikas ir leidžia aiškiau suvokti istorinio skrydžio aplinkybes. Filme gausu retų, unikalių archyvinių kadrų, kuriuose – ir mitybos, dienos režimo instrukcijos lakūnams, ir aviacijos istoriko Gyčio Ramoškos surastas nufilmuotas "Lituanicos" pakilimas iš Niujorko 1933-aisiais. Medžiaga kruopščiai surinkta, atidžiai, kai kur – šmaikščiai ir nuotaikingai sumontuota, išlaiko dėmesį ir nuoseklų pasakojimo ritmą.
Patikrinamos ir pašnekovų perklausiamos visos smulkmenos, versijos, prielaidos, taip sukuriant detektyvinę intrigą. Nepamirštami ir žmogiški jausmai, tapę legendos dalimi, bylojantys apie iš pirmo žvilgsnio įsižiebusią meilę tarp krepšinio rungtynėms teisėjavusio Dariaus ir jo būsimosios žmonos, metusios baudas į latvių krepšį... Paskiri įvykiai, pergyvenimai, prisiminimai atgyja, atspindėdami praėjusių dienų paveikslą it aviakonstruktoriaus Vlado Kensgailos sukonstruota „Lituanicos“ kopija. Dėl kokių priežasčių įvyko katastrofa Soldino miške – galutinio atsakymo nėra. Nors čia svarbesni ne konkretūs atsakymai, o nesumeluotas dviejų žmonių patriotizmas. Jis stebina, moko ir įkvepia. Nuotraukoje - Remigijus Sabulis ir Vladas Kensgaila (Studijos 2 archyvas). 
(Stanislovo Girskio) skrydžio per Atlantą 80-asias metines. Atrodytų, proginis filmas, kuriame bandomos pakartoti seniai visiems žinomos paslaptys. Bet yra ne visai taip.
