Gimtadienis. Poma, angelas su charakteriu

Kad pasikalbėčiau su Vytautu Damaševičium, teko jį nuplėšti nuo archyvo dokumentų, o kai nuplėšiau, maniau, kad iki gyvenimo galo jis man pasakos, ką ten radęs ir kaip ten gražu, ir kokia įdomi knyga iš to išeina, tik sumanymas netelpa į jokius rėmus. Net nespėjau paklausti, ar jį kas nors pavadina vardu ir pavarde, ar tik Poma.

Šiandien jam 70 metų ir Kino sąjungoje jis rodo tris savo filmus iš kokių poros šimtų, kurie irgi netelpa į jokius rėmus arba tų rėmų tiek daug, kiek filmų. Pavyzdžiui, vien“Menininkų portretų“, darytų su Juozu Matoniu, virš šimto; kas suskaičiuos kiek istorinių, gamtinių, mokslo populiarinimo filmų, kiek tų, kurie fiksavo Atgimimo įvykius nuo pat nesankcionuotų mitingų.

Pagaliau, ką čia skaičiuot, Poma. Svarbu, kad yra ką žiūrėti. Ir jeigu leisi įsiterpti į savo aistringą šneką, pirmiausia paklausiu, ar seniai pamėgai ieškojimus archyvuose?

- Man visada tai patikdavo. 1968 metais Robertas Verba darė mokomuosius filmus apie Žemaitę ir Petrą Cvirką, ir pasikvietė mane būtent dėl to, kad aš mėgau raustis archyvuose, ieškoti dokumentų, nuotraukų. Nos asistentą jis turėjo! Bet filmui apie Cvirką labai trūko vaizdinės medžiagos. Ir užbuksavo. Klausiau Verbos, kodėl nenufilmuoja Marijos Cvirkienės? Pasirodo, ji atsisakiusi filmuotis. Sakau, negali būti. Buvo pavasaris, nupirkau žibučių puokštę ir nuėjau nesusitaręs tiesiai pas Cvirkienę.

Ji gyveno Vienuolio gatvėje. Atidarė duris ir matau – stovi ji ir dar dvi garbaus amžiaus moterys. O aš – su tom žibutėm. Cvirkienė toms moterims: „Matot, pas mane svečias“. Padėjo joms apsirengti ir atsisveikino su jomis, o mane, nepažįstamą, pakvietė vidun ir pasakė: „Dievas jus atsiuntė. Tos damos man buvo įkyrėjusios, ir pagaliau radau priežastį jomis atsikratyti“.

Pasakiau, ko atėjau. Cvirkienė pakartojo, kad ji nesifilmuos, bet ištraukė nuotraukų albumus. Gavau iš jos apie šimtą puikiausių archyvinių nuotraukų filmui.

- Jau dvi dešimtys metų dirbi kartu su Matoniu. Per šimtą „Menininkų portretų“, dešimtys istorinių filmų – tiek padaryta drauge, o atrodo, kad jūs amžini peštukai, abu ironizuojantys kito adresu. Ar tikrai jūs nuolat kovojate, ar tai klaidingas įspūdis?

- Ne, ne klaidingas. Kovojame pastoviai. Bet ne per filmavimus, o per montažą.

- Tai jūs pešatės dėl ko?

- Aš tai dėl nieko nesipešu. O jis visą laiką nori, kad jo nuomonė laimėtų. Ambicijų karas.

- Kaip jūs besipešdami taip daug filmų padarėte?

- Tiesiog aš turiu angelišką charakterį.

Mes pažįstami nuo mokyklos laikų. Abu žinome vienas kito kompleksus ir stengiamės juos apeiti. Aš gi žinau, kad žmogaus nepakeisi. Bet juk negalima ginčytis dėl kiekvieno kadro. Pagaliau supratom, kad negalima montuoti dviese. Negalima. Ir Juozas palieka mane ramybėje, o aš sumontavęs nusiunčiu jam medžiagą.

Dabar prasidėjo nuostabus laikas – montažas skaitmeninis. Ateina montažininkas į tavo namus su savo dėže ir dirba. Namuose gali rūkyti normaliai ir gerti kavą, nereikia bėgioti į koridorių ir į gatvę. O koks montažas be kavos ir cigaretės? 

- Kodėl jūsų „Menininkų portretuose“ daugiausia dailininkų?

- Matyt kadaise turėjau tapti dailininku. Man dailė kvepia. Mano šešiametė anūkė Konstancija lanko Vienožinskio dailės mokyklą. Kasmet mokykla leidžia geriausių darbų kalėdines atvirutes. Ir prieš metus tarp penkių šešių atviručių viena buvo Konstancijos piešta, ir dabar buvo jos. Ir iš ko paveldėti tie gabumai?

Turiu penkis anūkus. Tie vaikai mano – žvaigždės. Fantastika: seriale „Pamiršk mane“ vaidina sūnus, dukra, žmona ir anūkas. Aš priverstas žiūrėti. 

- Kodėl tave visi kolegos vadina Poma?

- Nuo mokyklos, nuo futbolo laikų. Iš pradžių vadino Domčik, po to Domčik Pomčik, kol liko Poma. Nuo 14 metų.

- Bet iš kur kino studijoje žinojo? Ar taip ir prisistatei?

- Taigi studija buvo Žvėryne, o Žvėryne visi savi. Mes buvome ta karta, kuri metė mokslus universitete ir suėjo asistentais į studiją. Mečiau žurnalistiką po dviejų kursų. Nuo 1963 metų atėjau į kino kroniką. Daug mūsų tokių buvo. Dirbom kine, po to rinkomės kino profesijas ir stojom rimtai studijuoti. Normali pasaulinė praktika.

Kai prasidėjo Atgimimas, aš paėmiau kino kamerą ir filmavau viską, kas vyko: mitingus, bado akcijas, tremtinių kaulų parvežimus iš Sibiro. Tai buvo grįžimas prie kronikos. O po to vėl sugrįžau į archyvus. Ateik, pažiūrėk, koks grožis!

…         

Vytauto Damaševičiaus kūrybos vakaras Kinematografininkų sąjungoje – antradienį, vasario 11 d. 18 val. Programoje trys dokumentiniai filmai: „Leidimas į vasarą“ (apie Čiobiškio specialiosios mokyklos auklėtinių likimus. 17 min., 1983 m.), „Liūdnoji Venecija“ (apie archaišką abiejuose Minijos upės krantuose išsidėsčiusį Mingės kaimą, paskutinius to krašto lietuvininkus. 9 min., 1990 m.) ir „Draugas. Vieno Cz. Miloszo eilėraščio istorija“ (filmas, įkvėptas Cz.Miloszo prisiminimų apie jaunystės metų Vilniuje bičiulį Praną Ancevičių. 14 min., 2011 m.).

Juozo Matonio nuotraukose - Vytautas Damaševičius.