„KP“. Lietuviai svetur: didaktiški, poetiški, kritiški

Prieš aštuonis dešimtmečius, intensyviai vykdant industrializacijos planus Sovietų Sąjungoje buvo sugalvotas kino traukinys, kuriuo specialiai įrengtuose vagonuose keliaudavo kino grupės ir filmuodavo neva pozityvius pokyčius Rusijos provincijoje. Ši tradicija, tik jau visai kitame kontekste, buvo neseniai prisiminta tarptautiniame kino projekte „Cinetrain“. Pernai per dvidešimt kino kūrėjų iš viso pasaulio keliavo traukiniu po Sibirą ir sukūrė 8 dokumentinius filmus, kuriuose stengiamasi užfiksuoti krašto unikalumą. Tarp jų yra sėkmingai po pasaulio festivalius keliaujantis italės Christinos Pichi filmas „Žiema“, apie kurį negalima kalbėti nepaminint ypatingos lietuvių operatoriaus Sauliaus Lukoševičiaus kameros. „Žiema“ ir projekte, ir „Kino pavasario“ programoje išsiskyrė jautriu žvilgsniu, metaforomis persmelktu vaizdu, universalia istorija. Filmas prasideda palengva judančia kamera nufilmuotais žiemos kadrais ir užkadriniu tekstu - pasakojamais iš Nigerijos į Sibiro žiemą atvykusio žmogaus įspūdžiais: „Jei bijai vilko - neik į mišką, nėra nieko, kuo galiu pasikliauti - tik pačiu savimi". Režisierė įveda į nepažįstamą žemę, nuo pirmojo kadro fiksuotja jos savitumą, spengiančią tylą ir kaustantį šaltį. Keli dokumentinio filmo siužetai atskleidžia gyvenimo atšiauriausioje meteorologijos stotyje, Murmansko uoste, nuošalioje fermoje kasdienybę. Už kadro vis pasigirsta herojų mintys apie gyvenimo sąlygas, nepakeliamą orą ir atmosferą. Vėliau filmas persikelia į maudynėmis užšalusiame ežere Tris karalius švenčiančią bendruomenę. Nepakeliamas šaltis gretinamas su laisve, dvasine švara, džiaugsmu. Apskritai, šaltis filme yra neišvengiamas, stichiškas, netgi sakralus, o žmonės jam jaučia kažkokią ypatingą pagarbą. Flmo pabaigoje skamba ir vietinio gyventojo mintys apie Baikalo ežerą, kuris čiabuviams duoda tik tiek kiek reikia, o atėjūnams atima tiek pat daug kiek ir duoda. Skvarbi S. Lukoševičiaus akis filmui suteikia labai gražią (kitaip sunku pavadinti) formą.

Amerikoje gyvenantis Mantas Valantiejus tampa nuolatiniu „Kino pavasario“ dalyviu. Pernai pristatęs du prodiusuotus trumpametražius filmus (kuriuose atliko ir pagrindinius vaidmenis) šiemet jis grįžo į festivalį su filmu „Kai vėjas tampa šaltas“. Tai jo paties sumanytas ir režisuotas filmukas apie meilę ir išsiskyrimą. Pasak režisieriaus, meilė yra veiksmingiausias narkotikas, nes – atseit, kaip ir jie - padeda ištverti gyvenimo sunkumus. Penkių minučių netrunkančiame etiude pagrindinis herojus randa mylimosios atsisveikinimo laišką. Netikėta žinia išprovokuoja svarstymus apie meilės prasmę ir nukelia į draugystės prisiminimus. Ekrane pats Mantas Valantiejus su mergina laimingi šėlioja pajūryje, bet netrukus džiaugsmingos akimirkos perauga į kartų išsiskyrimą. Sunku pasakyti, kas filme svarbiau – Valantiejaus monologas ar vaizdai. Dažnai pernelyg tiesmukas tekstas ir noras kuo demonstratyviau parodyti herojų emocines būsenas sugriauna potencialų filmo lengvumą, poeziją.

Vokietijoje gyvenantis jaunas režisierius Karolis Špinkis į filmą „LiaLou“, matyti, atsinešė nemenką reklaminės ir komercinių serialų režisūros patirtį (taip skelbiama jo biografijoje). Trumpi filmai dažnai užkrėsti labai nemalonia ir net pavojinga liga – didaktika. K. Špinkis neatsispiria pagundai pirmuoju asmeniu už kadro pažerti sentencijų: „pokyčiai verčia pasaulį suktis“, „norėdamas keisti pasaulį pradėk nuo mažų dalykų“. Bet vėlgi - filmukas atrodo visai žaismingai, nors kirba mintis, kad jis labiausiai tiktų rodyti televizijoje, vietoj reklamų, kaip kadaise buvo rodomas labai populiarus edukacinis anglų kalbos pamokėlių projektas.  „LiaLou“ pagrindinis herojus Lou, batų parduotuvės darbuotojas, moka skaityti žmonių istorijas iš jų batų.  Jam sutikus smalsią merginą Lia, pasirodo, kad ne batuose, o jų raišteliuose slypi esmė. Pilkų raištelių pakeitimas spalvotais gali tapti reikšmingu pasaulio kaitos atspirties tašku, o svarbiausia, kad gal nusišypsos ir Lia tėtis, marazmatiškas karo veteranas.

Užsienyje kuriančios Emilijos Škarnulytės trumpametražis dokumentinis filmas „Aldona“ turi visai kitokių meninių, socialinių ir politinių ambicijų. Režisierė specializuojasi video mene, už kurį 2009 m. buvo apdovanota Italijos nacionaliniu video meno prizu. Jos trumpų filmų siužetai slypi už iki fotografinės tobulybės nugludintų kadrų. Svarbus E. Škarnulytės kūrybos bruožas – statiški, ilgi, objektyviai fiksuojantys aplinką kadrai. Prasmė žiūrint „Aldoną“ atsiranda tik tuomet, kai vaizdus sujungi su po filmo pateikiamais komentarais. Dvylika minučių minimalaus siužeto seka senos moters dieną, jos kasdienius ritualus ir pasivaikščiojimą Grūto parke, pirštais čiupinėjant kiekvieną  milžiniškų  skulptūrų paviršių. Prieš pabaigą artimu planu pasirodo jos - neregės akys -, o finalinis komentaras atskleidžia, kad herojė regėjimą prarado jos akių nervams apsinuodijus po Černobylio avarijos. E. Škarmulytės jautrus portretas triukšmingų programos filmų kontekste pasimetė, šiam filmui tiktų kitoks kontekstas,šiek tiek tylos.

Trumpų filmų programoje buvo pristatytas ir belgų režisierės Ewos  Brykalskos dvidešimties minučių filmas „Koda“ („Coda“). Gija, filmą jungianti su Lietuva yra garso režisierė ir dizainerė, kompozitorė, muzikos prodiuserė Agota Šlikaitė (Gota Slick), kuri kūrė filmo garso dizainą. „Kodą“ įkvėpė nugriovimui pasmerkti senoviški pietinės Briuselio dalies pastatai tarp kurių yra ir seniai nebeveikianti muzikos konservatorija.  Jos griuvėsiuose režisierė kuria mažakalbę istoriją apie kovą tarp meno ir komercijos. Paskutiniai mokyklos mohikanai – talentinga auklėtinė ir muzikos mokytoja, negalinčios palikti su jų gyvenimu taip tampriai susijusio pastato. Tai liūdna atsisveikinimo istorija, kurios pabaigoje įvyksta mažas stebuklas. Išsigelbėjimą dvi moterys randa muzikoje, bendroje dainoje.  Tokia patoso pilna filmo pabaiga atsveria liūdnus, fone vis pasikartojančius naujų stiklinių namų statybų vaizdus. Tarp Gruzijos ir Lietuvos sukurtas Bernardo Andriušio filmas „Praktikantai“ - satyra apie žmonių santykius, instinktą teisti ir kritikuoti. Filmo erdvei pasirenkamas lietuviškas kaimas. Jo aikštėje žmonės nuotaikingai šnekučiuojasi, valgo, dainuoja. Tačiau keletas bendruomenės narių laikosi nuošalėje. Filmui įpusėjus, visi užima skirtingas pozicijas - pradedamas teismo procesas. Pasirodo teisiamieji Povilas ir Aušrinė, kurie pažeidė kažkokį kaimo bendruomenės bulvių tręšimo susitarimą ir dėl kurio derlius tapo nuostolingas.  Už tai prisiekusiųjų komisija sutinka nubausti moterį 22 metais sunkiųjų darbų, o vyrą – mirties bausme. Teismo žiūrovai po sprendimo paploja. Antrojoje teismo dalyje absurdas tęsiasi  - teisiama grupė vaikų ir paauglių neva už geresnį gyvenimą. Niekam nesuteikiamas žodis, filmas baigiasi belaukiant prisiekusiųjų verdikto. Filmo scenarijui trūksta išvystymo, pasigedau ir šiek tiek daugiau situacijos absurdą, žmonių ydas atskleidžiančių dialogų. Autorius dirbo su didele aktorių komanda ir, atrodo, daugiau repetuojant, siekiant atrasti teisingas tokiam žanrui intonacijas buvo galima sukurti tiesiog geresnės kokybės filmą.

Nors Didžiojoje Britanijoje kuriančios Lukrecijos Vaupšaitės filme „Ar gali gėlės augti iš asfalto?“ dialogų buvo pakankamai, jų lėkštumas nepadėjo kurti satyriškos miniatiūros apie buržuazijos tuštybę.  Prabangaus Londono buto svetainėje, vieno, atseit, labai gero meno kūrinio įsigijimo proga susitinka įvairiatautė draugų ir pažįstamų kompanija. L. Vaupšaitės filmo personažai šaržuojami, jie  yra neegzistuojančios aukštuomenės arba žvaigždžių pasaulio dalyviai.  Filmo stilius nušlifuotas iki reklaminio blizgesio, jame šnekama tik klišėmis, o jo centre atsiduria lyg ir už kitus labiau išmintinga pagrindinė herojė Patricija (ją vaidina režisierės sesuo Marija  Vaupšaitė). Bėda ta, kad filmo pradžioje herojės papasakota metaforinė istorija apie sunkiai gyvenusią, tačiau gražiausią perlą išauginusią austrę, atrodo dirbtinai prilipdyta, o pati Patricija  tokia neužtikrinta ir išgąsdinta, kad nebelieka jokios vilties patikėti filmu ir jo moralizuojančia heroje. Bet užtat prieš tai, kai Patricija savo „maištingomis“ mintimis sugriauna vakarėlį, ja patiki panašiai galvojantis jaunuolis.

„Kino pavasaris“ programą „Lietuviai svetur“ pristatė pernai ir šiemet tęsia gražią tradiciją atrasti užsienyje kuriančius, lietuviškų šaknų turinčius kino menininkus. Įdomu, kaip tokių filmų rodymas gali padėti užmegzti ryšius su nacionaliniu kinematografu, o ar įmanomi abipusiai mainai, manau, pamatysime po kelių metų.

Nuotraukose - filmų "Žiema" ir "Aldona" kadrai ("Kino pavasario" archyvas).