LMTA kalvė. Marija Kavtaradzė. Linksmink mane (esė filmo "Man dvim keli" tema)

I

Trys draugai - du vaikinai ir viena mergina greitai bėga paveikslų galerijos sale, mergina šiek tiek dairosi, bet savaime aišku, nespėja fiksuoti žvilgsnio ir kažko pamatyti, jų tikslas - kuo greičiau  perbėgti salę. Jie pagerina savo bėgimo rekordą dviem sekundėm.

Kad ir kaip nesinori pradėti teksto “Naujosios bangos” filmo citata, pagalvojau, kad šis įvaizdis yra labai artimas mano temai. Nors J.- L. Godard’as filmą "Band of outsiders" (Bande a part) sukūrė 1964 metais, trijų jaunuolių bėgančių paveikslų galerija įvaizdis man labai primena šiandieną.

Lengvai galiu įsivaizduoti jaunuolius skubiu žingsniu einančius galerija, besitikinčius, kad kažkas gal patrauks jų dėmesį ir juos sulaikys. Tačiau, jų žingsniai yra šiek tiek per greiti, o žvilgsniai - per trumpai koncentruojami viename taške. Rūkant prie galerijos durų, jaunuoliai, tikriausiai pasidalins savo įspūdžiais apie tai, kaip niekas "neužkliuvo", "nepatraukė akies" arba "neužsifiksavo" ir nusivylę nutols nuo galerijos. 

Jie niekada nesakys: "Aš nieko neužfiksavau", bet būtent "niekas neužsifiksavo". Bijau, kad taip sakyčiau ir aš.

"Linksmink mane". Tokį pavadinimą sugalvojau, nes supratau, kad mes turime būti linksminami, o nesilinksminti patys, mes turime būti sudominami, o ne susidomėti. 

Mano minėtieji jaunuoliai yra kankinami nuobodulio. Nenorėčiau rašyti apie tai, kad nuobodulys yra blogas dalykas, nes taip nemanau, tiksliau - nuobodulys nėra tik neigiamas. Yra įvairių ir ne tik neigiamų nuobodulio formų, kaip pavyzdžiui išskiria vokiečių sociologas Martinas Dėlėmanas savo knygoje "Nuobodulys. Paplitusio reiškinio aiškinimas", jos yra tokios: situacijos nulemtas(pvz. nuobodus vakarėlis), nepakenčiamas (vidurio amžiaus krizė), kuriantis ("mūzų motina", kai nieko ypatingo nevyksta ir gali skleistis kūrybiškumas) bei egzistencinis nuobodulys.

Dabar rašydama bandau įsikibti į egzistencinį nuobodulį.

"Jis rimtas, nes žengia koja kojon su vidinės mirties ir sielos tuštumos jausmu. Šis nuobodulys, kai žmogui trūksta savęs, yra jaunesnis mirties brolis", - rašo norvegų psichoterapeutas Finn Skarderud savo knygoje "Nerimas. Klajonės po modernųjį aš"

Rašydama ir galvodama apie žodį "nuobodulys" aš visai neturiu omenyje neturėjimo ką veikti. Mūsų dienų jaunuoliai turi ką veikti, kartais net per daug. Jie, tiksliau mes, galime rinktis bet ką - kino festivalius, įvairias galerijas, bet kokias veiklas kokias galime susigalvoti, vakarėlius, koncertus, muzikos festivalius, spektaklius, savanorystes -  bet ką. Kodėl tada taip dažnai atrodo, kad mes nieko nenorime ar net užsiiminėdami viena ar kita veikla, jaučiame neįtikėtiną nuobodulį. Tai nėra neįdomumo jausmas, mums gali būti labai įdomu, smagu ir panašiai.

Bet kažkur yra neužpildoma (nenorima užpildyti?) tuštuma, kuri atsiranda iš nenorėjimo pasirinkti ir nuolatinio blaškymosi. Gal labiausiai mums trukdo klausimas "O kas, jei kažkur bus geriau"?

Svarbiausi žodžiai F. Skarderud citatoje yra "kai žmogui trūksta savęs".

Galvoju apie šiuos žodžius. Žmogus negali savęs neturėti, bet jis gali nežinoti, kad turi. Viskas, kam reikia save atverti ar save pripažinti (net ir sau pačiam) yra taip trapu, o viskas kas yra trapu gali greitai subyrėti. O subyrėjimas gali atnešti skausmą. O skausmas yra "nefaina", geriau linksmink mane.

II

"Mamyte, kas yra egzistencinis nuobodulys?", - klausiu.

Po gilaus atodūsio ir akių pavartymo mama atsako: "Nu pavyzdžiui, kai girdžiu iš tavęs šitą klausimą trečią kartą, mane apima egzistencinis nuobodulys".

III

Dažnai nuobodulys kyla ne iš neturėjimo ką veikti, o iš negalėjimo pasiduoti gyvenimo tėkmei.

Virginija Satyr, amerikiečių psichoterapeutė, kalba apie užsivėrimą gyvenimui susijusį su baime. Tu bijai jausti tai, ką jauti, daryt, ką nori daryti ir svarbiausia - matyti ką matai, o ne tai ką norėtum ar turėtum matyti.

IV

Draugė pakviečia į savo fotografijos parodą galerijoje. Atsidarau facebook.com, žiūriu nuotraukas iš atidarymo vakarėlio. Parodų salė nedidelė, žiūriu fotografijas, kuriose matosi nuotraukų ekspozicija. Pirma mintis: faina paroda, bet ką ten eiti, jau viską pamačiau. Nuotraukas facebooko nuotraukose.

Suprantu, kad mano mintis yra baisi man pačiai. Atsistočiau ir išeičiau dabar į tą parodą, bet yra per vėlu - galerija nebeveiks ir išties, tai tingėčiau.

V

Kiek santykių mums teks sugadinti, besitikint, kad sutiksim kažką geresnio. Ne kartą esu girdėjusi, kaip mano draugės pasakoja apie nenorėjimą įsipareigoti (nes jis gal nėra toks, koks kitas galėtų būti) ir draugai apie "tą stebuklą", kurio reikia sulaukti, o kol kas miegoti galima ir su juo ar su ja. O kartais jau ir nebelabai svarbu ar tai jis, ar ji.

Steve Mcqueen filme "Gėda", vyras priklausomas, jam nebesvarbu su kuo jis mylisi -  jam reikia sekso, o ne žmogaus. Vienintelis kartas kai jam nepavyksta mėgautis seksu yra akimirka, kai jis pajaučia stipresius jausmus. Simpatiją? Meilę?

Lengvabūdiškas mėgavimasis tampa nebeįmanomas, nes šalia jo dabar randasi ne tik nieko nebereiškiantis nuogas kūnas, bet ir nuoga širdis.

VI

Neseniai sukūriau tris neegzistuojančius draugus. Jie nori pasilinksminti (būti linksminami), bet jiems niekaip neišeina. Jie negali pasirinkti kur jiems linksmintis, nurimti ir tiesiog pasiduoti tai "tėkmei".

Mano draugai, trys jaunuoliai, niekaip netapo gyvi, nes aš neteisingai galvojau, kad jiems tai visai nerūpi, o jei rūpi, tai rūpi nelabai. Čia aš ir klydau. Ir tik rašydamas šias esė eilutes imu suprasti, kad jiems rūpi, tiesiog jie tai slepia, kaip jau citavau prieš tai, "Toks nuobodis mielai ekscentriškai demonstruojamas" (F.S.)

Vienoje savo įžvalgoje rašiau, kad kuriu šį filmą apie neapsisprendusius, pasimetusius, visada pasiliekančius sau galimybę, bet nepriimančius jokių sprendimų žmones.

Ir įsivaizduodama, kad nuobodulys viską paaiškina, nurašiau juos kaip pasyvius, nuobodžiaujančius ir tuo iš dalies besimėgaujančius. Pamažu man pačiai ima aiškėti, kad visa tai kyla iš baimės ir vidinės tuštumos, o žodžiais "man nerūpi", nors ir herojus juos  sako, bent jau pats autorius neturėtų tikėti. Nes taip nėra ir negali būti.

2013m. gruodis

-------------------------------------------------------- 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos [LMTA] jaunųjų kino kūrėjų kalvė išleidžia naują studentų kartą. Baigiamųjų diplominių bakalaurinių darbų peržiūra – jau gegužės 30d. (penktadienį) nuo 10:00 ryto „Multikino“ kino teatre [PC OZAS, Ozo g. 18, Vilnius]. Numatoma bendra visos peržiūros trukmė – 4 valandos. Įėjimas laisvas, bet vietų skaičius kino salėje – ribotas.