Atgarsiai. Surimuota istorija (dar kartą – “Nesamasis laikas”)

„Nesamajame laike“ kartojasi keli motyvai, ilgainiui virstantys apibendrintomis metaforomis. Uolus kino semiotikas jiems rastų ir atitinkamą terminą – izotopijos. Juo apibūdinami teksto rišlumą užtikrinantys reikšmės elementų pasikartojimai, paties Algirdo Juliaus Greimo, semiotikos guru, gražiai pavadinami „semantiniais rimais“. Apie rišlumą ir vientisumą kalbu todėl, jog pastarųjų metų lietuviškame kine jų vis labiau pasigendu. Lietuviški filmai panašėja į trigalvį slibiną, kurio viena galva nežino, ką daro kitos. Vidurys nežino, nuo ko viskas prasidėjo, Pabaiga apskritai pamiršta, kad buvo Pradžia ir dar kažkas per vidurį. Žinoma, pasikartojantys motyvai nėra vieninteliai kino audinio vientisumą laiduojantys elementai. Tačiau motyvuotai ir neprikišamai sudėlioti jie jį užtikrina. Bei apskritai parodo, jog režisierius valdo medžiagą, su kuria dirba.

Mykolo Vildžiūno debiutiniame filme tokių „rimų“ yra du. Pirmasis – tai ratas. Nuo vaikystės dviračio, kuris savaip atklysta ir pas suaugusį pagrindinį herojų Tadą (Tadas Gryn). Iki apskritimu pastatytų garažų, kurie pasirodę ekrane reiškia viena – Tado įkliuvimą į savotiškus gyvenimo spąstus. Iš jų iššokti trumpam privers tik liga. Atsigulęs į ligoninę tyrimams, Tadas pateks į būseną „tarp“. Tarp vaikystės ir dabarties, tarp realybės ir įsivaizdavimo, tarp to, kas buvo, nėra ir galėtų būti. Būtent „tarp“ motyvas ir tampa antruoju „rimu“. Jis netgi vizualizuojamas. Kelis kartus rodomi vartai, pro kuriuos įvažiuoja ir išvažiuoja Tado automobilis. Jį galima įžvelgti ir tarp dviejų meškerių plūdžių vaikystės epizode.

Kaip paaiškės vėliau, šiame „tarp“ didžioji istorijos dalis ir vystosi. Vystosi nesamajame laike, nors filmo pradžia žiūrovą vedžioja už nosies, verčia manyti, jog viskas yra tik herojaus prisiminimai. Tiesa, prisiminimų yra. Jie iš Tado vaikystės. Matome jį ir geriausią draugą Vitalį kartu važinėjančius dviračiais, juos taisančius, traukiančius žvejoti, kartu užkandžiaujančius. Tačiau šie epizodai filme silpniausi. Jie neveda veiksmo į priekį, mažai informatyvūs, estetiškai pernelyg nugludinti. Esantys, rodos, tik tam, kad galiausiai (ir nuspėjamai) paaiškintų, kas iš tiesų nutiko Vitaliui (geras suaugusį Vitalį įkūnijusio Valentino Novopolskio vaidmuo) ir kaip jis atsidūrė jau trisdešimtmečio Tado nesamajame laike.

Laviravimas tarp realybės ir įsivaizdavimo (sapnų, iliuzijų, vizijų) kine rizikingas. Dažnai perėjimai nuo vienos plotmės prie kitos filmuose atrodo dirbtinai, neįtikinamai, klišiškai (kad patenkama į kitą plotmę neretai signalizuoja išplaukę vaizdai, juodi kadrai, netikėti kameros rakursai, staigus montažas), tačiau Vildžiūno filme aiškios takoskyros tarp veikėjo Tado esamojo ir nesamojo laiko nėra. Tai bene didžiausias filmo privalumas. Žinoma, čia vėl galime kalbėti apie amžiną lietuviško kino bėgimą nuo realybės į salygiškas teritorijas, tačiau jauno režisieriaus filmuose atsiranda vietos ir šiandieninei tikrovei, kurioje gyvena jaunas žmogus. Tiesa, kiek juokinga, kad ji sutraukta į gana stereotipiškas situacijas ar tipažus. Tado, eilinio šiuolaikinio žmogaus, portretui sukurti, autoriaus nuomone, pakanka fakto apie jo darbą reklamos agentūroje, žolės rūkimą, neištikimybę žmonai (Toma Vaškevičiūtė), nepaaiškinamą nuovargį, troškimą patirti kažką nuoširdaus ir tikro. Man rodos, jog filmas vietomis nukenčia nuo tokių abstrakcijų ir nenoro (?) aiškiau formuluoti minties. Kaip ir nuo dalies personažų, kurių pasirodymai ekrane arba pernelyg iliustratyvūs, arba nieko nesakantys. Jei rašytojo Rimanto Šavelio vaidinamas pacientas – tai kiek prikišamas priminimas Tadui apie senatvę, mirtį, laikinumą, tai Mindaugo Papinigio banditėlis – tik atsibodęs karikatūriškas fantomas, keliaujantis iš vieno lietuviško filmo į kitą.

Tačiau, kaip minėjau, vidinis kino teksto sąryšis, kai jauti, jog tikrai žiūri filmą, paperka labiausiai. Jis teikia vilties, kad į lietuvišką kiną ateina režisierius, kuris pirmiausia žiūrovui tiesiog norės pasakoti istorijas. Tai svarbu ir reikalinga kiną užplūdusių dailių, bet tuštokų vaizdų kontekste.