Atgarsiai.Ansi atradimai(animatorės J.Leikaitės įspūdžiai po festivalio)

Garsiojo, birželio mėnesį jau 52-ąjį kartą vykusio Tarptautinio Ansi animacinių filmų festivalio ( Annecy International Animated Film Festival) programa - labai įvairi ir turininga. Daug konkursinių ir nekonkursinių programų, retrospektyvos, dokumentiniai filmai apie kūrėjus ir studijas, pilnametražių filmų premjeros, konferencijos, susitikimai su filmų autoriais, koncertai, priėmimai ir filmų mugė - MIFA. Mugėje jau antri metai yra Lietuvos filmų stendas, kuriame galima buvo surasti informaciją apie kuriamus ir jau pabaigtus filmus. Daug apsilankiusių domėjosi mūsų galimybėmis kurti bendros gamybos filmus, taip pat tarptautiniu animaciniu festivaliu „Tindirindis“.

Dalyvauti Ansi festivalyje filmo autoriui yra didelis įvertinimas ir garbė. Šįmet ji atiteko lietuvių kūrėjoms Skirmantai Jakaitei ir Solveigai Masteikaitei. Jų debiutinis filmas „Neeuklidinė geometrija“ dalyvavo festivalio nekonkursinių filmų programoje.

Iš aštuoniasdešimt aštuonių pasaulio šalių buvo atsiųsti 2292 filmai, festivaliu atrinkta  tik 230 filmų. Trumpametražių filmų konkurse dalyvavo 43 filmai iš 23 valstybių, jie sudarė 16 konkursinių prgramų. Daugiausia filmų buvo iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Kanados. Nemažai filmų sukurta Japonijoje ir Jungtinėse Valstijose. Beveik trečdalio filmų režisierės yra moterys. Debiutinių filmų kategorijoje buvo atrinkti 56 filmai, kurių beveik pusė - moterys. Daugiausiai filmų šioje kategorijoje atkeliavo iš Londono Karališkosios menų kolegijos.

Šiemet pirmą kartą festivalyje buvo parodyta nauja programa „Animacija be ribų“, kurioje dalyvavo 12 filmų iš aštuonių pasaulio šalių. Šios programos  konkursą laimėjo Kanados režisieriaus Nicolas Brault filmas „Svetimi kūnai“ („Foreign Bodies“).

Jame galime pamatyti erdvėje skraidančias žmogaus kaukolės rentgeno nuotraukas. Toks savotiškas, eksperimentinis režisieriaus požiūris į žmogaus kūną.

Pilies muziejuje vėlai vakare po atviru dangumi buvo surengtos restauruotos Vladislavo Starevičiaus kino juostos „Lapinas Reinekis“ (1941, „The Tale of the Fox“) peržiūros.

Zuikio pokštus pakeitė zombiški juokai

Tarp Savojos Alpių kalnų esančio skaidraus Ansi ežero pakraščiuose dar 12 amžiuje buvo įkurtas  Ansi (Annecy) miestas. Šiame nuošaliame Prancūzijos miestelyje, kalnų upės Tju saloje, 12 amžiuje buvo pastatyta pilis. Vėliau tai buvo kalėjimas, pro kurio sienas nusikaltėliai neištrūkdavo. Dabar jame yra muziejus ir visų mėgstamas populiarus restoranas. Kas vakarą šioje teritorijoje prisigrūsdavo daugybė festivalio dalyvių, tarp kurių daugiau Prancūzijos studentų, besistumdančių alkūnėmis ir intensyviai bendraujančių. Vakarais čia galima buvo atsigauti nuo alinančio dienos karščio.

Kai gatvėje virš 30 laipsnių, vienintelė paguoda - kino teatro salė su kondicionieriumi. Filmų peržiūros vyko keliuose kino teatruose, tačiau pagrindinis yra vis dar rekonstruojamas. Jo hole vyksta naujų knygų pristatymai. Tokiame nedideliame mieste suskaičiavome net penkis kino teatrus. Aišku, kad ne visi kino teatrai turi modernią kondicionavimo sistemą. Senesniuose galima per peržiūras užtrokšti, net vėduoklė nepadeda, nuo karščio miegas marina, prakaitas žliaugia veidu ir nugara, tačiau žiūrovų salė pilnut pilnutėlė ir niekas negalvoja, kad reikia išeiti… Tik kartais apima nuobodulys ir smingi į sapnų pasaulį.

Gelbsti tik gera programa ir ypač trumpi, šmaikštūs filmai. Tokia buvo reklamų ir socialinių užsakomųjų filmų programa, kurioje buvo parodyti trisdešimt šeši filmai iš vienuolikos šalių. Įdomiausias buvo ir apdovanojimą pelnė prancūzų režisierės Perrine Faillet piksializacine technika sukurtas video filmas „Peau „Instant T“, pagal dailininko Mounir Fatimi kūrybą. Tūkstantis VHS kasečių virsta grafiniais elementais, sukuriančiais įdomius piešinius baltoje kvadrato erdvėje. Solistė taip pat stengiasi tapti VHS kasete. Vietoj jos veido kabo juostelių raizgalynė, kuri kruta, juda, keliauja ant sienų ir palenda po rūbais.

Dailininkas Franckas Dionas sukūrė ypatingai gražų ir originalų festivalio plakatą, kuriame - netikėta kompozicija su tarp jūros bangų šokančiu keramikiniu ožiu. Kiekviena jo figūros detalė simbolizavo atskirą festivalio sritį. Gaila, kad šis personažas nebuvo animuotas.

Užtat festivalio vinjetė, kurią teko peržiūrėti kokį 50 kartų, erzino žiūrovus. Kitaip nei ankstesniuose festivaliuose, kai salė kaukdavo ir džiaugdavosi beprotiškai linksmais zuikio pokštais, kai jis pristatydavo festivalio rėmėjus, šiemet mes prieš kiekvieną peržiūrą patekdavome į zombišką ir sadistinę atmosferą. Popierinis lėktuvėlis atskrisdavo per salę ir įsmigdavo į pagrindinio personažo akį... jis bandydavo lėktuvėlį ištraukti, bet išsilupdavo savo paskutinę akį, kuri, nukritusi ant grindų, dar sukrutėdavo. Žiūrovams nei rėkt, nei džiaugtis... Visi tylėdavo ir laukdavo filmų. 

Festivalio prizininkai -jaudinantys, paprasti filmai

Per kelias dienas dalyvauti visuose renginiuose neįmanoma, todėl galiu pasidalinti įspūdžiais apie tai, ką man pavyko pamatyti. Bilietus į festivalio konkursines programas gauti nebuvo lengva - teko užsisakyti internetu prieš 10 dienų. Tuo metu, kai prasidėjo bilietų užsakymas, festivalio internetinės svetainės sistema buvo užblokuota nuo per didelio kiekio norinčiųjų. Šiemet festivalyje buvo keista, kad niekas neturėjo popierinių bilietų – akreditacijos kodas automatiškai nuskenuotas akreditacijos kodas parodydavo kontrolieriui, ar tikrai esi rezervavęs bilietą į peržiūrą. Prasmukti neregistruotam nebuvo jokių šansų. Kartais įdomios programos sutapdavo su kitais festivalio renginiais, į kuriuos norėjosi nuvykti, pavyzdžiui, į prašmatnius Štutgarto festivalio priėmimus ant ežero kranto arba į Belgijos atstovybės specialų priėmimą, kur dalyvaujantiems buvo dalinami DVD su šalyje sukurtais filmais.

Malonu susitikti su senais draugais, kurie papasakoja apie savo šalių animatorių gyvenimą. Ypač išsiskyrė MIFA Rusijos stendas, kuriame pristatomas. Rusijoje sukurtų ir kuriamų filmų katalogas - savo turiniu ir dydžiu jis priminė Ansi festivalio katalogą. Beje, priginalaus, Lietuvoje mėgstamo autoriaus Ivano Maksimovo naujasis filmas „Bum - bum žvejo dukra“ dalyvavo nekonkursinėje programoje. Filmas pasakoja apie mažą drambliuką našlaitį, kurį ilganosis žvejys priglaudė savo šeimoje. Drambliukas šventai tiki, kad žvejys yra jo mama.

Uždarymo metu paskelbtų prizininkų vardai pasipiktinimo nesukėlė, skandalo, kad žiuri vertinimo kriterijai yra neaiškūs, nebuvo. Šiemet visi tikėjosi, kad bus apdovanotas nors vienas iš labiausiai šokiruojančių filmų - Piotro Dumalos „Hipopotamai“, papiktinęs moteriškąją žiūrovų dalį, ar Priito Piarno naujas filmas „, dažnai aptarinėjamas užkulisiuose.

Žiūrovų simpatijas ir pagrindinį ilgametražio filmo prizą – „Ansi kristalą“ laimėjo brazilų filmas „Berniukas ir pasaulis“ (rež. Ale Abreu). Išskirtinis filmo dizainas, grafika sužavėjo savo paprastumu.

Paprastu pieštuku nupieštas pagrindinis personažas – stačiakampio formos berniuko kūnelis, kojos – paprasti pagaliukai, apskritimas – berniuko veidas, du storesni vertikalūs brūkšneliai - akys. Žiūrovai nustemba, kaip šis personažas gali vaidinti, juk jis neturi net veido raumenų, kurie galėtų mimiką keisti? Nors berniuko akių išraiška nesikeičia per visą filmą, siužetą supranti ir be žodžių, ir ribotos „vaidybos“ pakanka. Puikus filmo dailininko darbas kompensuoja intrigos nebuvimą, papildo ir praturtina animacijos scenas spalvotomis faktūromis, potėpio drąsa ir eskiziškumu. Kai kuriuose filmo epizoduose yra naudojamos koliažinės kompozicijos iš laikraščių, senų kartonų, įvairių prekių pakuočių ir žurnalų iškarpų. Filmo scenarijus gana paprastas - berniuko tėvas iškeliauja į miestą uždirbti pinigų, jis lieka su mama. Po kiek laiko berniukas išsiruošia ieškoti tėvo, išvažiuoja paskui jį į traukiniu. Kelionėje pamato apgaulingą miesto veidą - šiukšles, triukšmą, nedraugiškus žmonių santykius. Pasaulį matome vaiko akimis. Civilizacijos purvas ir  netvarka kontrastuoja su spalvingu ir šokio ritmu keliaujančiu Brazilijos karnavalu. Karas, kova su valdžia, demonstracijos, protestuotojų išvaikymas ir t.t. Pabaigoje berniukas susitinka tėtį, jie abu pasikeitę, to, kas buvo, nebesugrąžinsi. Kai kuriuos žiūrovus tokia filmo pabaiga sugraudino, nes per valandą visi buvo įsijautę į veiksmą ir pamilę personažus.

Specialius žiuri prizas pelnytai atiteko garsiam amerikiečių režisieriui Billui Plymptonui už jo naujausią pilnametražį filmą „Cheatin“ („Įsielektrinę meilužiai“). Jame ką tik susituokusi porelė eksperimentuoja - žaidžia šokiruojančius meilės žaidimus. B. Plymptonui būdingos dramatiškos filmo kadro kompozicijos, šaržuoti, karikatūriniai personažai, štrichuotos personažų figūros, atpažįstamos iš ankstesnių autoriaus filmų. Šiame festivalyje buvo ypač gausu B. Plymptono išleistų knygų apie savo kūrybinę patirtį ir DVD diskų. Kitas Specialus žiuri apdovanojimas atiteko ilgametražiam japonų filmui „Džovanio sala“.

Festivalio atidarymo metu buvo parodytas naujas japonų studijos „Ghibli“ sukurtas filmas „Pasaka apie princesę Kaguia“. Šio filmo režisierius Isao Takahata, dalyvavęs kūrybinėse dirbtuvėse, šiemet buvo apdovanotas festivalio "Ansi garbės kristalu“.

Pilnametražių filmų konkursinėje programoje buvo rodomi garsūs filmai „Pasiklydusių skruzdžių slėnis“ (Prancūzija, rež.Thomas Szabo, Helene Giraud), „Menas būti laimingam“ (Italija, rež. Alessandro Rak) ir kt. Daugelį sudomino naujas lėlinis estų ir suomių bendos gamybos ilgametražis filmas „Citrina Liza ir apelsinas Maroc: meilės istorija“(rež. Mait Laas).

Trumpametražių filmų kategorijoje Žiuri apdovanojimas atiteko Vokietijos ir Šveicarijos bendros gamybos filmui „Patch“ (rež. Gerd. Gockell). Šis filmas kiek netikėtas savo forma, bet gilesnės naujovės nėra. Ant sienos keičiamos suklijuotos juodos arba pilkos plokštės. Taip atsiranda šokančių, bėgančių figūrų  siluetai, staiga erdve patraukia virtinė dramblių, nuvažiuoja dviratininkas - taip vis keičiasi grafinis piešinys.

Žiuri prizas atiteko filmui „Absent Minded“( rež. Roberto Catani, Italija). Tai subtili istorija apie labai jautraus berniuko išgyvenimus. Trapus grafinis piešinys, formų ir erdvių metamorfozė, netikėti garsiniai sprendimai nukelia žiūrovą į siurrealistinį jausmų pasaulį.

Žiūrovų prizas atiteko prancūzų režisieriaus Erico Montchaud filmui „Anatole‘s Little Saucepan“. Tai lėlinis filmas, kurio pagrindinis personažas medinis plokščiagalvis vaikutis vaikščioja už virvelės prisirišęs raudoną metalinį puodelį. Puodelis reikalui esant gali taip padidėti, kad jame berniukas slepiasi nuo netikėtumų.

Žiuri apdovanojimą debiutinių filmų kategorijoje laimėjo vokiečių režisierių seserų Ines Christine Geisser ir Kirsten Carina Geisser sukurtas filmas „Nuotykių vakaras“ („An Adventurous Afternoon“). „Ansi kristalas“ už trumpametražį filmą atiteko Pietų Korėjos režisierės Dahee Jeong filmui „Žmogus ant kėdės“ (”Man on the Chair“). Žiuri prizas TV serijų kategorijoje atiteko amerikiečių serialui „Kite“ (rež. Drew Hodges).

Atmintis ir pagarba Ansi festivalyje (parodos ir paminėjimai)

Šiemet sukanka 100 metų nuo garsaus Kanados režisieriaus Normano McLareno gimimo. Miesto pilyje, Šato muziejuje veikė paroda, skirta jo kūrybai. Festivalio metu parodytos specialios šiuolaikinių autorių, kuriems Normanas McLarenas darė didelį poveikį, filmų programos. Vienas iš jų nepriklausomo kino autorius Piere Hebert. Festivalyje buvo demonstruojama jo filmų programa „Vietovės ir paminklai“.

Netikėtai stipri ir įdomi, sklidina meninių eksperimentų buvo specialioji festivalio programa, skirta I pasaulinio karo 100 metinėms. Šios programos pagrindas – Briuselyje vykstančio festivalio „Anima“, Štutgarto festivalyje „Trickfilm“ ir Tarptautinio animacinių filmų festivalio Ansi kolekciniai filmai, kurių autoriai įvairiomis technikomis kalba apie karo žiaurumus.

Viena iš šių metų festivalio temų – lėlinė animacija. Šalia pagrindinio kino teatro esančiame supermarketo hole („Centre Courier“) veikė prašmatni ir reta originalių, iš skirtingų filmų surinkta lėlių ir dekoracijų kolekcija, sukurta talentingų lėlių kūrėjų Bastieno Dubois ir Julie Nobelen. Specialiose filmų programose šio žanro fanai galėjo pasižiūrėti Timo Burtono, Marco Castillo, Vladislavo Starevičiaus, Jiržio Trnkos, Jano Švankmajerio, estų „Nukufilm“ studijos filmus. Įdomi buvo meksikiečių surinkta filmų apie mirtį programa.

Festivalyje pamatėme dokumentinio filmo apie olandų lėlinės animacijos kūrėją Joopą Geesinką premjerą. Nustebino tai, kad tik dabar olandai prisiminė ir plačiau papasakojo apie savo Disnėjų. Šis režisierius buvo neeilinė asmenybė, įkūręs lėlinės animacijos imperiją. Jo charizmatiška ir kūrybinga asmenybė kelis dešimtmečius vertė suktis didžiulę filmų gamybos mašiną. Buvo sukurti filmavimo paviljonai su sudėtingiausiomis dekoracijomis, gamybiniai cechai, ruošiantys tūkstančius lėlių ir gaminantys joms namus, baldus, miniatiūrinius buities reikmenis, veikė rūbų siuvimo cechai. Studijoje, kuri vadinosi „Dollywood“ buvo  kuriami lėliniai animaciniai serialai, filmuojamos reklamos garsioms to meto kompanijoms, tokioms kaip „Philips“ ir kt. Deja, gaisro metu buvo prarastos šios patalpos ir filmai. Archyvuose išliko tik nedidelė palikimo  dalis. Didžioji Joopo Geesinko svajonė įkurti „Lėlių šalį – pramogų parką“ neišsipildė dėl finansinių sunkumų.

Pažiūrėjome ir dokumentinį filmą apie privačią „Miazakio studiją“. Įsivaizdavau kažką stebuklingo, primenančio jo filmus, tačiau kamera užfiksavo kuklią, paprastą kasdienybę ir sunkų, monotonišką animatorių darbą.

Miazakis kuria savo filmus moderniame pastate esančioje studijoje. Ant stogo įrengta poilsio aikštelė. Darbuotojai per pertraukėlę gali išeiti ant pievelės po atviru dangumi. Stovi kuklus stalelis, auga medeliai. Kas rytą darbuotojams yra privaloma rytinė mankšta.

Miazakis pats piešia filmo kadruotes. Studijoje vyrauja begalinė pagarba režisieriui – kol jis kalba ar aiškina filmo scenos dramaturgiją, visi trisdešimt darbuotojų stovi ir tyli. Čia dirba beveik vien jaunos mergaitės, yra tik keletas vaikinų. Tarp kompiuterio monitorių - didelės prašmatnios orchidėjos. Sienas puošia įvairios filmų afišos, jo filmų plakatai. Studija pilna popieriaus ir piešinių dėžių. Animacinės scenos piešiamos ant didelių popieriaus lapų, paprastais pieštukais, o filmų dekoracijos - ant popieriaus su dažais ir teptukais.

Miazakis vaikšto su balta prijuoste ir cigarete rankoje, po ranka - eskizų sąsiuvinis. Jo namuose ant palangių žaislai: minkštos baltos ožkelės - personažai iš filmų. Dėmesį patraukia siena, ant kurios daugybė įvairiausių spalvingų nuotraukų. Jos įkvėpė sukurti vieną ar kitą filmo sceną: vienose saulės nušviestomis gatvėmis bėgantys vaikai, kitur jie sutūpę prie namo kampo žaidžia, stambūs besišypsančių ir iškėlusių rankas vaikų portretai. Šiomis nuotraukomis jis naudojosi kurdamas filmo kompozicijas. Ant sienos galima pamatyti ir skirtingais rakursais nufotografuotus pastatus ir namelius, apaugusius vijokliais ir gėlėmis, įdomias terasas ir verandas, stambių stogų ir mažyčių stogelių kompozicijas. Yra ir daugybė dangaus nuotraukų, kuriuose užfiksuoti kamuoliniai, pilki rūstūs, lengvi, vos vos matomi, lyg plunksnos išsidraikę debesys. Vėliau šios nuotraukos taps filmo dekoracijų arba sudėtingų figūrinių kompozicijų pagrindu. Studijoje iš arti galima pavartyti ir pažiūrėti lėktuvų modelius, panagrinėti detalias jų nuotraukas. Šalia nuotraukų kabo ir svarbus dokumentas - darbo grafikas, kalendorius. Miazakis atsisėda ant kėdutės pavalgyti. Ant paprasto pailgo medinio stalo jis ištraukia ryšulėlį, kaip ežiukas iš J.Noršteino filmo „Ežiukas rūke“ išsitraukia maisto indelį ir pradeda lėtai valgyti su pagaliukais. Iš ryškiai raudono keramikinio arbatinuko įsipila žalios arbatos. Rūko. Namų užuolaidos visada užtrauktos.

Malonu buvo atlikti Japonijos festivalio „Hiroshima“ misiją - iškabinti festivalio plakatus ir paskleisti skrajutes. Šiemet atrankos komisijoje dirbo mūsų tarptautinio animacinio festivalio „Tindirindis“ vadovas Valentas Aškinis. Iš 2500 filmų jam teko atrinkti apie 500 filmų konkursui. Už šį sunkų darbą Hiroshimos festivalio organizatoriai jį apdovanojo galimybe atvykti į jubiliejinį „Hiroshimos “ festivalį.

Nuostabus tarptautinis animacinių filmų festivalis Ansi - tai prasmingai praleistas atostogų, kūrybos ir darbo laikas. Nesuprantu vieno dalyko - kodėl taip mažai keliaujančių į šį festivalį lietuvių? Atrodo, esame užauginę daug studentų, jaunųjų kūrėjų... Juk kaip smagu kasmet susitikti su draugais ir plėsti kontaktų ratą, pamatyti naujus filmus ir susipažinti su animacijos istorija, kūrėjais.

Filmų "Svetimi kūnai", "Berniukas ir pasaulis", "Įsielektrinę meilužiai" kadrai (2, 4, 5); festivalio vinjetės personažai (3); J. Leikaitė - festivalio foje (1) ir su Valentu Aškiniu ir kolega iš Japonijos prie Ansi, "Tindirindžio" ir "Hiroshimos" festivalio plakatų (6).