„KP“ atgarsiai. Įkvepiantys ir ilgesingi eksperimentai
Šiemet „Kino pavasaris“ siūlė ir neįprastų formų. Prisiminkime kokių.
Festivalyje buvo parodytas Prancūzijoje gyvenančios lietuvių režisierės Alantės Kavaitės vidutinio metražo (39 min. trukmės) eksperimentinis filmas „Kaip mes bandėme naują šviesos derinį“. Filmo aprašyme teigiama, kad „filmas pasakoja fantastinę istoriją apie neįprastą gamyklą, kurioje jauna mergina nustemba savomis rankomis sukūrusi keistą ir nematytą formą...“ Be to, ji dar atsiduria miške, kur sutinka berniuką, žaidžiantį su šviesa... Šio spalvingo, vaikystės sapną primenančio filmo naratyvas kiek „išplaukęs“, nes jis paremtas muzikos kūriniu – Oliviero Mellano miuziklu „Kaip mes bandėme naujus užrašų derinius“ (How We Tried A New Combination Of Notes) Bretanės nacionaliniam orkestrui. Viso filmo „Kaip mes bandėme naują šviesos derinį“ metu negirdime jokių kitų garsų – tik muziką. Galbūt būtent dėl to, kad yra paremtas muzikos kūriniu, filmas veikia kaip ir muzikos kūrinys, sukelia panašius jausmus – šiuo atveju ilgesį. Ne šiaip ilgesį, o klasikinės muzikos inspiruotą amžinąjį ilgesį... Tik kam? Šviesai? Vaikystei? Kinui? Amžinybei?
Kiekvienas pajus kitaip. O prisiminus režisierės debiutinį filmą „Laiko garsai“, panašu, kad kažko tolimo, nepasiekiamo, o gal prarasto ilgesys ar siekis – A. Kavaitės kino pasaulio prigimtis. Laukiame, ar tai patvirtins „Sangailė“, antras režisierės ilgametražis filmas, kurį pamatysime šįmet.
Gana įsimintinų kūrinių būta ir tarp trumpametražių eksperimentinių filmų premjerų. Žinoma, verta paklausti, ar visus juos drąsiai verta vadinti būtent eksperimentiniais (klausimas - ką šioje programoje veikė pretenzijų į Tarantino pasekėjus turintys, gana holivudiškai „sukalti“ Tito Sūdžiaus filmai „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ ir „Sergio“). Bet čia aptariu filmus, kurie tikrai išsiskiria iš bendro trumpametražių filmų srauto savo „neformatu“.
Pradėti reikia nuo Vytauto Juozėno „Chronos ABC“, pelniusio specialų žiuri komisijos paminėjimą geriausio studentiško filmo konkurse – tai (arche)tipiškas avangardinis filmas. Toks kokį ir įsivaizduojame, kai sakome „eksperimentinis filmas“. 6 minučių trukmės kūrinys nufilmuotas 16 mm juosta. Jis atveria fotografiškus miesto vaizdus ir jais bando perteikti berniuko, gyvenančio vaizdų pasaulyje, žvilgsnį bei primena mums apie vis labiau apleidžiamos medijos – juostos – suteikiamas faktūras ir dvasią. Savo tyla ir meile vaizdui siejasi su lietuvių poetinio kino tradicija.
Emilijos Petkūnaitės dokumentinio filmo „Mažute mano, išjunk kamerą“ idėja primena „Kino pavasaryje“ rodytus rusų režisierių Pavelo Kostomarovo ir Aleksandro Rastorgujevo dokumentinius filmus „Aš tave myliu“ ir „Aš tavęs nemyliu“ – šių režisieriai išdalino kameras savanoriams, kurie buvo paprašyti kuo atviriau filmuoti savo gyvenimą. Taip atsiskleidė absurdiškas, fantasmagoriškas, tragikomiškas šiuolaikinių rusų meilės supratimas. E. Petkūnaitė kameras įduoda dviems, nieko apie vienas kitą nežinantiems herojams, siūlo jiems filmuoti savo gyvenimą. Toks dokumentikos filmavimo būdas kaip galimybė prieiti labai arti žmogaus pasiteisina, nors neišvengiama ir to, kad herojai ne visad būna savimi, vaidina, provokuoja kitus.
„Mažute mano, išjunk kamerą“ atskleidžia „šeimos moterimi“ bandančios būti merginos ir mąstytojo vaidmenį siekiančio įkūnyti, snobiško, cigaretėmis, alkoholiu ir moterimis gyvenimą užpildančio vaikino pasaulius. Pamažu pajaučiame ir jų troškimą mylėti, būti mylimiems, galiausiai netgi nustebina paprasčiausias dalykas – kiek daug įvairių pasaulių yra taip arti mūsų. Idėja paprasta ir galbūt nelabai orginali, tačiau vis šis tas nauja lietuvių dokumentiniame kine, skendinčiame kaimo ūkuose ar besimėgaujančiame socialinių problemų purvu.
Ir galiausiai Baltijos kino ir medijų mokykloje (BFM) Taline audiovizualinių medijų studijų vaidybinio kino kryptį studijuojančio Vytauto Tinterio „Smurtas“ – pirmoji režisieriaus sumanyto „Seksualumo dekalogo“ dalis, kurioje gilinamasi į neišlaisvintus instinktus. Psichologiškai bandoma nagrinėti seksualumo tema lietuvių kine – visiška naujiena. Tad į šią kino teritoriją ir nusprendžia įžengti V. Tinteris. Tai jis bando daryti pasitelkęs patrauklius vaizdus kartu su trankia šokiu muzika.
Filmas pradedamas Vilniaus dangoraižių vaizdais skambant bažnytinei muzikai – autorius perša idėją, apie tai, kad dangoraižiai yra šiuolaikinės bažnyčios. Tai ir nuoroda į filme išreikštą kapitalizmo kritiką.
Palaipsniui pristatomi pagrindiniai filmo veikėjai – Severijos Janušauskaitės įkūnyta Julija, kuriai įgriso šalta biuro ir šeimos aplinka. Ji pasimetusi ir nori kažko daugiau. Sutinkame jai išsilaisvinimą vėliau siūlysiantį Artūrą (jį vaidina estų aktorius Juhanas Ulfsakas) ir Julie vyrą (britų aktorius Josephas Carsonas). Jis, atrodo, biržos makleris, barstantis filosofines mintis apie bankų verslą. Julijos ir vyro santykiai vaizduojami kaip itin šalti – jiedu apsiriboja mandagumais, mat jos vyrui svarbiausia - verslas. Jų kolega Artūras – sėkmingas, žavingas ir turintis neblogą humoro jausmą, slapta domisi Julija ir turi savų perversijų – įrašinėja moters balsą ir jį permontuoja. Vieną dieną moteris netikėtai užpuolama...
Filme eksperimentiškiausia tai, kad režisierius siūlo dvi pabaigas – tai jis žada visuose seksualumo dekalogo filmuose. Pabaiga siūlo rinktis – lytinis aktas arba susilaikymas. Bet akivaizdu, kad pats režisierius renkasi veiksmą, o ne pasyvumą. Jis šį pasirinkimą su kaupu perteikia žiūrovui viso filmo metu.
Justi autoriaus talentas scenarijų rašymui – instinktų, susvetimėjimo ir aklo karjerizmo temos atskleistos aiškiai, o herojams suteiktos žmogiškos, net gana poetiškos savybės, jų portretai iš dalies praturtinti iškalbingomis detalėmis (štai Julijos neapykanta savo būsenai paaiškinama tuo, kad dirbdama banke ji nebegalėjo pakęsti klaviatūros tarškėjimo).
Kartu sunku nepastebėti ir mėgėjiškumo – ne iki galo sutvarkytas garsas, filme yra nereikalingų ar nuobodžių scenų, nemotyvuotų dialogų ar siužeto vingių, iš bendros estetikos iškrentančių planų, pasakojimo ritmas trūkčioja, veikėjų elgesys kartais atrodo iš piršto laužtas, o tada ir aktoriams sunku įsijausti (Julijos masturbacijos scena filme yra tik tam, regis, tiesiog būtų). Gal kuriant kitas šio dekalogo dalis nebus skubama, o režisierius skirs daugiau dėmesio motyvacijoms.
Taigi lietuvių eksperimentai „Kino pavasaryje“ galbūt ne visada tobuli ar suprantami, tačiau primena apie pamirštas raiškas, siūlo naujas formas ir temas. Svarbu ir toliau nenurimti.
Nuotraukose - filmų "Chronos ABC", "Kaip mes bandėme naują šviesos derinį", "Smurtas" kadrai. "Kino pavasario" archyvo nuotr.
