Po premjeros. Propaganda laisvai ir be „amžinųjų tiesų“
Prieš keletą dienų „Skalvijos“ kino centre įvyko dokumentinio kino filmo „Ūcia lylia. Vaikų ugdymo tradicijos Lietuvoje“ premjera. Oficialus filmo globėjas ir sumanytojas – Lietuvos liaudies kultūros centras, pratęsęs kuriamų filmų „Gyvoji tradicija“ seriją (kaip turbūt akivaizdu – šioji skirta lietuvių liaudies kultūros tradicijų įamžinimui). „Ūcia lylia“ šioje serijoje – jau vienuoliktas darbas. Kad filmas užsakomasis („propagandinis!“ – sakė režisierius kažkur iš pirmųjų salės eilių) – niekam ne paslaptis. Užsakomieji-edukaciniai filmai dėl savo labai aiškiai apibrėžtų funkcijų ir (įprastai) įsisenėjusios formos dažnai būna keblūs visiems: visų pirma – kūrėjui (ypač jei jis turi kažkokių autorinių pretenzijų), o po jo – ir žiūrovui bei vertintojui – meno kūrinys ar tiesiog vizualus informacijos pateikimas? Kaip prieš filmo peržiūrą pasakojo užsakovės – šį (pirmąjį) kartą buvo nuspręsta vietoje patyrusių režisierių, kūrusių ankstesnius filmus, suburti gerokai jaunesnę komandą (režisierius Mikas Žukauskas, režisieriaus asistentas Audrius Antanavičius, operatorius Narvydas Naujalis ir garso režisierius Vytautas Valiūnas). Ir bent šia prasme, panašu, išlošta. Įdirbį filme analizuojamoje temoje turinčios, bet kaip scenaristės debiutuojančios LLKC darbuotojos Jūratės Šemetaitės nuogąstavimai dėl „keturiems vaikinams per moteriškos temos“ tikrai nepasitvirtino, o jaunų kūrėjų ketvertas, kaip paaiškėjo, visai sėkmingai praplėtė „žanrines“(?) filmo konvencijas.
Filmo ašis sukasi aplink įvairiuose Lietuvos regionuose surinktų folkloro sričių žinovių pasakojimus apie vaikų ugdymo tradicijas. Filmas aiškiai struktūruotas ir suskirstytas į penkias dalis, „augantis“ kartu su vaiku – pradedant laukimu, gimimu, migdymu, baigiant žaidinimu ir žaislais. Kameros užfiksuotos senolės – išskirtinai tik moterys, ir, matyt, pačios yra lygiai tokios pat kultūrinės vertybės, kaip ir jų saugomi atsiminimai. Visos kiek verbiškos (toks jau amžinas „štampas“ lietuvių kine) – šviesios, gražios, po vieną ar net po kelias susėdusios ant suoliuko, ir noriai besidalijančios savo prisiminimais ir turimomis žiniomis. Kaip atsvara senolėms – jaunos tas pačias, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas besistengiančios tęsti šeimos, ir „viską žinantys“ vaikai. Čia, greta lopšines dainuojančių mamų, į vaikų ugdymą kontrastingai įsitraukia ir jaunieji tėvai – čiūčiuojantys, žaidžiantys, besidalinantys patirtimi ir lygiai taip pat besidomintys savo atžalomis. Gal taip tik dėl vyriškos filmo kūrėjų rankos, o galbūt ir kaip XXI amžiaus šeimos lygybės atributas.
Pasirinkta kūrėjų prieiga prie pasakojimų ir surinktų patirčių – laisva, subjektyvi herojų atžvilgiu, ir, priešingai – objektyvi reprezentuojant medžiagą, be užkadrinio naratoriaus balso ir „amžinųjų tiesų“. Filmas – tik senolių prisiminimai ir vaikų ugdymo tradicijas bebandančios tęsti jaunos šeimos. Žinoma, galima kelti pateikiamos informacijos išsamumo klausimą – kas, kaip, iš kur, kodėl būtent šios senolės ir šios jaunos šeimos, kas nulėmė tokius pasirinkimus? Net norint sužinoti filmo herojus ir jų lokacijas tenka laukti finalinių filmo titrų. Kita vertus – panašu, kad būtent dėl pasirinktos abstrakcijos ir išvengiama „kalbančių galvų“ efekto, tokio būdingo daugumai švietėjiško pobūdžio filmų. Kartu autoriai sąmoningai atsisako ir socialinių konfliktų, ir nūdienių aktualijų, kurių – pradedant gimdymų namuose skandalais, baigiant vaikų ugdymo peripetijomis – galima pririnkti begales. Bet teisingas salėje iškart po peržiūros užduotas (ir iškart atsakymą suponuojantis) klausimas – ar visada to reikia?
