Ar nenusinešė sidabras mūsų sielų? Interviu su R. Greičiumi

Kino operatorius ir režisierius Ramūnas Greičius juokauja, kad jam skiria apdovanojimus, nes jis per ceremoniją tikrai pasakys daugiau negu tiesiog „ačiū“. Kiekviename juoke yra tik dalis juoko, sako R. Greičius, ir tikrai apdovanojimų proga nuolat kalba kino bendruomenei svarbius dalykus. Ne išimtis ir šiųmetiniai vėlyvą pavasarį vykę Lietuvos kino operatorių asociacijos (LAC) „Ąžuolo“ apdovanojimai.  „Ąžuolo“ skulptūrėle už geriausią operatoriaus darbą rež. Audriaus Juzėno filme „Ekskursantė“ apdovanotas Ramūnas Greičius kino operatorių apdovanojimuose pasakė kalbą, kurią tiesioginiame televizijos eteryje pažadėjo dar atsiimdamas „Sidabrinę gervę“, irgi už „Ekskursantę“. Tai buvo kalba in memoriam kino juostai, svarstymai apie šiandieninę kino bendruomenės būseną. Manome, kad operatoriaus mintys apie profesiją, vieną reikšmingiausių praėjusio sezono filmų „Ekskursantę“ bus įdomios ne tik jo kolegoms, bet ir platesniam skaitytojų ratui. Kalbiname dviejų „Sidarbrinių gervių“, dviejų LAC „Ąžuolų“, daugybės kitų prizų laureatą operatorių Ramūną Greičių* .             

-- Laikydamas „Ąžuolo“ apdovanojimą su kartėliu kalbėjote apie tai, kad „Ekskursantė“ jūsų biografijoje yra antkapis kino juostai. Papasakokite, ką išgyvenote jūs ir jūsų kolegos keičiantis technologijoms, skaitmeninėms kameroms išstumiant jau istorija tampančią 35 mm kino juostą.  

-- Kai filmavau „Ekskursantę“ tik buvo kalbama, kad artėja kino juostos mirtis – lyg apie kokį pasaulinį karą, bus–nebus. Procesai vyko pamažu, atsirado, pvz. Digitaline beta, dar - kamera“ Arri 21“, esu ja filmavęs, baisi... Ir supratau, kad tai viso labo šnekos, bendruomenė yra erzinama, kad daugiau juostos pirktumėm, labiau ją vertintumėm. Filmuodamas “Ekskursantę” netikėjau, kad premjeros dieną bus palaidota kino juosta. Būčiau galėjęs lažintis, kad taip nebus. 

Ir štai supratau, kad ne tik vaikas išaugo nuo filmavimų iki premjeros, bet per penkis metus numirė kino juosta. Skirtingose šalyse  operatoriams šis procesas vyko šiek tiek kitaip. Su amerikiečių operatoriumi Danieliu Pearlu vedėme seminarą studentams, jo klausiau, kada jis paskutinį kartą filmavo ant kino juostos – prieš du metus; o aš pries tris – kažkokią reklamą.

Be to, tai buvo įvykis ir man asmeniškai. Kodėl? Kai grįžau iš Čekijos, sukūriau operatorių mokymo programą. Trisdešimt procentų programos – jei ne daugiau – užėmė mokymas dirbti su kino juosta, jos eksponavimo subtilybės ir panašiai. Gryni techniniai dalykai.

Per tą laiką kol patvirtinau savo programą SKVC (Studijų kokybės vertinio centras – red. past.), kol surinkau kursą LMTA ir pradėjau dėstyti, mano parengta programa tapo niekinė. Tai buvo dar vienas smūgis.

Kalbėdamas apie kino juostą mačiau kaip visi studentai nuleidžia akis, supratau, kad manęs klauso lyg  kokio mohikano, kaip bobutės, pasakojančios apie siūlų verpimą ar audeklų audimą senovėje. Taip, yra prasmės laikyti kino juostą kine kaip lotynų kalbą medicinoje – kad žinotum ir suprastum, kas tai yra. Tačiau tai techniniai dalykai, o kuo labiau bėga laikas (kuo labiau senstu), tuo aiškiau suprantu, kad jie mane domina mažiausiai. Naujų technologijų atsiradimas, naujos patirties įgijimas įrodė, kad tai kaip rašiklis – tik raiškos priemonė. Vis tiek pasirašysi – ar anglimi, ar pirštu smėlyje, ar akmenukus dėliodamas. Bet pasirašysi tu, pasirašysi, ką tu darai.

Suvokimas, kas įvyko, labai jaudino, daug apie tai galvojau ir man norėjosi per “Ąžuolo”apdovanojimus pabendrauti su žmonėmis, kurie taip pat savyje laidojo kino juostą. Filmuojant ant kino juostos, vaizdas buvo latentinis, tu vienintelis aikštelėje žinojai, koks bus rezultatas. Kaip atrodys aktoriai, mizanscena, atmosfera. Tai buvo lyg stebuklas – niekas nežinojo ką tu nufilmavai. Nešdavai į laboratoriją, toje laboratorijoje buvo žmogus, kuriam paskambinęs gaudavai informaciją ar tu gyvas, ar jau mires. Būdavo, kad juosta “paskandinama ir viskas joje dingsta”. Tą pačią dieną sužinodavai, kad viskas, ką nufilmavai, dingo; tada dekoracija nebuvo ardoma, griaunama,  vėl filmuodavai.

Juosta materialus dalykas, jos dėžė sveria apie 2 kilogramus. Galėjai ištraukti ją išryškintą, prieš šviesą pažiūrėti. Laikydavai rankose vaizdą kaip daiktą – tai išties magija. Tikra.

Ir iš karto prisimenu – kelios sekundės vaizdo kainavo dolerį. Juostos brangumas baisus. O reiškia ir atsakomybė už tą vaizdą – didžiausia. Sėdi su režisieriumi ir nuolat galvoji, kiek dublių, koks juostos koeficientas? Vienas prie dviejų? Ką tai reiškia? Kad gali du dublius padaryti? Netiesa, tik vieną, nes anksčiau pradėsi, juostą nukirpsi, ir negalėsi dviejų... Racionalus filmavimas yra kai juostos turi 1: 8. Tai reiškia, kad juostos turi turėti šešiolikai valandų. Kino juostos sąmata išaugdavo iki mums kosminių sumų, dešimčių tūkstančių dolerių. Tą finansinę atsakomybę turėdavome nešti visi. Režisierius kiekvieną kadrą piešdavo ir neduokdie daugiau sumano nufilmuoti negu scenarijuje parašyta... Ir jau jeigu filmuoji pašalinį kadrą, tai darydavai didžiulėmis valios pastangomis, su didžiule atsakomybe. Visi dirbdavo aikštelėje kaip kareiviai, tyla visiška prieš mygtuko paspaudimą – filmavimo pradžią, nes negalima jo paspausti anksčiau ar vėliau. Kas tai buvo? Lėtai suvoktas, išbandytas, surepetuotas, paruoštas gabalėlis kino meno.

Kai įvyko lūžis, kilo baimė, kad būtent kino meno magija išnyks. Staiga atsirado technologijos, stovi monitoriai, kiekvienas žiūri į juos, mato vaizdą, viską supranta, baksnoja pirštu į tai, kas jam nepatinka, sako savo nuomonę. Operatorius gali sakyti, kad postprodukcijoje vaizdas šiek teik pasikeis (aš tai žinau, kad stipriai pasikeis), bet žmonės mato, ką mato dabar ir komentuoja...

Staiga prapuolė latentinio vaizdo buvimas ir atsirado skaitmeninė juosta, kuri nieko nekainuoja.. Kainuoja „hardai“, bet jų kainas irgi žinome – jos juokingos. Mes, kurie filmavome ant kino juostos, sakėme: o ne, pasikeitė pasaulis. Dabar kiekvienas durnelis su mobiliu telefonu tapo operatoriumi. Ką mes čia veikiame? Ar neišnyko mūsų profesija? Toks krizinis laikas, pereinamasis laikotarpis. Daugelis operatorių sakė, kad jie arba nefilmuos, arba filmuos tik su kino juosta.

Bet buvo pradėti filmuoti filmai, matėme, kad jaunimas dirba skaitmeninėmis kameromis, ir vaizdas nesigauna labai blogas. Ir būkim biedni, bet teisingi – tas vaizdas ne tik nėra labai blogas, jis nelabai skiriasi nuo filmuoto kino juostoje. Kategoriškas neigiantis technologijas požiūris pralaimi. Pradėjome savęs klausti, ar tikrai tas latentinis vaizdas užėmė tokią didelę dalį mūsų profesijos? Apie ką ji yra? Ar tikrai apie tai, kad paspaudi mygtuką kada reikia? Kiekvienas atradome savo stipriąsias puses. Supratome  technologijas ir kad vaizdą tikrai galime stipriai įtakoti postprodukcijoje. Dalis suvokė, kad jiems svarbiausia yra šviesa, kad yra šviesos meistrai. Kažkurie iš mūsų suprato, kad svarbiausia dramaturgija, ką kalbame vaizdais. Treti suvokė, kad kaip buvo viskas svarbu, taip ir liko. Jokios tragedijos neįvyko, atpigo media. Kiekvienas pradėjome ieškoti savo raiškų, persipozicionavome. Profesija išliko su savais niuansais, atsakomybėmis.

Tik labai labai trūksta tos galimybės peržiūrėt prieš saulę negatyvą, trūksta materijos jausmo, kad turi, tikrai turi tą vaizdą. Nes viskas dabar nuliukai, vienetukai. Ir filosofinis klausimas: ar nenusinešė tas sidabras mūsų sielų**? Taigi, atsirado vienas antkapis, bet gimė daug kitų vaikų.

-- Viename susitikime su žiūrovais dokumentininkas Audrius Stonys sakė, kad labai norėtų padirbėti su kino juosta, bet prisipažino - kartu ir bijo atsakomybės.

-- Kai A. Stonys kalba apie baimę ir atsakomybę, manau, jis kalba ir apie tai, kad jos dažnai savaip žlugdo dokumentiką, o naujos technologijos suteikia daugiau laisvės.

Be to, mes visi susiduriame ir su vienu paradoksu. Teoriškai ir šiandien galime filmuoti ant kino juostos, technologiškai tai įmanoma. Bet profesionalai, patys gabiausi žmonės išėjo iš laboratorijų ir nebėra specialistų, į kuriuos gali atsiremti. Jie nebeišsilaiko, išėjo dirbti skaitmeniniame kine. Atėjęs su juosta esi nesuprastas. Nebegauni ir kokybės, nes sritis yra apleista arba apleidžiama. Aš galvojau, kad tai tik Vidurio Europos fenomenas. Ber bendraudamas su amerikiečiais operatoriais sužinojau, kad jie irgi pasigenda gero juostos aptarnavimo.

-- Noriu paklausti apie šiek tiek kitokio pobūdžio atsakomybes. Turiu omenyje temą, kurios ėmėtės filme „Ekskursantė“ – tai pirmas lietuviškame kine pasakojimas apie Sibiro tremtis. Koks operatoriaus santykis su scenarijuje keliamomis temomis, problemomis?    

-- Šis klausimas mūsų profesijoje man atrodo esminis. Mes save laikome pasakotojais vaizdais. Ir jeigu tik negauname temos, nesuprantame, apie ką kalbame arba tai nėra artima, filmas taps labiau plastmasiniu (gal reikia sakyti komerciniu?). Mums ypatingai svarbu pasirinkti įrankius – braižą, kameros judesį, šviesą, kontrastą, minkštumą, daugybę dalykų, kuriais bandome įtikinti žiūrovus, kad jie mato tokį filmą, kokį su režisieriumi sumanėme.

Visada labai svarbu susitarimas, ką mes pasakojame. Vienas dalykas filmuoti modernų filmą „Tėve mūsų“ su Mariumi Ivaškevičiumi, kitas – „Tadą Blindą“ (rež. Donatas Ulvydas), ir trečias – „Ekskursantę“. Pastarasis visai kitokio gilumo, pareikalavęs kitokių priemonių.  Mes galime pradėti kurti tik turėdami prieš save temos veidrodį. Jeigu esame sąžiningi. Su tema susitapatini.

„Ekskursantė“ yra apie tai, kas palietė kiekvieną lietuvį. Nėra šeimos, kuri nebūtų pergyvenusi trėmimo istorijų. Mano vaikų močiutė iš tremties grįžo... O Prano Morkaus scenarijus apskritai yra vienas iš nedaugelio puikiausių scenarijų, kuriuos kada nors esu skaitęs. Skaičiau ir mačiau filmą – dabar jau nebežinau ar tokį, kokį nufilmavau. Tai buvo iššūkis.

Beje, tai mano gyvenime vienas sunkiausių filmavimų.

-- Na, apie tai užsiminėte ir per „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus, publikai papasakojęs, kaip samdėte lėktuvą ir Lietuvos miškus filmavote kaip Sibirą. Kiek galite atskleisti „Ekskursantės“ filmavimo užkulisių?

-- Jeigu eini dirbti į projektą, turi jį laimėti, būti kūrybiškas kaip tik gali. Negali būti nedalyvis. Ir aš svarstau, kur ta riba, kai pradedi lyg ir trukdyti projektui. Arba taip mano žmonės, iš kurių tu daug reikalauji. Jie sako - tai ne tavo kompetencija, režisieriui to nereikia, jam gerai, kaip yra... Tave bando priversti reikalauti kuo mažiau. Tai taip kvaila ir juokinga.

Vadinasi, turi tapti autoritetu, kad tau neprieštarautų. Bet juk yra dar režisierius ir prodiuseris. Staiga prieini ribą, kuri yra labai slidi - pradedi lyg daugiau žinoti už režisierių, su juo ginčytis, rodyti scenarijų „o čia taip parašyta“.

Aš niekada su režisieriumi filmavimo aikštelėje nesipykau - jie žino, kad nėra kito žmogaus, kuris už filmą sirgtų (be jo paties) labiau negu aš. Kai filmavau savo trumpus filmus kaip operatorius ir režisierius, man labai trūkdavo operatoriaus, kuris pasakytų  ar mes ten lekiam, gal reikia sustoti, pagalvoti? Yra daug niuansų dėl kurių operatorius režisieriui gali tapti atrama. Stengiuosi būti tokiu, kokiu norėčiau, kad būtų mano operatorius, jei režisuočiau savo filmą.

Filmuojant „Ekskursantę“ mums su režisieriumi Audriumi Juzėnu svarbiausias atskaitos taškas buvo papasakoti istoriją - atrodo, toks paprastas dalykas, iš taško A į tašką B eina žmogus... Ir kokias tai kelia emocijas? Mums pasisekė - mes turėjome Dievo apdovanotą aktorę. Anastasiją Marčenkaitę reikėjo tiesiog filmuoti, fiksuoti ją. Ėjome su Audriumi į vieną pusę, stengėmės padaryti kuo geresnį filmą. Pabaigėm jį režisieriaus dėka, mano dėka. Ne kaip draugai pabaigėm, o iš pagarbos filmui.

-- „Ekskursantėje“  didžioji istorija, politika neaptariama detaliau. Iš titrų sužinome apie stalinmečio nusikaltimus ir toliau sekame mergaitę, kuri tarsi keliauja baisioje pasakoje. Filme labai svarbi sakmės ar pasakos intonacija. Kas tai nulėmė?

-- Su Audriumi kalbėjome apie tai, kad tai yra pasaulis, pamatytas vaiko, mergaitės akimis. Ji nesupranta, kas yra istorija, kur ji pateko. Daug kartų aptarinėjome, koks tas pasaulio vaizdas turi būti. Jis juk galėjo būti labai purvinas, labai realistiškas, galėjome pasakoti vaizdais apie žiaurumą...  Prievartavimo scena sukėlė konfliktą aikštelėje - ginčijomės kaip tokią sceną sukurt toje „pasakoje“.

Tačiau mūsų herojė turėjo vieną savybę - prie ko tik ji prisiliečia, tai atskleidžia gerąją žmogaus ar reiškinio pusę. O jeigu ji neatskleidžia, tai bent jau sugeba atleisti už blogį. Ji - tarsi katalizatorius, kurio veiksmai pakeis žmogų vėliau. Taip žiūrovas patenka į mergaitės pasaulį, gana gražų, net sentimentalų, jaudinantį. Toks buvo filmo raktas. 

-- „Ąžuolo“ apdovanojimų metu kalbėjote ir apie kino gamyboje dirbančių žmonių laikyseną. Raginote juos negalvoti tik apie viešbučius ir „kada mus maitins“, o dalyvauti kūryboje, būti kartu su autoriais ir filmo tema.

-- Kalbėdamas apie tai gali ir suklysti. Mat, kai tau skauda dantį, tai atrodo, tas skausmas didžiausias. Man skauda tai, kas man yra konkrečiai dabar aktualu, nors viską visada galima pateisinti.

Minėjau žmonių atsakomybę kinui, savo darbui. Pasamdęs grupę, susitaręs su žmonėmis, lyg išeini į karą. Ir kai žmogus karo įkarštyje pasako, kad nebekariaus, nes jam pasiūlė pelningesnį karą ar jis aikštelėje susipyko su kažkuo, tai yra žmogiška, buitiniame lygyje suprantama, bet man tai yra nesuvokiama kino kūrybos ir gamybos situacijoje.

Aš niekaip negaliu suvokti iš kur atsirado tokia nepagarba savo pačių pažadams, duotam žodžiui  kino profesijoje? Kaip devalvavosi žodžio kaina prieš geresnius atlyginimus? Gal tai įvyko kaip tik per tą kino lūžį, perėjimą nuo kino juostos prie skaitmens, kai iš kino pasitraukė  tas “ latentinis vaizdas”, kuriamas ne vienetukais nuliukais, o sidabru, kai išėjo vyresnioji karta? Atėjo jaunoji karta, agresyvi, stipri, bet problema - garbės kodekso savyje ji nepuoselėja.

Yra kažkoks garbės kodeksas, kuris palaipsniui nyksta. Ir net nebesupranti, kas tą kodeksą turi aiškinti. Turi būti kažkokia mūsų biblija, kurią kiekvienam ateinančiam į kiną šnabždėtumėme. Gaudamas „gerves“ ar „ąžuolus“, dėstydamas akademijos studentams suprantu, kad turiu apie tai kalbėti. Nors lengviau nieko nesakyti - gėda šnekėti tau absoliučiai suprantamus dalykus.

Ne blogos projekcijos kino teatre, ne maži atlyginimai, o požiūris į darbą tampa problema. Problema, kai žmonės leidžiasi  kino gamyboje į kompromisus ir permeta savo pareigas kitiems dėl patogaus gyvenimo.

-- Lietuviškame kine pastaraisiais metais atsirado daug naujų vardų, įvairių žanrų. Ko  šiandien lietuviškame kine pasigendate?

-- Trūksta, kad žmonėms skaudėtų ir jie tą skausmą iškalbėtų. Kad mokyklos suburtų brandžius žmones ir mokytų juos kalbėti vaizdais. Labai svarbus bendras išsilavinimas, išprusimas. Nėra baisiau, kai žmogus, įvaldęs įrankius, kalba visiškus niekus, pilsto iš tuščio į kiaura. Jeigu anksčiau dar džiaugdavomės „padarėm kaip Holivude“, „padarėm prancūzišką kiną“, tai šiandien labai trūksta filmų, iš kurių išėjęs norėtum paskambint artimam draugui, pasikalbėt. Filmų, po kurių tavyje kažkas pasikeis, nors ir trumpam, nors ir menkniekis. O gali pasikeisti tik tada, kai į kiną ateisim su skaudančia širdim ir sąžiningai kalbėsim. Kai į kiną žiūrėsim ne tik kaip į pramogą, bet kaip į moralinę kapsulę. Štai man atrodo, kad „Lošėjas“ yra sąžiningas bandymas mus visus paerzinti, kalbėti apie rūpimus dalykus. Labai vertinu šį savo bičiulio režisieriaus Igno Jonyno filmą. Tai įvykis lietuviškame kine. Ir „Ekskursantė“ įvykis. Į jį ėjau su savo vaikais, kalbėjome ne apie tai, kaip filmavau, o apie tremtį, apie  jų močiutes, apie tai, kad esame tautos dalis. Ir tikiuosi, kad taip buvo ne man vienam.