Kino teatre. Karalienė iš šiukšlių konteinerio
Na kodėl Ernestas Jankauskas nutarė pastatyti filmą visai šeimai, o ne tiesiog filmą? Jo trumpametražis darbas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ turi žaismingą tragikomišką fabulą (scenarijaus autorės Birutė Kapustinskaitė ir Gabija Siurbytė), kuri – dar kiek praplėsta ir ištobulinta – galėtų būti verta tiek ilgametražio formato, tiek ir rimtesnio įsigilinimo. Archetipinė pamestinuko istorija čia tiesiogiai susijusi su mūsų gyvenamuoju laiku: mergaitės Mildos (ją vaidina Mija di Marco) tėvai išvyko dirbti į Angliją ir pradingo, tad Milda, padedama ekscentriškos valkatos Beatričės (akt. Gabija Siurblytė) pabėga iš tetos namų, kad surastų pražuvėlius. Kaip įtaria Beatričė – tapusius Anglijos karalienės įkaitais.
Tokiuose pasakojimuose ne taip jau būtina rasti, ko ieškojai. Svarbiausia – patirti kuo daugiau nuotykių ir pradėti truputį geriau suprasti pačiam save. Tačiau Mildos kelionė, galima sakyti, išvis nevykusi. Šauni pradžia, kai dvi šleivakojės sąmokslininkės įsmunka į paštininko automobilį ir rieda per rudeninius miškus, atrodo slėpininga ir daug žadanti. O tolesni nuotykiai – ganėtinai menki. Traukinyje Milda pavagia prancūzišką batoną ir atsiduria nuovadoje, po pabėgimo ir šiokių tokių gaudynių įsiveržia į angliškų padangų įmonėlės „Prie seno oro uosto“ šventę, kur galiausiai ir sutinka karalienę.
Tiesa, filmas ir nesiekia magiškai nudanginti personažus į karališkuosius rūmus. Pasakojimas per daug nesibrauna anapus tikrovės, kuri yra skurdi, sunki ir tik vaiko žvilgsnio retsykiais sukeistinama. Apskritai didžiausia šio filmo stiprybė – tai jo skaudumas. Kitaip nei mums pažįstamuose lietuviškuose poetiniuose filmuose apie vaikystę, čia gūdus, priešiškas net ir vaiko išmonės pasaulis. Mildos svajose atgyjantys (pasitelkus animaciją) daiktai – pašto dėžutė, žaislai, kaliausė – piktdžiugiškai šaiposi iš jos liūdesio. Filmo personažai – antrarūšiai žmonės: ir netikroji karalienė prieštvaniniais apdarais, ir margaspalvė miesto gatvių pamišėlė Beatričė, galų gale – ir Mildą globojanti inteligentiška teta, kurios priplėkęs būstas dar saugo ankstesnės gerovės žymes. Skaudu suvokti, kad tai ne šiaip varguomenė, o gyvenimo pervartų nuskurdinti žmonės, drauge su senais servizais ir papuošalais puoselėjantys paskutiniuosius išdidumo likučius bei tradiciją, kad po pamokų vaikas turi eiti „į pianiną“. Tad po nesėkmingos avantiūros Mildai tenka suprasti ir įvertinti gan žemišką dalyką – reikia tenkintis tuo, ką turi, branginti atsidavusių žmonių globą ir stogą virš galvos.
Bet grįžkime prie to nelemto filmo visai šeimai žanro. Jankausko filme primygtinai vis nurodomas praėjęs laikas ir kinas: retro kostiumais, visokiomis senamadiškomis nertomis staltiesėlėmis, nostalgiškomis Vilniaus panoramų vinjetėmis. Temperamentu Milda artima Astridos Lindgren personažams – jautriems pikčiurnoms ir neklaužadoms, tad kiek vyresni šeimų nariai, matyt, prisimins seklį Kalį ir pusiau beglobių senamiesčio vaikiščių govėdą iš Arūno Žebriūno filmo. O kai kam, žvelgiant į apleisto miesto vaizdus, atminty gal net iškils mamos besiilgintis priešgyniautojas Jonukas iš Romo Lileikio „Aš esu“. Tačiau tokie prisiminimai, deja, suveikia šio filmo nenaudai. Greta minėtų kūrinių matai, kaip Jankausko filmui dar stinga kino materijos pojūčio, o minėtą skaudumą nustelbia poreikis viską supaprastinti, užglaistyti saldesne ir graudesne intonacija. Kaip pavyzdį pateiksiu dar vieną kūrinį – Kiros Muratovos „Rylos melodiją“, irgi pasakojančią apie pamestinukus brolį ir sesę, pabėgusius iš vaikų namų. Berniukas vilki paltą, mamos pasiūtą iš kažkokio raštuoto užtiesalo, ir šita išraiškinga detalė yra sykiu ir komiška, ir be galo jaudinanti. Filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ skęsta detalių pertekliuje, tačiau toli gražu ne visad sekasi tas detales įprasminti, kad jos netaptų vien tuščiavidure stilizacija, o personažai neatrodytų tiesiog kaip nužengę iš dekupažo krautuvėlės.
Jankausko pasaulėjauta kur kas lengvesnė, šviesesnė negu Muratovos (Milda galų gale grįžta pas mylinčią tetą), tačiau formos atžvilgiu filmas visgi atrodo sunkiasvoris, užgriozdintas bereikalingu rekvizitu ir dekoratyviais vaizdeliais, perdėta vaikiškos kalbėsenos imitacija, pigoku humoru (o va kad vaikai salėje juoktųsi – negirdėjau) ir perspausta vaidyba, kai pernelyg uoliai siekiama grotesko efekto ir pamirštama apie elementarų subtilumą. Nors – gal tiesiog tokie yra šio žanro reikalavimai.
Filmas rodomas "Forum Cinemas" repertuare, o nuo birželio 6 d. - kino teatre "Pasaka".
"Dansu" archyvo nuotr.
