Komentaras. O už žodžių?
Agnės Marcinkevičiūtės (neseniai ir savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vardas tamsoje“ režisavusios) kūrybinėje biografijoje nemaža įvairių lietuvių kultūros veikėjų dokumentinių-biografinių portretų - Jurgis Kunčinas, Romualdas Granauskas, Jurga Ivanauskaitė, Renata Šerelytė, Raimondas Vabalas, Justinas Marcinkevičius. Dabar su filmu „Vienatvės gaudesys“ į „komplektą“ patenka ir rašytoja Jolita Skablauskaitė.
Būdama gana skeptiška pasakojimų apie save, (auto)biografijų (nes niekas nėra visiškai atviras net pats prieš save) atžvilgiu, vis dar tikiu, kad biografinio-dokumentinio kino filmo stipriąja puse (kuri kartu ir sudaro didžiąją dalį išliekamosios vertės) turėtų būti ne vien herojaus suradimas ir pirminės koncepcijos įgyvendinimas „užfiksuoti“ ir pristatyti, bet ir filmo kūrėjo gebėjimas „palįsti“ po oda – „užlįsti“ už teksto ir į kamerą beriamų žodžių, sukelti abejones, klausimus sau, žiūrovui, galbūt – ir herojui, net jeigu tai iš tiesų tik portretinė apybraiža. Kino materija šiuo atveju gerokai dėkingesnė nei spausdintas žodis.
Kitu atveju biografinis kino pasakojimas taip ir lieka „archyviniu“ (o ne „kažkuo daugiau“), rizikuoja supanašėti su populiarumo vis dar neprarandančiomis gyvenimo būdo laidomis. Anonsuose greta žadamų niekur neregėtų sielos užkaborių ir paslaptyje išsaugotų likimo vingių būtinai suskamba krūva „-iausių“ epitetų. Finalas vis toks pat – herojus vaikšto ten, kur jo (o galbūt – laidos rengėjų) akimis veikia „sava erdvė“ (miestas, kaimas, prabangus butas, apkerpėjusi troba), turinti dar geriau įprasminti individą visų jo egzistencinių išgyvenimų fone. Dar jis (ne)drąsiai žvilgčioja į kamerą arba ją ignoruoja. Ir kalba, kalba, kalba. Čia viską jau būtų galima palikti – reklama ir anonsas apie kitos savaitės „-iausiąjį“ – TV laidos neturi daug pretenzijų. O filmai?
„Vienatvės gaudesio“ kūrėjų pastangos parodyti „kažką daugiau“ filmo pradžioje lyg ir akivaizdžios: atsispiriama nuo knygos pristatymo gerbėjams ir judama link to, kas vyksta už uždarų kūrybinio proceso durų. Iš vieno miegamųjų miesto rajonų kamera filmo heroję seka į kaimą, rodo jos vienišą buitį, būtį ir kitus gyvenimo atributus. Bet filme rašytoja taip ir lieka „kabėti“ kažkur tarp griuvusio „pikto“ miesto ir „artimo“ kaimo, „žiemojimo“ ir kūrybinės laisvės – tokios skausmingos (bet gal ir natūralios) literatūrinės klišės.
Pusvalandį stebint rašytojos gyvenimo epizodus kyla įtarimas, kad kūrėjai nenori, nemoka arba tiesiog bijo užduoti klausimus idant nesugriautų iš anksto susikurtos pasakojimo apie virš buities pakilusią heroję regimybės. Tad herojei belieka pasakoti. Pasakoja ji apie vienatvę, žmonių baimę, skausmą – tai, kas paskatino kurti kitokį pasaulį savo knygose. Balsas dažnai atsiduria kažkur fone, pasakojimas iliustratyviai įprasminamas netvarkingais namais, niūriais piešiniais, kurių netrūksta nei vienuose kūrėjos namuose, ir minorinėmis melodijomis. Tik kai kažką pasakojanti herojė atsiduria tiesiai prieš kamerą, jos veide pamatai nedrąsią mergaičiukę, kuri bando šypsotis ir kreipia žvilgsnį į šoną – nejauku...
Kartu su trūkinėjančiu herojės pasakojimu filmui pritrūksta ir scenarinės vienovės – per mažai laiko ar per mažai medžiagos? Besikartojančios mintys apie kūrybą, prisiminimai apie tėvus ir vaikystę, finale „įmestos“ nuotraukos ir archyvinė vaizdo medžiaga, dar – nieko nesakantys, bet, matyt, šiapus-anapus dichotomiją turintys sustiprinti trumpi siužetai su rašytoją aplankyti ateinančiais ir arčiau buities grąžinančiais „mirtingaisiais“ kaimynais. O filmo pabaigoje staiga atsiranda ir užbaigta knyga – kaip, iš kur, kodėl? Pokalbiai apie kūrybą taip ir lieka vidinių rašytojos būsenų ribose – tiek, kiek pati norėjo papasakoti. Pasirinkimas nenueiti enciklopedinės biografijos keliu, žinoma, yra pozityvus dalykas, ir vis dėlto kyla klausimas, ar „anapusybės reikalų“ iš tiesų užtenka kuriamam asmenybės portretui (nors daliai jo). Nes čia nelieka nei kūrybos proceso, nei atviro santykio su realaus laiko pasauliu, kuriame egzistuoja ir iš jo bėgantis herojus, ir jo kūryba (kad ir faktas, kad J. Skablauskaitės romanų motyvais režisierius Algimantas Puipa sukūrė filmus „Žuvies diena“ ir „Žaibo nušviesti“). Tik prisiminimai, baimės ir nedrąsus žvilgsnis į kamerą. Tokie štai „archyvai“ – asmenybės apmatai, dažniausiai nusėdantys televizijos dugne ir tik retsykiais ištraukiami į dienos šviesą. Yra, gyvena, kalba, dirba. Ir augina šuniuką.
Nuotraukoje - Algimanto Puipos filmo "Žuvies diena", sukurto Jolitos Skablauskaitės apsakymų motyvais, kadras.
