Kino teatre. Šiąnakt čia niekas neužmigs? ("Santa")

Paskutinėmis sausio dienomis Lietuvos kino teatrų ekranus pasiekė pirmas ilgametražis vaidybinis Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“. Ilgai planuoto, su pertraukomis kurto filmo premjera atėjo tyliai, be naujiems lietuviškiems filmams įprasto ikipremjerinio patoso, tarytum susigūžusi, kukliai įsiterpusi į triukšmingą „piarinį“ karnavalą, prasidėjusį pasiutusiomis „Redirected/Už Lietuvą!“ kiaulių gaudynėmis ir kulminuosiantį, spėju, apykvailėmis naujojo „Valentino“ orgijomis, lyg kokiu mėnesiu ir susivėlinusi į nuvažiuojantį kalėdinį traukinį.

Vis dėlto žinant „Santos“ scenarijaus autoriaus ir režisieriaus dramaturginę kūrybą teatro scenai, o ir ankstesnius kinematografinius kūrinius, tikėtis iš M. Ivaškevičiaus vaikišku naivumu trykštančios šventinės idilės visai šeimai būtų buvę gal kiek ir kvailoka. Nieko panašaus menininkas daryti nesistengia – komercinio kino praminti keliai „paskui žiūrovą“ jam, regis, svetimi. Ivaškevičiaus tekstų paviršinis neįmantrumas, lakoniškumas ar net tam tikras naivumas beveik visada yra apgaulingas – jis moka ir mėgsta net iš pirmo žvilgsnio elementariose dramaturginėse situacijose palikti erdvės vaizduotę kaitinantiems daugtaškiams ir tais sąmoningais nutylėjimais bei tiksliomis kultūrinėmis, istorinėmis įžvalgomis išstumti žiūrovą ar skaitytoją iš savotiškos intelektinio bei emocinio komforto zonos (galime prisiminti Rimo Tumino režisuotą Ivaškevičiaus „Madagaskarą“, Oskaro Koršunovo prieš porą metų scenon perkeltą „Išvarymą“ ar daugiau nei prieš dešimtmetį paties dramaturgo režisuotą pjesę „Malyš“).

Ir vis dėlto tai – teatras ir literatūra. O kas yra paveiku scenoje ir ant popieriaus lapo, deja, anaiptol ne visuomet suveikia kino ekrane. M. Ivaškevičiaus „Santos“ atvejis – vienas iš tokių.

Pasižiūrėjus „Santą“ kyla įspūdis, jog matei bent tris vaizdo režisūros atžvilgiu giminingus, tačiau žanriniais, siužetiniais ir dramaturginiais ryšiais tarpusavyje pernelyg nesusijusius filmus. Pirmasis – tai daugiau nei pusę filmo laiko trunkanti melodrama apie vienišą moterį Ingą (Sandra Daukšaitė), žiemos švenčių proga nuskraidinusią savo mažametį sūnų Vincą (Ovidijus Petravičius) į Kalėdų senelio gimtinę ir apsukusią galvą vyrėlesnio amžiaus suomių aktoriui Jussiui (Tommi Korpela). Iš pradžių pernelyg daug dėmesio suomiui Inga nerodo, bet kai sūnų užklumpa sunki liga, ryžtasi skristi pas iki ausų įsimylėjusį Jussį: įsikuria jo namuose, lovoje ant jo seksualiai užsiropštusi prašo pinigų, o kai netikėtų žinių priblokštas suomis bando padėti, ji ima isterikuoti, griebiasi velnio lašų, kol galiausiai tiesiog ima ir dingsta į Londoną, palikusi vienišiui Jussiui vėžiu sergantį mažametį. Vėliau Ingos personažas filme pasirodo tik epizodiškai, antrajame plane ir tolesnės siužeto eigos nebeveikia.

Antrasis filmas – tai penkiolikos minučių trukmės nesusipratimų komedija, kurioje pagrindinės rolės tenka nežinia iš kur ir kodėl pas Jussį atsidanginusiai ne visai nuovokiai Ingos seseriai (Beata Tiškevič) ir jokia kita kalba, išskyrus saviškę, nešnekantiems suomio tėvams. Atlikęs savo užduotį – t. y. kurį laiką pajuokinęs žiūrovus – B. Tiškevič personažas iš dramaturginių M. Ivaškevičiaus schemų eliminuojamas taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.

Trečioji dalis – tai savotiška variacija pirmųjų M. Ivaškevičiaus trumpo metro filmų („Mano tėvas“, 2007 m., „Tėve mūsų“, 2010 m.) tema, sentimentalus pasakojimas apie dviejų paliktų vyrų, sūnaus ir buvusio meilužio, draugystę. Šios dvidešimt minučių – tai Jussio pasakojama, o Vinco įsivaizduojama fejerija apie automatais ir peiliais apsikarsčiusius Kalėdų senelius, kovojančius su „nematomu monstru“, kuris, kaip nesunkiai galime suvokti, drauge simbolizuoja ir berniuko kovą su jį ėdančia sunkia liga, ir suomių konfliktą su čia pat „už kalnelio“ tykančiais rusais Žiemos karo metu. O fejerija, kaip pasakai turbūt ir priklauso, – fantastinė, patosiška, karikatūriška, perteikta retrospektyviai, suomių operatoriaus Tuomo Hutri reprezentuojama kitais vizualinio (meta)pasakojimo būdais (kuriamas senos, dvispalvės, „traškančios“ juostos efektas ir pan.), pagardinama entuziastingais „jie gali pasiglemžti mūsų gyvybes, bet niekada neatims mūsų laisvės“ tipo šūkiais, fejerverkais, neva efektingais rėkiančių barzdočių stambiais planais ir dramaturginiais viražais, kone tiesiogiai diskutuojančiais su vos pora metų už Ivaškevičių jaunesnio suomių scenaristo ir režisieriaus Jalmari Helanderio debiutiniu pilno metro filmu „Kaip suomiai Kalėdų Senelį...“ („Rare exports“, 2010 m.).Jame, beje, vieną iš ant to paties Rusiją ir Suomiją skiriančio „kalniuko“ Kalėdas gelbėjančių drąsuolių vaidino tas pats Tommi Korpela.

Bet jei Helanderio filme Laplandija – tai mėsininkų, kraujo, šėtoniško Kalėdų senelio, piktų nuogų elfų ir apskritai paradoksali, juodojo humoro šalis, tai Ivaškevičiaus „Santoje“ pasaulis kur kas paviršutiniškesnis ir lengviau nuspėjamas. Jei jau Laplandija, tai šiaurės elniai, sauna ir „hard rock aleliuja“, jei Lietuva – tai vėdaras, virtuvinis alkoholizmas, painiojimas su Latvija ir nepilnavertiškumo kompleksai, o jei Londonas – tai niekaip neišsisuksi be istorinio taksi automobilio ir raudono dviaukščio autobuso. Lėkštai skamba ir šiaip jau savotišku firminiu Ivaškevičiaus dramaturginių tekstų ženklu tapę lingvistiniai žaidimai, šį sykį apsiribojantys ne taip jau labai nuo „vėlyviško“ ar „valentiniško“ humoro nutolstančiais sąskambiais „pizė – Bizet, mano meilė – mano e-mail, lithuania – ukrainia“ ir t. t.

Aišku, visa tai tėra nereikšmingos smulkmenos, kol visko nepradedi dėlioti į visumą. Tada kyla visa aibė klausimų, į kuriuos jokio galimo atsakymo nepavyko rasti ir filmą peržiūrėjus antrą sykį. Kodėl beveik valandą pasakojama meilės istorija, kuri yra tiek nesvarbi, kad vienam iš jos herojų leidžiama tiesiog prašapti be žinios ir priežasties? Kodėl filmo viduryje įterpiama komiška intermedija, kuri niekuo nepadeda nei personažams evoliucionuoti, nei jų tarpusavio santykiams plėtotis, o tiesiog trumpam apgauna, išblaško, sujaukia ir taip labai sunkiai beatsirandantį filmo ritmą?

Taupūs, lakoniški dialogai nesuteikia galimybės apie personažus sužinoti daugiau nei tiesiog „pasimetusi moteris“, „sergantis vaikas“, „kvaiša emigrantė“, „pernelyg rūpestingi tėvai“, „geraširdis vyrukas“, o neišplėtotų, pusiaukelėje pamestų simbolinių įvaizdžių (pvz., kelis kartus apsireiškiantis elnias-albinosas) ir pretenzingos, efektingos, bet tuo pat metu nieko iš ties reikšmingo taip ir nepasakančios fantazijų apie iki dantų ginkluotą „slaptąją senių draugiją“ sekos nepavyksta sujungti į logišką, nuoseklų dramaturginį audinį.

Todėl su kiekviena filmo minute vis labiau aptingstant, o paakiams vis labiau sunkstant, Kalėdų senių armijos šūkis „šiąnakt čia niekas neužmigs“ kelia paiką, saviironišką šypsnį. Deja, užmigs.