Po premjeros.Vienatvės nušviesta
Filmo pradžioje rašytoja Jolita Skablauskaitė sako, kad kūryba jai prasideda nuo vandens. Kaip ir viskas aplinkui – visas pasaulis. Bandydama paaiškinti šią pradžią, pasakoja apie didelę jūrą ir jos dugne esantį akmenuką, nuo kurio raibuliuoja, plinta ir apimdama vis didesnius plotus, kontekstus auga istorija.
To centrinio akmenuko, nuo kurio pasakojimas plėstųsi ir kuris laikytų visą medžiagą, kiek pritrūko režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniam filmui „Vienatvės gaudesys“, pasakojančiam apie rašytoją ir, kaip prasitarė pristatydama filmą „Skalvijoje“, apie menininką ir jo kūrybą apskritai. Iš kur kyla poreikis kurti, kaip gimsta kūrinys, koks jo santykis su kuriančiuoju? Šie klausimai režisierei buvo svarbiausi. Tačiau pusvalandžio trukmės dokumentiniame filme jie paliečiami punktyriškai ir apčiuopomis.
Filmas prasideda rašytojos mankšta mažame kambaryje ant sukrypusios lovos. Aplink pratimus atliekančią šeimininkę zuja šuo, kamera rodo piešiniais ir nuotraukomis apklijuotas kambario sienas, čia pat mėtosi ranka prirašyti lapai. Tarp jų, prisipažįsta rašytoja, ji dažnai pasimeta. (Kukli) buitis tampa viena iš filmo temų. Apie ją prabyla rašytoja, ją akcentuoja ir režisierė. Savo apranga, laikysena ir kalba Jolita Skablauskaitė priešinasi buičiai. Ji jai nesvarbi. Kiek šioje laikysenoje yra pozos, o kiek tiesos – tai jau mįslė, kurią Agnė Marcinkevičiūtė paprasčiausiai aplenkia, nedrįsta daugiau komplikuoti tiek rašytojos santykio su aplinka, ties aštrinti savo santykio su filmuojama heroje. Todėl šis amžinas kūrėjo ir aplinkos (buities) konfliktas priimamas kaip duotybė, kai kuriose vietose pabrėžiamas pačia kino kalba. Pavyzdžiui, epizode, kuomet Jolita Skablauskaitė atvyksta į savo kūrybos vakarą mažame Lietuvos miestelyje – rodos, Kupiškyje. Literatūrologė Jūratė Sprindytė negausiai publikai pristato rašytoją, bibliotekos darbuotoja pritariamai linkčioja galvą, kamera fiksuoja ant stalo išstatytus romanus, o vėliau sustoja ties Jolita Skablauskaite. Stambiu planu fiksuojamas rašytojos veidas, po truputį slopstantys aplinkos garsai ir pasigirstanti muzika kiek prikišamai kuria „vidinio pasaulio“, užsisklendimo įspūdį, kūrėjo ir realybės priešpriešą – savo vidiniame pasaulyje rašytoja gyvena netgi būdama viešumoje. Tuo tiki ir tą rodo režisierė.
Ne šio pasaulio būtybė Jolita Skablauskaitė atrodo ir vedžiodama šunį šalia daugiabučio. Ilga juoda suknia, papuošalai, kūno smulkumas ir trapumas konstrastuoja su pavasario/vasaros žaluma ir gyvybe. Kalbos apie skersvėjį, kuris jos kūnui čia, mieste, nepakeliamas, tai tik paryškina.
Teminių linijų, motyvų, nuotaikų ir net ironijos daugiau atsiranda antroje filmo pusėje, rašytojai atvykus į gimtąjį Kuisių kaimą – toli nuo šurmulio ir žmonių. Į vietą, kur gimė didžioji dalis jos romanų ir kur ji jaučiasi geriausiai. Ją pasitinka kaimynė, jos susėda ant suolo šalia trobos, kaimynė rūko, Jolita Skablauskaitė bando palaikyti pokalbį, bet vėlgi – ji ne čia, kažkur savo pasaulyje ir savo vienatvėje. Šis motyvas pasikartos vėliau, kai paskendusi pasakojime apie vienatvę rašytoja bus savotiškai nuvainikuota tos pačios kaimynės, įžengusios į kadrą ir pradėjusios raportuoti apie „ant kapų“ pasodintas gėles. Vienas geresnių filmo epizodų. Nes komiškas, ironiškas, be perdėto su(si)reikšminimo ir patoso.
Buitis rašytoją pasitinka ir kaime – sodybos žolė nepjauta, troba neprižiūrėta, dujų balionas tuščias. Tačiau tai nesukelia sunkumų. Vienas kaimynas atneša krepšį bulvių, kitas – nupjaus žolę. Tiesa, stovėdama tarp aukštų Sosnovskio barščių, lyg herojė iš Algimanto Puipos filmo „Žaibo nušviesti“, sukurto jos romanų motyvais, Jolita Skablauskaitė pridurs – jų niekam neduos pjauti. Tai mano žemė, priduria. Joje šeimininkė daro ką nori. Pavyzdžiui, staugia naktimis. Nuo kūrybinių kančių ir vienatvės. Tą gaudžiančią vienatvę ir ją lydinčias nuotaikas paryškina Audriaus Kemežio kameros filmuojami rašytojos piešiniai. Iš jų žvelgia velniai, raganos, demonai, elfai, laumės, keisti vyrai ir moterys. Akimirką į kameros objektyvą įkliūva stalas, ant jo gulinti juoda suknia, juodi batai. Taip rašytojos vienkiemio erdvė pripildoma paslapties ženklų, kiek mistifikuojama, nes kitaip tarsi neįmanoma – pačios rašytojos kūryba pilna keistų personažų, sapnų ir sveiku protu nepaaiškinamų įvykių. Dokumentika apie menininkę tarsi privalėjo atiduoti jiems duoklę.
Tačiau stipriausias filmo epizodas, kuomet Jolita Skablauskaitė važiuoja dviračiu pažliugusiais kaimo takais, sunkiai mina prieš vėją ir lietų. Kamera seka jos figūrą, o už kadro girdime pasakojimą apie tėvus, kurie palikdavo ją mažą namuose, būdavo pernelyg užsiėmę, kad skirtų jai laiko. Taip vienatvė nuo pat mažens tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Šis intymus atsivėrimas bei ekrane rodomos vaikystės nuotraukos trumpam apnuogina menininkę. Matome paprastą žmogų, besiiriantį per gyvenimą. Nėra jokių demonų, fantazijų, mistikos, net kūrybos. Tik vienatvė. Ir ji gaudžia labiausiai.
