LMTA kalvė. Giedrius Tamoševičius. Esė (filmo „Džekis“ tema)
Važiuojam su dukra vieną ankstų rytą į mokyklą, ji ir sako: „Žinai, tėti, kaip šeimai turėti labai brangų daiktą? Žinai, kad gintarą galima užsiauginti? Reikia nuo medžių surinkti sakų, padaryti tokį kamuoliuką ir mes galim kur nors darže jį užkasti. Bet reikia pasižymėti tą vietą. Tada aš pasakysiu savo vaikams kur jis užkastas, mano vaikai - savo vaikams ir taip vieni kitiems sakys. Tada, po kokio tūkstančio metų, toj vietoj jau bus gintaras. Tai ir bus pats brangiausias šeimos daiktas, tas gintaras.“
Pamenu vieną įvykį iš savo vaikystės. Ankstyvą rudenį viešėjau pas senelius kaime. Vieną vakarą senelis sako: „Važiuosim rytoj, Giedreli, grybaut į Kibučius (senelio gimtinė)“. Močiutė ėmė prieštaraut, kad ne kokia tai mintis – kam taip toli važiuot, tie kraštai niekad negarsėjo grybais, be to lietų prognozuoja… Senelis vis tiek užsispyrė: “Visada ten grybaudavom ir užtekdavo”. Žinoma, tai buvo senelio jaunystėj.
Atsikėlėm gal penktą valandą ryto, nuėjom iki autobusų stoties ir išvažiavom. Beveik identiška scena iš M. Sargsyano filmo “Lernavan” – senas apvalus autobusas ir du keleiviai. Nuvažiavę, dar porą kilometrų ėjom iki “to” miško. Pusdienį grybavom, nelabai ką prigrybavom – nebe tas kaip ankščiau. Tada susėdom ant nuvirtusios eglės ir ėmėm valgyt lašinius su juoda duona. Senelis pradėjo pasakot apie šiuos kraštus - kaip ir kas dabar pasikeitę, kur vaikystėj ką veikdavo, kuriose vietose kas buvo nutikę ir t.t. Dabar suprantu, kad grybavimas buvo tik oficiali versija, tikroji priežastis kita. Baigėm grybavimus. Senelis pakviečia mane eiti ten, kur kažkada buvo jo namai. Galiausiai ateiname prie trijų ąžuolų. Senelis nusiima beretę ir sako: “Čia, kai buvom vaikai, mums trims broliams tėvelis pasodino po ąžuolą. Vienas nulūžęs jau trūnija. Ir brolis miręs. Bet ir kitas džiūsta – Antanas sunkiai serga…” Neteko man daugiau būti tuose kraštuose, bet tie ąžuolai iki šiol iš galvos neišeina. Ypač norėjau nuvažiuoti į senelio tėviškę po jo mirties. Knietėjo pasižiūrėti ar nutiko kas paskutiniajam ąžuolui.
Dabar, kai pačiam tenka augint vaikus, dažnai apima kaltės jausmas. Kartais jis toks stiprus, kad norisi viską mesti į šalį ir tik būti su vaikais, tik sodinti su jais ąžuolus, tik sekti pasakas ir eiti į žygį pas už devynių marių ir kalnų, miško tankmėje gyvenantį paslaptingą girinį ir išklausinėti jį visų paslapčių. Dažnai jaučiuosi lyg vaikai augtų pro šalį, vis neturiu jiems laiko, jo vis nėr ir nėr ir nėr. O dukrai jau aštuoneri. Matau, kad dabartiniai vaikai žymiai greičiau bręsta. Greit jai manęs jau ir nebereikės, savo gyvenimą pati tvarkysis, galbūt irgi nebeturės laiko. O juk turėčiau būti pavyzdys, kad laikas nėra mano šeimininkas, bet aš jo…
Kažkaip netyčia radau laiko patikrint dukros stalčius ir teko nustebti. Ji rašo esė. Rašo ant kalendoriaus lapų, bloknoto skiaučių ir t.t. Viena esė vadinasi “Mano tėtis”. Prasideda taip: “Mano tėtis yra režisierius. Jis yra geras, mandagus, mėgsta žaisti. Jis kartais (dažnai) sėdi prie kompiuterio…” Toliau nubraižyti kažkokie kompiuterių algoritmai, jie ir užima daugiausia vietos tame lapelyje. Gal būtų visai ir nieko – tėtis lygtai daug dirba. Bet labai tiksliai parašyta – sėdi. Sėdi “facebook’e”, skaito visokius “Delfi’us”, “youtub’ina”. Nes tėtis darosi tikras standartinis vyras. Kai vaikai užmiega, jis atsikemša alaus butelį, užsikelia kojas ant stalo ir įsijungia teliką. O kur Ąžuolai? Kur tęstinumas, šeimos vertybių puoselėjimas? Kada eisim rinkt sakų nuo medžių ir slėpsim darže?
Mažasis. Jis baisiai džiaugiasi kai pareinu namo. Jis riaumoja ir urzgia – tai aukščiausias jo emocijų išreiškimo lygis. Jam, kol kas, atverti fantastinį stebuklų pasaulį daug nereikia, tik nutaisyti tinkamą intonaciją ir pasakyti kokį svarų žodį pavyzdžiui – LEMPA. Tada jis pasineria į stebuklingą lempos pasaulį ir užvertęs galvą žiūri į ją kokią minutę. Galima ramiai pakeisti pampersą.
Taigi priėjau prie svarbiausio dalyko – egoizmo. Dažniausiai visą gėrį vaikams darau iš egoizmo. Mažajam – kad ramiai pakeisčiau sauskelnes, kad nerėktų, dar kartais, kad suvalgytų papildomą šaukštą košės. Tokių būdu pasilengvinu sau gyvenimą. O kodėl beveik niekad neišeinu smagiai pasivaikščiot su juo į lauką, pakvėpuot grynu oru. Tai jam būtų tikrai sveika. Bet užtat man nebūtų. Per daug netingėjimo ir nesavanaudiškumo tokie dalykai reikalauja. Jau geriau – nėra laiko, šaltas vėjas ar lietus kaupiasi.
Dukra jau didelė. Jau pakankamai savarankiška – tuo man geriau. Bet užtat žymiai sąmoningesnė. Ji greit supras, kad tėtis geras ir tralialia tik dėl to, kad minimaliai nuramintų sąžinę. O kodėl jis taip retai pasiimą iš mokyklos, beveik netikrina pažymių knygelės, kartu neruošia pamokų? Todėl, kad yra mama, kuri, reikia tikėtis, tai daro, bet gal irgi nelabai turi laiko… na, tuomet močiutė.
Vis pagalvoju kiek yra mano nuoširdaus, besąlygiško, neišskaičiuoto dalyvavimo vaikų gyvenime. Nuvedžiau dukrą į mokyklą, labai anksti kėliausi, net nepavėlavom – kabinkit man medalį! Būtinai pasirodau mokytojai, paklausiu kaip dukrai sekasi. Mokytoja dabar žinos, kad man rūpi atžala, kad aš dalyvauju jos gyvenime. Atsižymėjau.
Dažną kartą atvažiavęs į kaimą vasaros atostogoms gaudavau iš senelio jo rankomis pagamintą kokį rankdarbį ar žaislą. Neužmiršiu automatizuoto medinio lokio, kuris su kalviu priekalą kalė. Mano atsiminimuose tas daiktas kaip technikos stebuklas. Kiek senelis kruopštaus darbo ir žaismo įdėjo… O aš visas užsiėmęs, apiplėštas savo šiukštumo vaikams semiu gyvenimą. Tik va samtis kiauras, neprisipildau. Vis tiek semiu. Ir graužia vakarais keistas rėmuo, bet ryte praeina vėl užsiimant užsiėmimais.
Kiek pažadų vaikams prisikaupę, atidėta ir vėl prisidievagota - jau tuoj, labai greit, beveik... Kol kas nieko. Imu įtarti, jog tas niekas tęsis iki mano brandos, kai tapsiu seneliu, kai bus anūkų. Tada, laikui beldžiant į mano šonkaulius, traškėdamas, bet savo rankom pastatysiu mažą pasakų namuką vaikams žaisti. Tada, kai jausiu, kad greit vėl tapsiu vaiku, tikrai lygiavertiškai ir nesavanaudiškai bendrausiu su mažaisiais. Nebus jokio išskaičiavimo ir noro atrodyti teisiam… bent jau prieš save. Nes visos kažkada turėtos ir išaugtos progos pajausti tikrąją prasmę bus susikaupusios kaip akmenėlis po kaklu.
Duokdie man įsisąmoninti tokias vertybes, kokias, kaip gęstančią žariją nešioja vaikai, kol netampa “tikrais” suaugusiais. Ir gal dar iki senatvės, iki anūkų sugebėsiu surinkt sakų, padaryt iš jų kamuoliuką ir su vaikais užkasti po jaunu ąžuolu.
Tik nežinau kodėl nė žodžiu neužsiminiau apie savo tėvus, kurie vis labiau domisi anūkais… Taigi – tėvai.
----------------------------------------
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos [LMTA] jaunųjų kino kūrėjų kalvė išleidžia naują studentų kartą. Baigiamųjų diplominių bakalaurinių darbų peržiūra – jau gegužės 30d. (penktadienį) nuo 10:00 ryto „Multikino“ kino teatre [PC OZAS, Ozo g. 18, Vilnius]. Numatoma bendra visos peržiūros trukmė – 4 valandos. Įėjimas laisvas, bet vietų skaičius kino salėje – ribotas.
