„KP". Apie Lietuvos partizanus - „Nematomą frontą“

Žiūroviškiausio lietuviško filmo titulas „Kino pavasaryje“ visuomet gali kelti abejonių, mat jį nesunku  pelnyti tiems, kurie aktyviausiai ragina balsuoti „Facebook`o“ draugus. Šįkart nespėliosime ir nesiskųsime, nes apdovanojimą laimėjo jo vertas filmas.

Tai Amerikos lietuvio Vinco Sruoginio, turinčio ilgametę darbo kine, televizijoje ir reklamose patirtį, bei Lietuvoje gyvenančio, dokumentinius filmus kuriančio švedų kino kūrėjo, žurnalisto Jono Ohmano dokumentinis filmas „Nematomas frontas“. Filmas pasakoja apie partizanų kovas 1944-1953 m. Lietuvoje. „Nematomas frontas“ – sovietų valdžios karo pajėgose naudotas kodinis partizanų judėjimo Lietuvoje pavadinimas.

Filmas dėstomas žurnalistine televizine maniera pagal aiškinamosios dokumentikos kanoną – istoriją dėstantis naratorius įgarsinamas anglų kalba, mat, kaip pabrėžia autoriai, filmas skirtas užsienio auditorijai. Pasakojimas persipina su įvykių liudytojų, amžininkų ar istorikų liudijimais, savo vertinimą pateikia ir prezidentas Valdas Adamkus. Be to, filme panaudoti pačių kūrėjų nufilmuoti interviu, ištraukos iš kitų filmų ar žurnalistų interviu. Tai „dengiama“ nuotraukomis, archyviniais kadrais, rekonstrukcijomis, šiuolaikiniais asociatyviai naudojamais miesto ar kaimo vaizdais. Filme kalbinami „abiejų pusių“ atstovai – ir partizanai, jiems padėję žmonės, ir tie, kurie dirbo sovietams (tačiau, be abejo, išlaikoma lietuvius palaikanti pozicija). Sėkmė, kad pavyksta prakalbinti ir „kitą pusę“, nėra ignoruojamas jos egzistavimas. Tai liudijimas, kad pagaliau nebijoma atvirai reflektuoti istorijos. Galbūt taip yra todėl, kad kūrėjai nėra gimę Lietuvoje, jiems pavyksta išlaikyti distanciją, kalbant šia lietuviams skaudžia tema. 

"Nematomą frontą“ atveria archyviniai vaizdai iš sausio 13-osios įvykių, tuomet esame nukeliami atgal į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį; greitai, trumpai ir aiškiai apibūdinamos istorinės aplinkybės, kalbama apie lietuvių trėmimus. Palengva pradedamas pokalbis apie partizanų kovas. Viena po kitos trumpai išdėstomos skirtingų pasipriešinimo dalyvių - Jono Žemaičio ryšininkės Eleonoros Rubine, partizano Jono Kadžionio, pasipriešinimo judėjimui padėjusio Vinco Bilskio ir kitų - tragiškos istorijos. Autoriai stengiasi suprasti, kodėl šie žmonės net ir suvokdami kovos bergždumą vis tiek ėjo kovoti. Tai daroma jautriai, atskleidžiamas ir išryškinamas lietuvių tautos patriotiškumas.

Daugiausiai dėmesio filme (bene pusė jo laiko) skiriama Juozui Lukšai-Daumantui ir judviejų su Nijole Bražėnaite meilės istorijai. Kūrėjai teigia, jog J. Lukšos istorija pasirinkta todėl, kad jis tapo llietuvių partizaninės kovos simboliu. Čia remiamasi J. Lukšos knygų „Partizanai“, „Laiškai mylimosioms“ ištraukomis, taip pat amžininkų pasakojimais, kalba ir pati Nijolė Bražėnaitė. Nedažnai matytuose archyviniuose interviu prabyla Paryžiuje su J. Lukša veikę pasipriešinimo dalyviai Jonas Pajaujis ir netgi J. Lukšą vėliau išdavęs Jonas Kukauskas.

Šia legendine meilės istorija domėjosi ir režisierius Vytautas V. Landsbergis filme „Partizano žmona“ (o pačiu J. Lukša daugiau - filme „Baladė apie Daumantą“), tik tai darė labiau meninio dokumentinio kino forma ir gerokai įtaigiau – filmo pasakojimas rėmėsi daugiausia už kadro skaitomais Juozo ir Nijolės laiškais ir interviu su Nijole, o vaizdas buvo dėstomas taip pat archyvinių vaizdų ir rekonstrukcijų pagalba, tik rekonstrukcijos čia vaidino kur kas svarbesnį vaidmenį, jos tarsi perima Juozo žvilgsnį, jų pagalba kuriamos metaforos.

Verta paminėti, kad „Nematomame fronte“ nuotaiką kuria minorinės islandų kompozitoriaus Ólafuro Arnaldso (lietuvių melomanams jis girdėtas iš turo su islandų post roko grupe „Sigur Rós“) melodijos.

„Nematomas frontas“ nėra itin įdomus savo forma, tačiau sukurtas labai profesionaliai. Pasakojimo maniera šaltoka, tačiau filmas nenuobodus, įtraukiantis. Tik gal retsykiais užkliūva pernelyg iliustratyvus Lietuvos vaizdavimas, kai pašnekovai yra kalbinami lietuviškų juostų fone ar rugiuose.

Istorija giliai besidomintis lietuvis neras daug naujų faktų, nes „Nematomas frontas“, kaip minėta, skirtas užsienio auditorijai. Tačiau filmas toli gražu nėra paviršutiniškas –  partizaninės kovos per palyginus trumpą laiką (maždaug pusantros valandos) apibendrinamos ir kartu gilinamasi į konkrečių asmenybių istorijas. Tai informatyvus filmas – jis vertingas kaip šviečiamoji priemonė, o lietuviams bus svarbu ir malonu pamatyti stiprų, įkvepiantį pasakojimą apie laisvės kovas, prisiminti jose dalyvavusius žmones.