Atgarsiai. Laukiant bangos (po „Šuns dienų“ ir diskusijos)

Prieš dvi savaites „Meno avilio“ mediatekoje vyko Ievos Veiverytės trumpametražio filmo „Šuns dienos“ peržiūra. Po jos – diskusija apie lietuvišką kiną, o konkrečiau – jaunąją lietuvių režisierių kartą, jai rūpimas temas, kino kalbos ieškojimus, jos požiūrį į kūrybos procesą. Diskusiją moderavo kino teoretikas Lukas Brašiškis ir kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, dalyvavo filmo komanda – režisierė Ieva Veiverytė, operatorius Narvydas Naujalis, prodiuserė Marija Razgutė – ir, žinoma, visi susirinkusieji.

Atrodytų, kiek nepadoru rašyti apie renginį praėjus gerokam laiko tarpui, ypač amžiuje, kuriame kas sekundę – po naujieną ir aktualiją. Ypatingai svarbią ir primygtinai reikalaujančią atkreipti į ją dėmesį. Tačiau diskusija palietė klausimus, kurie sekantiems lietuviško kino (kon)tekstus, manau, itin aktualūs. Reikia pripažinti, pats lietuviškas kinas vis dažniau tampa Aktualija, tik, deja, ne tokia, kokios norėtųsi. „Žmonių“ prie „sienelės“ nuotraukos iš eilinės lietuviško filmo premjeros – anokia aktualija, nors apie mūsų kiną, reikia pripažinti, pasako tikrai nemažai.

Kaip apie lietuvių kultūrą nemažai pasakė ir vienas veikėjas iš publikos, diskusijai įsibėgėjus „cenzūravęs“ Luką Brašiškį, kuris, anot jo, per ilgai uždavinėjo klausimą pašnekovams. Norima greitų atsakymų (įspūdžio!) į sudėtingus klausimus, bei nemokama paprasčiausiai kalbėtis ir klausytis.

„Šuns dienos“, kurios ir buvo pretekstu susirinkti į diskusiją, pasakoja apie motiną ir suaugusią dukrą Dalią, kuri vis dar gyvena kartu dideliame nuosavame name priemiestyje. Kai motina atsiduria ligoninėje, Dalia lieka viena. Nutaria leisti prie būdos pririštam šuniui pasilakstyti. Šunį partrenkia. Dalia turi savarankiškai susitvarkyti su iškilusia bėda. Tačiau jos poelgiai atskleidžia, kokia nesavarankiška ir pasimetusi ji yra. Paralelės tarp Dalios ir nuo grandinės paleisto šuns – akivaizdžios. Tačiau trumpam tapusi nepriklausoma nuo motinos, Dalia nežino, kaip elgtis. Laisvė jos gyvenimą tik sujaukia. Iš ligoninės grįžta motina, papriekaištauja Daliai ir galiausiai nutaria, kad reiks įsigyti naują šunį. Šuns dienos grįžta į senas rutiniškas vėžes. 

Ieva Veiverytė prisipažino, kad filmu norėjo prabilti apie visuomenėje paplitusį aukos sindromą. Anot jos, jis ir prisitaikėliškumas – daugumai žmonių vis dar patogiausios pozicijos. Dalia galėtų išsivaduoti iš motinos diktato, tačiau, kaip rodos filmas, lieka mažos mergaitės, kuriai rytais motina vis dar pastumia dubenį košės po smakru, būsenoje. Aukos sindromą ir prisitaikėliškumą, pasak autorės, atsinešėm iš sovietmečio.

Lukas Brašiškis filme įžvelgė visos Lietuvos diagnozę, filmo mikropasaulį interpretuodamas kaip Lietuvos portretą. Nors man rodos, tai gana drąsi ir patį filmą kiek peržengianti išvada. Per didelė išvada mažam filmui. Kaip ir mintis, kad filmas primena Haneke’s kiną ar rodo lietuviškiems filmams nebūdingą – veikiantį – personažą. Čia galima pasiginčyti. Pavėlavau. 

Apie bėgimą nuo lietuviško kino kompleksų diskusijoje kalbėjo ir operatorius Narvydas Naujalis. Ji atviravo, kad filmuojant reikėjo save varžyti, likti asketiškam, vengti įmantrybių, kurios pradedantiesiems kino kūrėjams dažnai pakiša koją. Noras parodyti, ką išmokai akademijoje, ne visada pasitarnauja. Iš tikrųjų, „Šuns dienų“ šalti, statiški, tamsūs arba užlieti dirbtinės šviesos (gatvės žibintų, lempų namuose) kadrai įsimena labiausiai. 

Prodiuserė Marija Razgutė papasakojo apie prodiusavimo subtilybes ir darbą su jaunais režisieriais. Ji prisipažino, kad renkantis, su kuo dirbti, jai svarbu scenarijus. Jei jis patinka, tuomet dirbti galima ir įdomu. Jei ne, tuomet neverta. Ir nesvarbu, nepatinkantis scenarijus yra draugo, ar ne. 

„Šuns dienų“ kino kalba (statiški kadrai, objektyvi kamera, lėtas tempas), temos (nesusikalbėjimas, susvetimėjimas), erdvės (nuosavų namų kvartalai) leido prisiminti šiuolaikinį rumunų kiną. Diskusijos moderatoriai pažymėjo, kad socialinis kontekstas, rodymas aplinkos, kuri režisieriams yra artimiausia, ryškėjo jau anktesniuose, Ievos Veiverytės bendraamžių filmuose – Dovilės Šarutytės „Aš tave žinau“, Andriaus Blaževičiaus „Dešimt priežasčių“. Taigi nedrąsiai ir čia pat save stabdant (dar per anksti, dar negalima), buvo užsiminta ir apie lietuviškąją Naująją bangą. Tačiau išvada viena: jos dar teks palaukti. Juolab spręsti apie bangas ir sroves iš režisierių bakalaurinių ir magistrinių darbų dar tikrai per anksti.

O galbūt teisiausias bus vienas režisierius, pasakęs, jog nėra jokių naujų bangų – yra tik vandenynas. 

Nuotraukoje - režisierė Ieva Veiverytė. "Šuns dienų" filmavimo akimirka.