Ne kojų, ne rankų skausmas Janinos Lapinskaitės kūryboje. Pokalbis apie naujausią režisierės filmą „Stiklo šalis“

Šiuo metu Jūs kuriate filmą „Stiklo šalis“. Ką reiškia pavadinimas?

Tai yra mano pirmas pilno metražo 60 аr 70 minučių trukmės vaidybinis filmas. Jis kuriamas pagal Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“. Šios rašytojos kūryba pastaruoju metu gana populiari, kiek žinau, ji jau turi skaitytojų ir Vokietijoje.

Kada filmas bus baigtas?

Liepos mėnesį jis bus iki galo padarytas. Tikiuosi, kad rudenį filmas nukeliaus į kokį nors festivalį arba pasirodys Lietuvoje. O dabar yra pats gražiausias momentas režisieriui, kai juosta jau išryškinta ir prie jos darbuojasi garso apipavidalinimo grupė. Tad dabar daugiau dirba ne režisierius, o kompozitorius. Jis derina muziką, dedami visi garsiniai triukšmai… Tai yra tas filmo momentas, kai jis, tarsi drugelis, skleidžia savo sparnus.

Kiek laiko vyko filmavimas?

Scenarijus pradėtas rašyti prieš trejus metus, finansavimą gavau prieš porą metų, o pagrindinis filmavimas vyko šią žiemą. Pati idėja atsirado perskaičius apysaką. O kai jau pradėjau filmuoti, gaišti negalėjau, nes filme vaidina maži vaikai.

Ar apysaką „Stiklo šalis“ skaitėt savo malonumui, ar jau ieškojot siužeto naujam filmui?

Ne. Pirmiausia, niekada nemaniau, kad kursiu vaidybinį filmą. Man visada buvo pakankamai gera dokumentiniame kine. Tiesiog perskaičiau knygą, man patiko. Tema pasirodė man gana artima. Gal ir buvo kažkur giliai tokia mintis, kad galėčiau padaryti iš to filmą. Pamaniau, kad filmas būtų gana kamerinis, gal ne itin daug lėšų reikalaujantis. Tik vėliau susitikau su V. Juknaite ir ji, man apie tai nė neprasižiojus, tarė: „Kaip aš norėčiau, kad tu kada nors prisiliestum prie mano kūrybos…“ Ir tai buvo dviejų moterų panašios mintys, kažkas lyg vedė vieną prie kitos.

Matyt, su V. Juknaite turit nemažai bendrumo?

Sutinku. Matyt, mes panašiai suvokiame pasaulį, taisykles, panašiai žiūrime į gyvenimą, į žmogiškumą, į tarpusavio santykius, tačiau tai nereiškia, kad mes panašios ir kad V. Juknaitė pamatys tą filmą tokį, kokį ji tikėjosi pamatyti.

Kaip sekasi kurti vaidybinį filmą?

Nesu vaidybinių filmų kūrimo naujokė – teko dirbti antrąja režisiere Puipos vaidybiniuose filmuose, na o dokumentiką jau pati savarankiškai kūriau. Daug žiūrovų ir pažįstamų dažnai sakydavo, kad mano dokumentika nėra gryna dokumentika ar kronika, ji susieta su vaidybiniais elementais. Kai kada buvau barama už tai, o kartais – labai giriama… Ir festivaliuose mano kūrybą priimdavo įvairiai, ji neretai būdavo pavadinama „vaidybine dokumentika“. Tad šis žingsnis nebuvo labai tolimas.

Patirtis Jums leidžia palyginti dokumentinio ir vaidybinio filmo žanrus.

Dabar esu išbandžiusi ir dokumentiką, ir vaidybą, taigi galiu pasakyti, kad dokumentika turi fantastiško žavesio: kai pradedi filmą, tikrai nežinai, kas ką nugalės, kartais atrodo, kad eini kaip į ringą. Tu arba tavo dokumentinis herojus. Tačiau tai nereiškia, kad kovoji… Juk nepalauši to herojaus pagal savo valią. Turi įsiklausyti, ir todėl dokumentika kartu yra tarsi džiazas. Jei neįsiklausysi, pradėsi vienas, nieko neišeis. Tiesa, mano dokumentiniuose filmuose veikia ne profesionalūs aktoriai, o šiame – vaidybiniame – be profesionalių aktorių dar vaidina ir pagrindinės aktorės, Jurgos Kalvaitytės duktė Urtė, ji ir vaidina dukterį. Tad tai, manau, visiškai prilygsta dokumentikai, nes iš vaikų galima sulaukti visiškai bet ko. Be to, šiame mano filme vaidina ir šešių mėnesių kūdikis Bernardas, kalė, vardu Pupa, – visų mano dokumentikos sugebėjimų prireikė. Šiaip yra sakoma, kad didžiausias išbandymas režisieriui – kai vaidina maži vaikai arba gyvūnai. Aš susirinkau visą „krūvelę“. Pagalvojau, sužlugsiu arba ne. Mano filme vaidina ir gyvūnai, ir kūdikiai, ir vaikai, nors filmas – ne vaikams!

Prakalbome apie dokumentikos ir vaidybinio filmo ryšį, o kaip Jūs apibūdintumėte dokumentikos funkciją?

Dabar pasaulyje apskritai daug kalbama apie mišrius žanrus: sakykime, teatre naudojamas ekranas, įvedami kino elementai. Anksčiau buvo aiški riba: dokumentika laikyta tarsi realaus žmogaus gyvenimo atspindžiu. Tačiau aš visada maniau, kad galbūt tiktai karo kronikoje ar kokiose nors ekstremaliose katastrofų situacijose režisierius dokumentalistas fiksuoja, nors net ir tokiu atveju, pradėjęs dirbti su filmuota medžiaga vis vien įdeda ir dalį savęs. Kitais atvejais juk režisierius nepasislepia kur nors po lova ir nefilmuoja slapta kamera, taigi žmogus mato, kad yra filmuojamas, tad negalima sakyti, kad režisieriaus akis yra kokia nors nematoma, paslaptinga akis. Aš niekada nemėgau muziejų ir archyvų. Manęs niekada nedomino tokia plati ir svarbi dokumentika, kai reikia surasti konkrečias žmonių istorijas, kai reikia dirbti su archyvais. Aišku, tai nereiškia, kad muziejai ar archyvai yra blogai! Gerbiu žmones, kurie dirba muziejuose, ir režisierius, kurie dirba su archyvine medžiaga. Mane visada domindavo ir domina žmonės ne ekstremalioje situacijoje, o, kaip aš sakau, žmonės, kurių gyvenime jau yra kažkas įvykę. Būna tyla prieš audrą ir tyla po audros, tad mano herojų gyvenime yra jau kažkas įvykę: ar praėjusi jaunystė, ar buvusi šeima… Gyvenimas „po to“ man yra pats įdomiausias, nes žmogus tuomet yra tarsi pilnas.

Kaip Jūs randate tokius herojus, jus dominančias temas?

Man susidarė įspūdis, kad tai jie mane susiranda, žinoma, ne ta prasme, kad paskambina. Kalbant apie paskutinį mano dokumentinį filmą („Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“), mane domino vienatvės tema. Kai turi dominančią temą, akys ir užkliūna ar už straipsnio, ar už kažko kito… Neatsitiktinai atsirado ir „Stiklo šalies“ tema. Čia pagrindinė herojė yra moteris. Kartais susitapatini su herojais. Prisimenu, kai pirmą kartą skaičiau V. Juknaitės knygą „Stiklo šalis“, man net atrodė, tarsi visa tai jau esu kažkur girdėjusi, tarsi jau esu tai mačiusi. Juk gyvenimas yra toks, kurį pragyvenai, turi savo patirtį... Prieš tai buvo Venecijaus gyvenimas, vyriška vienatvė, o dabar kita – moters vienatvė.

Kaip ir kuo gyvena Jūsų šio filmo herojė?

Tai provincijos miestelyje gyvenanti moteris, pagal V. Juknaitės apysaką, jau turinti šešerių metų sūnų ir ką tik gimusį kokių pusės metų kūdikį. Šis periodas moters gyvenime yra pats trapiausias. Moterys neretai suserga pogimdymine depresija.  Mano herojė yra paliesta šios ligos, tačiau tai ne kojų, ne rankų skausmas…

Kai aš pradėjau ruošti šitą filmą, man pasirodė, kad ši moteris turi turėti ne šešiametį sūnų, o dukterį. Pamaniau, kad ryšys tarp suaugusios moteris ir tos šešiametės mergaitės bus man daug įdomesnis ir aš galėsiu įdomiau pasakoti pačią istoriją. Taigi pasikviečiau aktorę mergaitę. Po daugybės bandymų pasirodė, kad tikros mamos ir dukros santykiai suteikia daugiau gražių niuansų. Siužete nėra aistrų. V. Juknaitės kūryba laikoma artima japonų haiku stilistikai. Japonų kultūroje viskas vyksta tarsi viduje. Galima klausti, ar tai įdomu šiuolaikiniam žmogui, kai visas gyvenimas verda? Manau, kad šitie filmai ir yra tokie – tarsi sustojimas akimirkai pagalvoti.

Kai kalbame apie dokumentiką, atskaitos tašku galime laikyti archyvinį, kronikinį filmavimą, o kas svarbu kuriant vaidybinį filmą?

Lietuvių dokumentalistai pasaulyje yra atskiriami kaip poetinės dokumentikos kūrėjai. Negali sakyti, kad lietuvių dokumentika atspindėtų kažkokius faktus. Žiūri, sakykim, H. Šablevičiaus filmą „Kelionė ūko lankomis“ (tai yra mano mylimas filmas ir kelrodė žvaigždė kūrybiniuose horizontuose) ir atrodo, kad ten nieko nevyksta. Gyvena žmogus prie siauruko – praeinantys nueinantys traukiniai… Tai amžinasis žmogaus vidaus archyvas… O dabar režisieriai dažniau nori kurti vaidybinius filmus, nes taip paprasčiau kontaktuoti su žiūrovais. Pamenu, kai pirmą kartą atvykau į tarptautinį dokumentalistų festivalį, nustebau, kaip mažai jame buvo moterų. Pasauliniame kontekste dokumentiką dažniau kuria vyrai. O vaidybinio filmo parodymas yra apčiuopiamesnis: didieji festivaliai, žinomos aktorių pavardės – jei pasikvieti į filmą žinomą žvaigždę, tai jau gali garantuoti ir paties filmo sėkmę. Dokumentiniame filme laviruoji jau kitais matais.

O kaip dėl bendravimo su žiūrovais?

Man yra tekę nemažai būti užsienyje. Kone daugiausiai su žiūrovais esu bendravusi Vokietijoje. Pavyzdžiui, kartą mano filmai buvo rodyti Berlyno festivalyje. Tuo pačiu metu ten vyko Meilės paradas. Kai dieną gatvėse pamačiau visus tuos žmones, nustėrau: man atrodė, kad taip iš viso neįmanoma gyventi – išsidažęs jaunimas, koks jis atrodė agresyvus, ta tranki muzika, atrodė, kad nuo jos širdis sustos! Vakare, kai atvažiavau į savo filmų peržiūrą, pamačiau, kad visi tie skiauterėti žmonės su dviračiais atvažiuoja žiūrėti mano filmų. Pamenu, sėdėjau ir galvojau: „Dieve, Dieve, kada jie pradės švilpt…“ O iš tiesų tai buvo vienas maloniausių mano susitikimų su žiūrovais. Trys mano filmai buvo rodomi ant didžiulio 100 m² dydžio ekrano po atviru dangumi. Niekas nešvilpė! Ir po to aš sulaukiau daugybės klausimų. Tuomet ir supratau, kad tie jauni žmonės ištroškę dvasinio bendravimo. Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime ateina ta akimirka, kai neskubėdamas sustoji prie lango ir pažiūri į besileidžiančią saulę. O paskui ir vėl bėgi… Užtat gaila, kad pajunti stiprų kontaktą su žiūrovu, bet ne Lietuvoje. Lietuvoje parodo filmą per televiziją, ir tiek. O susitikti su žiūrovu, bendrauti, kalbėtis, jausti man kol kas daugiau tenka užsienyje.

Lietuvoje, matyt, trūksta pačios bendravimo su žiūrovais tradicijos?

Taip, tiesa. Be to, dokumentika taip pat turi savo statusą. Anksčiau Vilniuje buvo toks kino teatras „Kronika“, prie kurio bilietų kasų buvo galima matyti eiles. Šiame kino teatre buvo rodomi dokumentiniai filmai. Tuo pačiu metu ir graudu, ir saldu, kai, pavyzdžiui, Paryžiuje matai eiles prie kino teatrų. Ten kinas – kultūros dalis: prancūzai filmus kino teatruose žiūri su šeimomis, po filmo jie dar nueina į barą, pasėdi, pabendrauja… Tiesa, šeimai Lietuvoje nueiti į kino teatrą yra labai brangu, jei bilieto kaina 15 Lt… Ir aš pati ne į kiekvieną norimą pamatyti filmą galiu nueiti. Taigi Lietuvoje filmo kūrėjo ir žiūrovo kontaktas yra gana apribotas.

Ką jums reiškia kurti Lietuvoje?

Žinot, kaip aš sakau, kai Dievas iš dangaus leidžia plunksnelę ant žemės, kartais ta plunksnelė patenka ten, kur jai ir reikia patekti, o kartais ją vėjas nupučia kur nors kitur. Man atrodo, kai Dievas leido mane į šitą Žemę, jis pataikė būtent į tą tašką, kuriame aš ir turėjau būti. Man net keista, kai žmonės grįžta iš užsienio aikčiodami, kaip ten nuostabu! Taip, daug kur yra gražu. Bet aš ten galiu matyti tik akimis, girdėti ausimis, o vos tik mano lėktuvas nusileidžia Lietuvoje, aš suprantu, kad čia man nebūtina matyti, aš čia galiu jausti. Atsistoju ant savo Žeimenos kranto ir suprantu, kad man čia dešimt kartų geriau nei Nicos pajūry, kur, tiesa, yra labai gražu. Manau, kad negalėčiau ir kurti kur nors kitur, tarp kito temperamento žmonių. Man patinka žmonės, su kuriais tenka čia bendrauti. Čia jaučiuosi patogiai. Žinoma, ne viskas čia jau taip gražu: yra ir nepriteklius, ir kitos problemos, bet paburbi ant savo gyvenimo ir eini toliau.

Ar pastebit kokių nors lietuvių kūrėjų pasikeitimų?

Nori nenori, privalau stebėti šiuos dalykus – šiuo metu vadovauju Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedrai, man nuolat tenka susidurti su naująja karta, kuri ateina ir neretai sako: „Kino iki šiol niekas nekūrė, nieko iki šiol nebuvo! Va mes ateisim ir sukursim! Mes žinom pasaulį, mes mokam naują kalbą.“ Tačiau nieko panašaus nevyksta. Kai tik jie pradeda dirbti, ima suprasti, kad labai daug kas išrasta jau iki jų, kad kiną kurti ne taip lengva. O senoji karta sako: „Va… Buvo aukso amžius Lietuvos kine – buvo sukurti V. Žalakevičiaus, R. Verbos, A. Dausos filmai…“ Manau, kad būtų keista, jei jaunas žmogus mėgintų kurti pagal senąsias tradicijas, kaip kad buvo kuriama septintajame dešimtmetyje. Būtų tas pats, jei vyresniosios kartos žmogus mėgintų kurti kaip jaunuolis, rodytų pasaulį jo akimis. Dabar yra kompiuterių amžius, kitas ritmas. Tačiau kinas turi tradicijas ir jomis remiasi.

 Koks gi jis, lietuvių kinas?

Plastika, kadras, spalvinė gama – viskas kitaip. Kad ir kiek mes besistengtume ką nors pamėgdžioti, mes jau visa tai turime. Kai kam atrodo, kad lietuvių filmai kitokie, nes jie nuobodūs, sako, tempiasi kaip gysla, tįsia, tįsia ir nieko nepasako. Visai ne! Danų, švedų filmai taip pat pasakoja įvairias istorijas.

Nuolat susiduriu su naujais žmonėmis, kurie ateina į lietuvių kiną. Taip pat yra sakančių, kad mirs tas lietuvių kinas. Nieko panašaus! Matau, kiek daug įdomių žmonių ateina. Tik tiek, kad kinas tapo brangus. Kai sustiprėsim finansiškai, kai atrasim tokią profesiją kaip prodiuseris, vadybininkas, tuomet viskas susiklostys taip, kaip turi būti, o apie mirtį nė užsiminti nedera. Man kaip tik atrodo, kad ateina naujas atgimimas.

 Grįžkime prie naujausio Jūsų filmo. Su kuo dirbot jį filmuodama?

Šis filmas yra tarsi vienos herojės pasakojimas. Žinojau, jei rasiu tinkamą aktorę, tai to man ir pakaks, tuomet galėsiu gerai papasakoti istoriją. Tačiau surasti aktorę, kuriai būtų per trisdešimt, man nebuvo lengva. Likimas lėmė, kad filmo bandymuose atsirado Jurga Kalvaitytė, labai subtili moteris. V. Juknaitės apysaka „Stiklo šalis“ yra su biografiniais elementais. Dėl filmo turinio, žinot, rašytojas mato savo knygą jau parašytą… Tad be galo sudėtinga, kai istorijos imasi kitas kūrėjas – režisierius. Su V. Juknaite sutarėm, kad ji paliks man mano darbą ir nežvilgčios iš už kampo. Ji labai gražiai laikėsi šios taisyklės: ji dar nematė nė vieno kadro, nė vienos nuotraukos.

Kokiame mieste filmavote?

Radom namą prie Vilniaus, kuris atstojo provincijos miestelio namą, jame ir apgyvendinome savo herojus. Šis namas buvo tarsi provincijos miestelio pakraštys. Mano filmo moteris nevaikščiojo miesto gatvėmis, o ežero pakrante, namų aplinkoje, tuščiame name…

 Kas padėjo rasti vaizdinį sprendimą?

Šio filmavimo metu dirbau su savo vyro Puipos jaunystės draugu, operatoriumi Algiu Mikutėnu. Manau, šiame filme jis padarė labai daug gražių dalykų. 

Su kokiais sunkumais susidūrėte šio filmavimo metu?

Sudėtinga buvo, kad filmavom žiemą. Porą dienų buvo net 20 laipsnių šalčio. Kitas sunkumas – buvo labai nelengva surasti kūdikį. Pasirodo, šiais laikais rasti liesą pusės metų kūdikį – didžiulė problema! Man reikėjo tokio tarsi ligoto vaiko. Nė kiek nemažesnė problema buvo rasti neveislinį dresuotą šunį. Filme yra scena, kai moteris nuskandina kalės šuniukus. Mano filmavimo grupėje net ėmė protestuoti. Dailininkas sakė: „Jei tu nuspręsi čia skandinti tuos mažus šuniukus, aš išeinu iš grupės!“, kiti – irgi panašiai… Lyg aš būčiau tokia pabaisa, kuri galėtų čia pat su pasimėgavimu skandinti šuniukus. Taigi be meninių idėjų, kurias reikia perteikti, iškyla gausybė buitinių problemų. Prisimenu, kaip mes jaudinomės, kai kalei padėjom kitos kalės šuniukus, žiūrėjom, ar ji priims juos, ar čia pat vietoj ir nugnybs keletą, labai jaudinomės filmuodami šuniukų mirties sceną. Įdomu, kad kai filmuoji, viską darai kažkaip buitiškai, o kai jau matai tą vaizdą ekrane, tai jau pasiekia kažkokią filosofinę mirties idėją, to paties mažo į pasaulį atėjusio žmogaus, to paties mažo šuns mirties…

Kas šiam Jūsų filmui kūrė muziką?

Muziką kūrė Kipras Mašanauskas. Su nerimu laukiu tos akimirkos, kai visi komponentai taip sueis, kai jau bus tokia situacija, kad nieko nebepataisysi. Kartais pavydžiu teatro režisieriams, kai vieną dieną spektaklis suvaidinamas vienaip, o kitą dieną gali pavykti ir geriau. Be klaidų nieko nebūna, aš irgi matau klaidas.

 Matyt, neatskleisit, kokias klaidas dabar pastebite?

Visada iš pradžių turi savo viziją, kaip nori sukurti, bet juk niekada to iki galo nepasieksi. Rezultatas nėra brokas, gal klaidingai pasirinkta viena ar kita kūrybinė mintis. Peržiūrėdama, kas padaryta, matau, kad jei tada būčiau darius kitaip, būtų buvę geriau.

 Ar buvo kokių nors techninių nesklandumų?

Lietuvoje nėra juostų ryškinimo laboratorijos. Visas juostas mes priversti ryškinti kur nors Vokietijoje, Lenkijoje ar Čekijoje… Mes pasirinkom Lenkijos ryškinimo laboratoriją. Juostą veždavom į Varšuvą.

 O kodėl filmavot žiemą? Ar tiesiog nenorėjot keisti apysakoje aprašyto metų laiko?

Taip, V. Juknaitės kūrinyje veiksmas taip pat vyksta žiemą. Tačiau čia esama ir šiokios tokios režisūrinės gudrybės. Jau pats pavadinimas – „Stiklo šalis“ – siūlo rinktis šaltą spalvą. Tad mes su operatoriumi iš karto nusprendėm naudoti melsvą spalvą. Juk kai viskas mirga žaluma, neišgausi to šaltumo, skaidrumo. Apskritai filmuojant vasarą yra sunku suvaldyti daugybę spalvų. O labiausiai man patinka filmuoti balandį, kovą, kai sniegas dar ne visai nutirpęs, guli ant žemės gabalais… Arba rudenį, kai lapai jau nukritę.

 Ar sąmoningai vengiat spalvų?

Ne, spalvų nevengiu. Pavyzdžiui, su paršeliu Cezariu (filmuojant „Venecijaus gyvenimą ir Cezario mirtį“, – I. J.) mes gyvenom vasarą. Tačiau man labiau patinka pastelė, balta, juoda. Jei galėčiau, visus filmus filmuočiau nespalvotus. Ir nespalvotos nuotraukos man yra įdomesnės už spalvotas. O ypač smagu apžiūrinėti senas namuose darytas nuotraukas, kuriose matai ir broką, ir šapaliukus – tokios nuotraukos man yra pačios įdomiausios, nes jos pulsuoja jas dariusio žmogaus energija.

 Jūsų filmas bus jau tuoj baigtas. Ar yra kažkokia vieta, kur norėtumėte filmą parodyti?

Dabar yra taip: kai filmas sukuriamas, Lietuvos kino teatrai arba jį perka, arba ne. Gali būti taip, kad joks Lietuvos kino teatras juo nesusidomės. Dabar Lietuvoje rodyti lietuvių kūrėjų filmus nėra privaloma. Tiesa, šio filmo kūrimą parėmė Lietuvos televizija (LRT). Tad jis, aišku, ne iš karto, o kiek vėliau, bus rodomas per Lietuvos televiziją. Šiaip nežinau, kokia „Lietuvos“ kino teatro ateitis, bet man asmeniškai visada malonu eiti į šį kino teatrą. Tad jei bus galimybė, tikiuosi, kad mano filmas bus parodytas ir ten.

 Ar sunku buvo susirinkti pakankamą biudžetą?

Šiaip biudžetą susirinkti visada sunku. Bet čia yra nedidelio biudžeto kamerinis filmas. Negaliu pasakyti, kokios konkrečios sumos, nes vadybininkas prodiuseris Kęstas Petrulis lėšų gauna tai iš vienur, tai iš kitur. Daugiausia šis filmas finansuojamas valstybės lėšomis.

 Ar planuojat kokią nors ypatingą reklaminę kampaniją?

Be abejo. Visada tikiesi, kad tavo filmas suksis ir festivaliuose. Dabar jau porai metų „iškritau iš aktyvios apyvartos“, ir labai smagu, kad tai iš vienos ar iš kitos šalies skambina ir asmeniškai klausia, kur dingau. Nes anksčiau dokumentinius filmus kurdavau kasmet po vieną, o dabar jau porą metų iš manęs nieko negirdėt, nes kuriu šį didesnės apimties filmą. Į smulkesnius festivalius jau esu pakviesta, bet visada tikiesi startuoti ir didesniuose festivaliuose. Čia yra savos taisyklės, kur be reklamos nieko nebūtų. Tačiau labai norėtųsi tikėtis, kad tai nebus tik kelionė per festivalius. Labai tikiuosi, kad šis filmas ras atgarsį ir tarp Lietuvos žiūrovų.

 Ar galit prognozuoti, kokiam žiūrovui galėtų būti įdomus šis Jūsų filmas?

Na, labai jaunas žiūrovas gal ir neis žiūrėti, gal nuo 25 iki 70 metų amžiaus ir daugiau. Šis filmas tikrai ne tokiam žiūrovui, kuriam jau po pirmos filmo akimirkos viskas atrodo aišku. Kita vertus, tikrai nesinorėtų tikėti, kad yra kažkoks lygis, kuris lietuviui ar jaunesniam žiūrovui yra nepasiekiamas, nesuprantamas. Esu dirbusi ir Lietuvos televizijoje, ir kitur. Dažnai tenka girdėti: „Šito tai jie tikrai nesupras! Na, ką jie ten supras...“ Man atrodo, kad mūsų kino ir televizijos žiūrovai yra laikomi kvailesniu, negu yra iš tikrųjų.

Ačiū už įdomų pokalbį, linkiu sėkmingos premjeros ir nuoširdžių žiūrovų.