Kino teatre. Vienos kartos kronika („Nesamasis laikas“)

Atrodo, kad gana gausūs lietuviško kino metai (kurie studentiškai trunka nuo rudens iki pavasario) jau tuoj pasieks pabaigą. Dar truputį palūkėjus bus galima dėlioti taškus ant i ir klausti, kur nuėjome ir kokie kelio rezultatai. Gausūs kino metai, žinoma, griežtai kiekybine prasme. Jie išsitenka plačiame kokybiniame diapazone nuo-iki: atspindi įvairių žiūrovų (ir kūrėjų) skonius, poreikius ir įsivaizdavimus; su temų ir stilių žaidimais, su garsiomis viešųjų ryšių akcijomis, pralenkiančiomis patį filmą, su tyliomis premjeromis, su žiūrovų miniomis arba pustuštėmis salėmis (tiesioginio ar atvirkščio proporcingumo tarp lankomumo ir kokybės ieškoti nė vienu atveju nėra būtina).

Vis dar naivu kalbėti apie „atgimimus“ ir „naujus judėjimus“, tačiau kai kurios šių metų premjeros ir kol kas už durų besibūriuojantis kūrybinis kino jaunimas, pabūkime optimistais, teikia „mes galime geriau“ vilčių. Į „Kino pavasario“ programą įtrauktas  Igno Jonyno „Lošėjas“ ir dabar kino teatruose rodomas Mykolo Vildžiūno „Nesamasis laikas“, nors labai skirtingi ir su savitais niuansais (trūkumais - irgi), man vis dėlto žymi profesionalaus lietuvių vaidybinio kino bandymą lipti iš duobės siejant turinį ir formą: stengiantis kelti klausimus ir supančiame pasaulyje pamatyti daugiau nei vidurio amžiaus krizę išgyvenantį nuosavą alter-ego ar (ir) realybėje pasiklydusį menininką. Kartu nepamirštant ir kino kalbos (čia ir įžengia profesijos matas).

Debiutinis Mykolo Vildžiūno filmas „Nesamasis laikas“ pasakoja trisdešimtmečio Tado istoriją. Jis dirba, skuba, nuolat neturi laiko, praranda ryšį su šeima, dėmesį aplinkai, kasdienybei, šalia esantiems žmonėms ir pačiam sau, matyt, visus ir viską atidėdamas „rytojui“ (juk jie niekur nedings?). Ir taip iki tol, kol gyvenimas priverstinai pasiūlo „stotelę“ ligoninėje. Į filmą veikiausiai galima žiūrėti ir kaip į vieno žmogaus istoriją, ir kaip į pasakojimą apie visą kartą – „užsisukusių“ suplanuotoje kasdienybėje, bėgančių ir kartais nemokančių sustoti. O gal tai yra vienas ir tas pats.

Jau pirmuosiuose kadruose per pievą vaiko vežamas dviratis taps visą filmą jungiančiu motyvu. Jis keičiasi ir įgyja naujas prasmes: nuo nerūpestingos vaikystės simbolio („kiaura diena“ ant dviračių važinėjantis su draugais tikriausiai ne vienam yra vienas ryškesnių vaikystės paveikslų) iki sulankstyto rato ir sugriautos idilės žymens ar simbolio, priverčiančio filmo herojų pasiimti jam būtinas „atostogas“. Įvykių centre atsiduria prarasto laiko paieškos – tarp nerūpestingos ratuotos vaikystės, savotiškų laimės artefaktų (geriausių draugų, nereikšmingų pokalbių, net ir duonos su sviestu) ir dabarties – klaidinančios, be tikrų draugų, ir, veikiausiai, išreiškiančios kartos baimę fraze apie namus, kurie neegzistuoja.

Džiugina tai, kad režisierius jaučia kino kalbą, kurios visuma skamba, yra palaikoma dramaturginiu ritmu, asociatyviu montažu (svarbus režisieriaus pasitikėjimas žiūrovu neaiškinant visko verbaline ir vaizdų kalba pagal principą „ką matau, tą dainuoju“), „sustyguotais“ antrais planais, ilgais, laiką (esamąjį, nesamąjį, būtą) „stingdančiais“ kadrais. Esminiu dalyku laiko perskyroje klausiant „kas atsitiko?“ tampa žaidimas kino forma taikant nelinijinio naratyvo principą (prieš kelis dešimtmečius naudotą režisierių Vytauto Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus, bet gerokai primirštą šiuolaikiniame lietuvių kine), svarbų kelių skirtingų filmo erdvių ir laikų sandūrai – ir dėliojant dabarties (realios ir ne) šukes, ir gręžiantis į herojaus praeitį.

Kaip ir minėta, tai – vieno herojaus, aplink kurį ir su kuriuo „sukasi“ visas pasakojimas, filmas. Neabejoju, kad Tadas Gryn – geras aktorius, bet galima tik spėti, kas nutiko, kad pagrindinio veikėjo vaidyba buvo vienas į akis krintančių trūkumų: ar koją pakišo ne iki galo „išrašytas“ filmo herojus, ar faktas, kad aktorius į filmą buvo „įmestas“ tik diena prieš ir darbui su juo pritrūko laiko? Herojaus nenaudai, deja, veikia ir kadre dažnai pasirodantis ir bemat sceną „pavagiantis“ Tado vaikystės draugas Vitalis (akt. Valentinas Novopolskis). Įvykių fone darniai veikia antro plano aktoriai – ir kaip šešėlis pasirodanti moteris iš praeities – žmona (akt. Toma Vaškevičiūtė), ir palatos kaimynai – inteligentiškas „paplaukęs“ senukas (akt. Rimantas Šavelis) bei – ironiška - amžinai gyvas etatinis lietuvių kino chuliganas (akt. Mindaugas Papinigis), kuriam šįkart teko ypatingai nebylus vaidmuo. Be abejo, trys aktoriai–vaikai – tokie natūralūs ir atviri prieš juos stebinčią kamerą.

Žinoma, filmui būdingas sapniškumas, siurrealumas, lėtas ekrano laikas ir vaikai – tai, kas, matyt, iš tiesų sunkiai išplėšiama iš lietuvių kino tradicijos. Kartu jis skaidrus, lengvas, toks, kai „neišeina pykti“ net jei pagrindinį siužeto vingį galėjai atspėti iš pirmųjų scenų, o finalas forsuotas - ant ligoninės viršūnės būtinai įsmeigiamas dar ir dviratis su tuo svarbiu skambučiu (Ar iš tiesų filmo herojus pasikeis? Atsikratys praeities ir susitaikys su draugo netektimi? Bus dėmesingesnis šeimai ir išeis „į šviesų rytojų“?). O fone čirpiantį Bachą, su visa pagarba kompozitoriui, labai norėtųsi išmesti „per bortą“ dėl perdėto sentimentalumo, kurio filmui visai nereikia. Tradiciškai filmo scenarijuje pritrūko ir pasakojimo vystymo, galbūt jis kiek per seklus, kad pavadintum „kelio filmu“ (juk kelionė į save – taip pat kelionė), leidžiančiu geriau suvokti esminius herojaus „lūžius“ ir egzistuojančias galimybes. Matyt, dėl šių priežasčių filmą labiau norisi permąstyti intuityviame lygmenyje – per (jau asmeniškus) prisiminimus, „stoteles“ ir vertinimus, o ne dėliojant siužetinę dėlionę ir gilinantis į veiksmų ir pasekmių seką. Ar tai buvo sapnas, ar realybė, ir koks laikas – praėjęs, nesamasis, sustojęs? Iš tiesų svarbu viską iš(si)aiškinti? 

Filmo "Nesamasis laikas" kadruose - Tadas Gryn, Toma Vaškevičiūtė, Valentinas Novopolskis.