Atgarsiai. Kas svarbu jauniems režisieriams?

Lietuvos muzikos ir teatro akademija į nacionalinio kino pasaulį išleido dar vieną diplomuotų kino kūrėjų kartą. Vaizdo režisierių (pagrindinis aštuonetas – iš režisierės Giedrės Beinoriūtės „globoto“ absolventų kurso, dar trys – metais vyresni Algimanto Puipos mokyti režisieriai) ir operatorių (kurso vadovas – operatorius Ramūnas Greičius) ketverių metų darbo rezultatai pristatyti sausakimšoje (iš pradžių sėdimų vietų net trūko) „Multikino“ salėje beveik šešias valandas trukusio seanso metu.

Nauja kino kūrėjų karta – jauni, dar nepriklausomi, o jei kam ir įsipareigoję, tai labiausiai – patys sau. Talentingi, dažnai geru žodžiu minimi dėstytojų, kartu su savimi „užauginę“ Šoblės kino klubą LMTA ir spėję į lietuvių kiną šaknis įleisti taip, kad jų pavardės nori nenori jau tampa girdėtomis. Spėjame, kad žiūrovui ir ateityje teks su jais susidurti. Režisierių baigiamieji darbai (kaip, veikiausiai, ir daugumos kitų sričių bakalauriniai) – nors skirtingų rūšių, žanrų, temų – ne tik talento pretenzijos, bet ir pirmosios jau oficialios deklaracijos to, kas domina, kas svarbu, apie ką ir kaip norima kalbėti. Tiesa, būtų buvę įdomu išgirsti pasirinktų temų argumentaciją (tipinis darbo įvadas – pateikiamo kūrinio reikšmė, prasmė ir aktualumas; tiesa, porą autorių pasvarstymų savomis temomis galima rasti čia pat, lfc.lt tinkalapyje, straipsnių rubrikoje). Tad, sveikinimai su diplomais, kurie dar ir įpareigoja. 

Apie ką kalba absolventai? Temos ir formos, žinoma, visada yra skonio reikalas, bet bandant prisiminti visus „apie ką“ pirmiausia galvą aplanko mintis, kad režisieriai pagaliau nori gręžtis į visuomenę, kuri egzistuoja čia ir dabar – su visomis socialinėmis problemomis ir kasdieniais konfliktais. Ir svarbios (svarbios visuomenei, svarbios – kaip kino-filtro-veidrodžio dalis) realybės refleksijos po truputį kyla virš tokių mylimų, bet jau išsikvėpusių poetizuotų pievų.

Tai istorijos, parodančios kiek dar neišplėtotų siužetų gali slėptis kasdienėse, iš pažiūros – niekuo neypatingose lietuvių praktikose su visa jų mentaliteto amplitude. Marijos Kavtaradzės „Man dvim keli“ – subjektyviai svarstant – pasirinkta filmo tema ir jos išpildymu turbūt stipriausias iš diplominių darbų, matytų tą penktadienį. Filmas – šiuolaikinės nuobodulio visuomenės (gal labiau - jaunuomenės?) atspindys, pasakojimas apie tris dvidešimtmečius draugus ir vieną (eilinę) jų naktį. Lyg ir žinantys, kur eina ir ką nori veikti, bet iš tiesų – nelabai. Galbūt būtent todėl jie atrodo ir matyti, ir pažįstami. Ir klausimas lieka tik vienas – kodėl jie tokie ir ar apskritai galėtų būti kitokie? Besilinksminantys jauni žmonės pasirodo ir Kamilės Milašiūtės „After Rave“. Čia svarbios susitaikymo su netektimi paieškos – per tuščius pasilinksminimus, bėgimą nuo savęs, iracionalius veiksmus po truputį „auginamas“ filmo herojės skausmas. Roberto Neveckos „Džiunglėse“ į ekraną įžengia laukinės gatvių taisyklės su atsitiktine dienos metu užpulta auka ir... dar kartą – tuo pačiu nuobodžiaujančiu jaunimu, ant sporto salės čiužinių praktikuojančiu gatvėje sutiktų „oponentų“ „išjungimo“ technikas. Tiesa, žiūrint ir taip trumpas filmas skyla į dvi dalis ir kelia įtarimą, kad režisierius norėjo apglėbti kiek per daug (pozicijos sveikintinos ir įdomios, bet jos – ne tokios trukmės  kūriniui) – nuo bandančio patirtame įvykyje susigaudyti herojaus, jaučiančio ir sumišimą, ir norą atkeršyti, ir, panašu, gėdą, gana greitai peršokama prie kitos monetos pusės – neturinčių ką veikti smurtautojų, kurie vakarais paslaugiai neša motinų pirkinius ir laisvu laiku tiesiog neturi, ką veikti. O filmo pabaigoje ir vėl išnyra herojus – toks pat pasimetęs ir vis dar nežinantis, ko griebtis.

Giedriaus Tamoševičiaus „Džekyje“ – jau brandesnių žmonių socialiniai žaidimai – išsiskyrusios poros santykiai ir tų santykių viduryje atsidūrusio vaiko likimas. Režisieriui svarbūs tėvo, negalinčio matytis su savo dukra išgyvenimai – kam ryšis jaunas, į kampą sistemos ir susiklosčiusios situacijos įspraustas vyras? Nors su kone maniakišku, realiomis aktualijomis grįstu kriminalu čia šiek tiek perspausta. Panašiau, kad filmo herojus idealizuotą tėvystės idėją myli labiau nei pačią dukrą (ir herojaus „išrišimu“, nutraukiančiu maniakiškų veiksmų seką, tampa sentimentalus suvokimas, kad motina dukra pasirūpins geriau), o filmo pavadinimu virtęs Džekis – lėlė, lyg ir turėjusi simbolizuoti atgimstantį ryšį – reikšmingas tiek pat, kiek ir į susitikimą atnešami saldainiai.

Kitoje barikadų pusėje – mažos, „kompaktiškos“ istorijos – pasakojimai apie mylimuosius, buvusius, esamus, būsimus, (ne)reikšmingi susitikimai, galintys nutikti bet kam ir bet kur. Niekas nesugebėtų įrodyti, kad pasauliui nereikia tokių filmų, kaip Richardo Linklaterio „Prieš ...“ trilogija,  todėl svarbiausia  – turėti ką pasakyti sėdint traukinyje ar beeinant miško keliu (herojams) ir mokėti „sukalti“ istoriją (režisieriui). Du žmones traukinyje „suvedusios“ Marijos Stonytės „Kelių eismo taisyklės“ – kameriškas pasakojimas, stiprus jau vien dėl režisierės sugebėjimo papasakoti išbaigtą, po truputį besiskleidžiančią pažįstamų-nepažįstamų herojų meilės istoriją beveik neapleidžiant mažos traukinio vagono kupė erdvės – su keistais herojais, prisiminimais ir pasakojimu, visai kitokiu, nei jis atrodė pradžioje. Ievos Šakalytės „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ herojus „prisikalė“ prie įsivaizduojamos mylimosios durų. Vedamas idealistinės meilės idėjos, jis rymo prie slenksčio, kovoja su laiptinės gyventojais, praranda batus ir nepastebi tos, kuri (realiai) gyvena vos pora aukštų aukščiau, nei įsivaizduojamoji. Vis dėlto svarbi filmo mintis – žmonės kartais būna visai ne tokie (ir ne ten), kokiais juos matome. Motyvacijos kiek pritrūko ir Austėjos Urbaitės filmo „Ina“ miško takeliu bekeliaujantiems herojams. Visai nesvarbu, kad nežinome, nei kokie jų santykiai buvo iki susitikimo su žiūrovu taško, nei iš kur jiedu eina, nei kur nueis – to ir nereikia. Tačiau judant iš taško A į tašką B veikėjai, atrodo, taip ir nepasidavė režisierės sumanymui – pavieniai dialogai apie makaronus nieko nepasakė apie herojų jausenas, (ne)meilės būklės keitėsi lygiai taip pat, kaip nenuspėjamas kelionės oras, ir vieninteliu kelionės tikslu teliko kelionė keltu namo. 

Jurgio Matulevičiaus „Tardytojas“ – posūkis istorinės atminties tema. Nejaukiai klaustrofobiškas ir kiek šizofreniškas, atskleidžiantis tardytojo jausenas filmas į žemės paviršių ištraukia ir dar visiškai neliestą (ateityje, reikia tikėtis, būsiančią) siužetinę platformą – o jei taip iš tiesų – ilgo metro vaidybinį, apie KGB struktūras ir visai nebūtinai iš realių aukų pozicijos, o atvirkščiai – apie tuos, kurie prisiėmė tardytojų vaidmenis?

Kažkur tarp vaidybos ir dokumentikos liko Martyno Grašio trijų dalių filmas „UberLila“ – savotiškas making of ir, kaip skelbiama, 2015 m. ekranuose pasirodysiančio inovatyvaus (bent jau Lietuvos mastais) šokio filmo ištraukos derinys.

Kiek nuošaliame dokumentinio kino fronte – Armo Rudaičio „Kiaušinis“. Tai filmas apie filmus, kurie „guli“ herojų galvose. Nors ir paįvairinti pasakojimų inscenizacijomis, svarbesni čia, matyt, patys pasakojimai – bandydami suvaldyti jaudulį prieš kameras filmo herojai seka savo siužetus ir „skleidžiasi“ kartu su jais. Herojai apsinuogina po truputį, leisdami spėti, kad bent dalis istorijų – svarbesnės ir asmeniškesnės už nelabai reikšmingus, fiktyvius pasakojimus. Dokumentinių kategorijoje – ir Gabrielės Nazaraitės „Sukurk mane iš naujo“ (anonse pranešama, kad tai viena trumpametražių dokumentinių filmų ciklo dalių), stumtelėjusi tiesiai į vis dar populiarių pasakojimų apie įvairaus plauko lietuviškus marginalus ir jų religines-egzistencines kasdienybes glėbį. Savo žiūrovą būsimas filmas, ko gero, irgi ras. 

Ir mažas, visiškai „pašalinis“ post scriptum operatorių „Atgijusių paveikslų“ tema. Dešimt parodytų nebylių filmų – kaip viena baigiamojo darbo dalių. Paveikslai – nuo klasikos iki šių laikų, išnaudotos temos – nuo abstrakcijų iki nūdienių kriminalinių aktualijų. Viskas čia, žinoma, gerai – mokėsi, išmoko, parodė, džiaugiamės. Bet, mieli operatoriai... Taip, nuo gramatinių klaidų nesame apsaugoti nei vienas (įskaitant ir šio tekso autorę) – visko būna, visko pasitaiko, ypač kai prispaudžia terminai. Tačiau kai reikia užrašyti tik porą žodžių – kairiajame viršutiniame ekrano kampe pasirodančios „atgyjęs“ ir „atgijas“ (šitas – mano favoritas) variacijos tiesiai „į eterį“ nėra labai gražus dalykas žiūrovo atžvilgiu.

Filmų "Kiaušinis", "Man dvim keli", "Džekis" ir "Kelių eismo taisyklės" kadrai.