“KP” atgarsiai. Žmonės neįdomūs (dar kartą - “Ežerų dugne“)

Audiovizualinio meno kūrėjos Akvilė Anglickaitė ir Irma Stanaitytė sukūrė dokumentinį filmą apie Lietuvos ežerus. Tiksliau, apie tai, kas slepiasi jų dugne. Apie pasaulį, kurio eilinis žmogus negali pamatyti, nebent būtų naras. Toks, kaip filme pasirodantys entuziastai, kurie – nesvarbu, žiema ar vasara – neria po vandeniu ir išgyvena, kaip patys sako, sunkiai papasakojamus potyrius, jausmą lyg būtų kosmose.

Kartu su narais leidžiamės į keturių ežerų – Asvejos, Ilgio, Versminio ir Baltųjų Lakajų – gelmes. Skirtingas povandenines ekspedicijas lydi įžanga – juodame fone balta linija brėžiami ežero kontūrai ir pasirodantis jo pavadinimas. Keturi ežerai, kaip viename interviu pasakoja režisierė Irma Stanaitytė, žymi ir keturis metų laikus. Tačiau jei ne matytas pokalbis su autore, vargu, ar būčiau į tai atkreipęs dėmesį. Kitą vertus, šis akcentas prie bendros istorijos mažai ką prideda.

Juolab ir pačios istorijos „Ežerų dugne“ beveik nėra. Yra keturi ežerai, epizodai po vandeniu, juos lydinti vieno įdomiausių jaunosios kartos lietuvių kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio muzika (beje, perteklinė ir įkyri: jei ežerai, tai būtinai skamba lašantį, čiurlenantį, švokšiantį vandens garsą primenanti elektronika), ir retkarčiais įsiterpiantys pašnekovų pasakojimai apie pasaulį po vandeniu ir pomėgį nardyti.

Tame pačiame interviu viena iš režisierių prasitaria, jog be žmonių filmas galbūt tebūtų tik pavieniai vaizdai. Panašėtų į video darbą. Žmonės, anot jos, suteikia filmui struktūrą. Tačiau kad būtų struktūra, manau, nepakanka pašnekovų. Reikia temos, ties kuria koncentruotųsi pokalbiai, koncepto, kurio labiausiai pritrūko. Dabar tėra mirtinai nuobodžios žmonių replikos apie tai, ką jie mato po vandeniu, kuo vienas ar kitas ežeras skiriasi, kokia jo legenda, apie tai, kad nardymas nemoteriška profesija, kad moteris su naro apranga neatrodo patraukli. Tėra padrikas kratinys pastebėjimų, kurie pertraukia tikrai įspūdingus povandeninius vaizdus – kanjonus, vėgelių urvus, kraterius, paskendusius medžius ir pan. Keista, jog įdomų, konceptualų (video)meną (galima prisiminti Akvilės Anglickaitės darbus „Tarybinė moteris (laiškas)“ ar „Tinside lido“) kuriančios menininkės lyg gelbėjimosi rato griebėsi pašnekovų, matyt, tikėdamos, jog taip sukurs labiau kiną, nei videomeną.

Tačiau gražiausi ir paveikiausi epizodai, kada pašnekovai trumpai užsimena apie keistus ir nepaaiškinamus dalykus, kurie dedasi ežerų dugne. Kamera filmuoja į pieną panašios substancijos pilnus kraterius (vienam narui jie panašūs į Tarkovskio „Soliario“ planetos vaizdus), lėtai seka nuskendusių ir šimtus metų siekiančių medžių kamienais, o pabaigoje stabteli prie mažyčio kraterio dugne ir iš labai arti fiksuoja pirmykščių ir iki šių dienų nepakitusių mikroorganizmų „kosminį šokį“ jame. Sakyčiau, jog šis subtilus pabaigos kadras vienplaniam filmui pavėluotai suteikia visai kitą plotmę, išveda jį į apmąstymus apie pirmines formas išsaugojusį pasaulį, šalia kurio mes, žmonės, atrodome ne ka mažiau primityvūs nei kokios amebos.