“KP”. “Lošėjas“. Pirmas dublis

Konkursinėje „Kino pavasario“ programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ praėjusį sekmadienį sostinės publikai ir programos žiuri buvo pristatytas pirmas ilgametražis vaidybinis režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“. Filmo tarptautinė premjera įvyko 2013 m. rudenį Tarptautinio San Sebastiano kino festivalio konkursinėje programoje, filmas jau buvo  pakviestas ir parodytas dvidešimtyje pasaulio festivalių, juostos prodiuseriai  Uljana Kim ir Robertas Vinovskis pelnė specialų žiuri prizą Tarptautinime Varšuvos kino festivalyje. Lietuvos kino teatruose filmas bus rodomas nuo rugsėjo 26 dienos. O šiandien paprašėme jaunų kino kritikų, žurnalistų pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais po „Lošėjo“ „pirmojo dublio“ su lietuviška publika „Kino pavasaryje“.  

Goda Jurevičiūtė:

Režisieriaus Igno Jonyno "Lošėją" žiūrėjau su didžiausiu malonumu: buvo be galo įdomu stebėti siužetinius vingius, kuriais scenarijaus autoriai – pats režisierius ir Kristupas Sabolius - vedžiojo pagrindinį veikėją Vincentą. Šį pagrindinį vaidmenį atlikęs be galo charizmatiškas ir kinematografiškas aktorius Vytautas Kaniušonis yra tikras atradimas. Akį neretai džiugino ir kameros darbas (kino operatorius Janis Eglitis), padėjęs atskleisti ne tik aktorių emocijas dažnai stambiu planu rodomuose aktorių veiduose, bet ir Klaipėdos miesto kinematografinį žavesį. Kaip visada puikiai padirbėjo muziką kūrę kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Domas Strupinskas. Aišku, filmas nėra be trūkumų. Visi intymūs momentai tarp Vinco ir Ievos (akt. Oona Mekas) atrodo dirbtini ir itin stilizuoti, todėl ryšys, motyvuojantis daugumą Vinco sprendimų, nėra labai įtikinantis. Sunkoka suprasti, kodėl Ievos vaidmeniui buvo pasirinkta lietuvių kalbos beveik nemokanti aktorė Oona Mekas, kurios balsą reikėjo vėliau įgarsinti. Scenarijus, kurio centre puiki ir originali idėja lošti iš mirties, labiau paveikus konceptualiame lygmenyje nei pačiame filme: smalsu stebėti, kaip toliau klostysis herojų likimai, bet empatiją jiems justi sunku. Filmas pernelyg šaltas, todėl filmo pabaigoje pritrūksta emocinio smūgio.Tačiau šiuos trūkumus galima pavadinti arba smulkmenomis, arba nurašyti visai pateisinamoms debiutuojančio režisieriaus klaidoms. Po režisieriaus Šarūno Barto juostos „Eurazijos aborigeno“ – tai pirmas lietuvių vaidybinis filmas, kuris įdomus ne tik todėl, kad jis lietuviškas. Nekantriai laukiu - ko režisierius I. Jonynas imsis toliau? 

Jorė Janavičiūtė:

Pagaliau šiuolaikinis lietuvių kinas išmoko ne tik svarstyti apie (dažnai) paviršutiniškus žmonių tarpusavio santykius – jis griebiasi ir universalių temų, kaip antai aptaria moralės ribas.  Ir tai daro itin nestandartiškai. Tarp trilerio ir dramos laviruojančio „Lošėjo“ kūrėjai imasi gana originalios idėjos apie „ant gyvybių statančius“ greitosios pagalbos darbuotojus, o kartu ir siūlo kinematografinę patirtį - sukuria savitą vizualinį sprendimą, kuris sąveikauja su muzika (garso takelio autoriai yra lietuvių duetas The Bus). Nors, suprantama, filmas nėra tobulas - kartkartėmis nemotyvuoti ar nuspėjami veikėjų veiksmai, kiek trūkčiojantis filmo ritmas ar pernelyg manieringa vizualinė filmo pusė… Bet tai atleisime, nes filmas įvairaus plauko mūsų žiūrovams tikrai kelia ir dar kels džiaugsmą, kad lietuviai pagaliau sukūrė tikrai gerą filmą.

Gediminas Kukta:

Šiame filme nėra vietos lietuviško kino lyrizmams, ilgiems, bendriems planams, lėtam tempui, tylai, kalbėjimui simboliais, pamažu, bet neretai taip ir neatrakinamoms, tik autoriui suprantamoms metaforoms. Nėra vietos sąlygiškai erdvei (net Vilniui, kurio joks režisierius taip ir nesugeba perkelti į ekraną), sąlygiškam laikui ir sąlygiškam pagrindiniam personažui. Šiame filme nėra vietos neprofesionaliai valdomai, anemiškai kamerai. Užtektinai – dinamiškiems, grubiems, prisodrintiems intensyvių spalvų, stambių planų, techniškai sustyguotiems, išmąstytiems, išdirbtiems, į sąmonę įsirėžiantiems, stipriu vizualumo registru už klyno griebiantiems kadrams, pirmiausia primenantiems apie režisieriaus kaip reklamų kūrėjo karjerą. Šiame filme nėra vietos nenuskriaustai, netylinčiai, neverkiančiai, nuo aplinkybių, vardu Vyrai, nepriklausomai, logiškai veikiančiai moteriai, jos psichologijos, charakterio vystymui. Jame nėra vietos tikėjimui visuomene, vilčiai, šviesai. Šiame filme nėra vietos senukams, kurie, kaip ir visi aplinkiniai – gydytojai Bokso (sic!) gatvėje, uosto mechanikai – neloštų. Šiame filme nėra vietos.

Aistė Račaitytė:

Lietuvos kino naujienų sekimas tam tikra prasme yra savotiškas azartas, daugelį kartų nusivylus ir vėl skaitome apie būsimus projektus, naiviai tikimės stebuklo, einame į kino salę ir vėl nusiviliame, gavę patvirtinimą, kad šansas ruletės kamuoliukui atsistoti ant laimingo langelio yra tik 1 iš 37, o gero lietuviško filmo dar teks palaukti. Šį kartą buvo kitaip. Igno Jonyno „Lošėjas” nuo pat pirmųjų filmo akimirkų įtraukia į Lietuvos kinui nebūdingą atmosferą - pagaliau filmas, kurio lyrika atsiranda ne iš lėtumo ir nuobodumo, kurio meniškai formai visai netrukdo tvirtai susuktas scenarijus. Buvo gera ekrane pamatyti tikrus žmones neišgalvotoje, neidealizuojamoje Lietuvoje. Manau filmo sėkmė slypi pačioje pradžioje, kai buvo nuspręsta pasidalinti režisieriaus ir scenarijaus autoriaus rolėmis. Lietuvių kine madinga absoliuti autorystė ne visada veiksminga. Matyti, kad filosofas Kristupas Sabolius, rašydamas filmo scenarijų, turėjo ką pasakyti, o Ignas Jonynas gerai išmano režisūrą. Socialiniai ir moraliniai klausimai nėra pritempti, natūraliai kyla iš įtraukiančio veiksmo ir ne manieringos, o išmintingos kino kalbos. Jeigu trumpai - labai patiko, o maestro aktorius Vytautas Kaniušonis nuo šiol yra mano herojus.