„KP“. Po povandeninį pasaulį pasižvalgius („Ežerų dugne“)
Ne vieną Lietuvos dokumentinių filmų kūrėją traukė panirti į ežerų gelmes. Savo filme „Barzakh“ režisierius Mantas Kvedaravičius pasitelkė povandeninius užšalusio ežero vaizdus tam, kad perteiktų tarpinės būsenos tarp gyvenimo ir mirties pasaulių jausmą. Dokumentininkas Audrius Stonys juostoje „Varpas“ leidosi į Platelių ežero dugną, ieškodamas įrodymų legendos, tvirtinančios, kad ten prieš tris šimtus metų nuskendo bažnyčios varpas. Tačiau iki šiol dar nei vienas dokumentininkas nekūrė filmo tiesiog norėdamas atskleisti Lietuvos ežerų gelmėse slypinčių pasaulių grožio. Šios užduoties ėmėsi dvi kine debiutuojančios menininkės Akvilė Anglickaitė ir Irma Stanaitytė. Jų filmo „Ežerų dugne“ premjera įvyko „Kino pavasario“ programoje.
Filmas, kuriame rodomi kai kurie vaizdai filmuoti net 30 metrų gylyje ir skirtingais metų laikais (rudenį ir žiemą, kai geriausias matomumas po vandeniu), leidžia panirti į keturių Lietuvos ežerų - Versminio, Ilgio, Baltųjų Lakajų ir Asvejos - gelmes. Visi ežerai be galo skirtingi ir slepia ypatingus, paprastam žmogui nematomus pasaulius. Varėnos rajone esančiame Versminyje burbuliuoja keli šimtai verdenių. Kaip teigia vienas filme kalbinamas naras, šio ežero dugnas primena sukūrinę vonią. Turbūt pačiame įdomiausiame jų – per tris rajonus besidriekiančioje Asvejoje – galima išvysti vėgelių urvų išvarpytus gilius kanjonus ir išvysti į Raudonąją knygą įtrauktų gyvių. Kituose ežeruose slypi miškai, įvairios uolos, tūkstančius metų nepakitęs reljefas.
Prieš žiūrovo akis atsiveriantys vaizdai išties užburiantys (povandeninius kadrus filmavo filmo idėjos autorius ir prodiuseris Andrius Daniulaitis bei Aldas Matiukas). Juos ypač sustiprina tyla ir kiekvienam ežerui sukurta skirtinga kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio muzika. Kai ekrane tik šie povandeninai vaizdai, filmo siužetas išnyksta, lieka tik „panėrimo“ pojūtis. Tačiau lyg bijodamos sukurti tiesiog eksperimentinį filmą, režisierės nufilmuotą medžiagą montuoja tradiciniu būdu: povandeniai vaizdai sudėlioti į keturis atskirus, nepersikertančius epizodus, o juos įrėmina žmogaus komentaras. Prie kiekvieno ežero yra kalbinamas vienas jame nardantis naras. Keturių ežerų portretus palydi keturi jais susižavėjusių žmonių portretai. Pastarųjų džiaugsmas ir entuziazmas kelia šypseną, tačiau jų klausantis neapleidžia jausmas, kad filmas darytų daug gilesnį poveikį, jei žmonių jame išvis nebūtų.
Kita vertus, tokia prieiga veikiausiai atstumtų ir daugelį žiūrovų. Nepaisant savo gana tradicinės struktūros „Ežerų dugne“ nėra pažintinis edukacinis filmas. „Kalbančios galvos“ daug filmo laiko „nesuvalgo“. Todėl jo visuma yra 54 minutes trunkanti kontempliacija, kiekvienam, kiek kantresniam žiūrovui, dovanojanti išties išskirtinę kino patirtį.
