Dar Ansi:tegyvuoja animacijos sostinė(pasakoja I.Bereznickas)

Jau esu rašęs, kad nedidelis Asi miestelis lyg specialiai sukurtas festivaliams rengti: mažos gatvelės, stebuklingi kanalai, kurių dėka Ansi vadina prancūzų Venecija, ispūdingo grožio peizažas, lėtas gyvenimo ritmas, ir, žinoma,  prancūziška virtuvė... ir geriausi animaciniai filmai pasaulyje.

Kiekvienais metais birželio mėnesį pradedu laukti Ansi festivalio, kada vėl atsirasiu gražiausioje pasaulio vietoje, Savojos miestelyje. Kasmet apsigyvenu tame pačiame viešbutyje. Mano vienos žvaigždutės viešbutis  su balkonu, iš kurio matosi kanalai, tik 100 metrų nuo festivalio centro.  Festivalis suteikia miestui specifinį atspalvį. Kiekviena gatvė, kiekviena parduotuvė gyvena šiuo festivaliu. Kavinėse ir parduotuvėse gali pamatyti lėlių parodą, anonsus skirtus vienam ar kitam filmui, jų plakatus, o personažus gali sutikti tiesiog gatvėje. Aš gyvenau be mobiliojo telefono, blogai veikė internetas – tai ir netikrinau savo pašto. Nežinojau, kas vyksta  pasaulyje, gyvenau tik festivaliu.  O čia taip ramu, komfortiška ir saugu, kad laikas lyg sustoja. Ramaus miestelio gyvenimo atmosferai atvirkščiai proporciga neurotiška ir nekomfortiška trumpametražių filmų programa.

Geriausias pavyzdys -  filmas „Mažas Anatolijaus puodas“, apie berniuką, kuris visada vaikšto su raudonu puodu ir todėl tampa aplinkinių pašaipos objektu. Blogiausias – naujas legendinio lenko Piotro Dumalos „Hipopotamai“, kuriame viskas prasideda nuo taikaus maudymosi, o po to seka seksualinė prievarta ir suskaldytos kūdikių galvos. O tarp šių kraštutinumų - žmogiškųjų aistrų ir kančių įvairovė, žiaurumo pasireiškimai ir įvairios beprotystės formos. Žmonių, kaip ir kasmet, susirinko labai daug - per 7 tūkstančius. Tik liūdnai pastebiu, kad publika keičiasi -  kiekvienais metais  mažėja animacijos režisierių „dinozaurų“, su kuriais susipažinau prieš 20 metų. Vis daugiau jaunimo. Su technologijomis atėjo ir nauja karta, kūrybinga, net agresyvi.

Šiemet išleidau knygą „Animacijos menas“. Specialiai pasiėmiau ją į festivalį, bet, deja, gavau tik dešimt įžymių režisierių autografų - jie pasirašė po savo pavardėmis. Jų tarpe - Billas Plymptonas, kuris pelnė pagrindinį žiuri prizą už filmą „Cheatin". Su Plymptonu ilgai bendravau Amerikoje. Jis kuria filmus tik suaugusiems. Į festivalį režisierius atvyko su savo naujagimiu, ir ta proga pajuokavau, kad gal jis pradės daryti filmus vaikams. Stambiausias autorinės animacijos festivalis Ansi meistriškai dreifuoja tarp meno ir komercijos.

Nugalėtojų sarąšas solidus – blogų, konjuktūrinių filmų jame nėra. Bet nėra ir filmų - didelių atradimų, kurie keičia mūsų suvokimą apie meną. Svarbiausius festivalio apdovanojimus – Ansi kristalus – gauna kelių kategorijų filmai: tai televizijai skirti bei reklaminiai, trumpametražiai, studentų baigiamieji, ir didžiausią įtaką animacijos pasauliui darantys ilgametražiai filmai. Autorinėje animacijoje pagrindinis konkursas yra tarp trumpametražių filmų. Pagrindinę premiją „Ansi kristalą“ pelnė korėjietės Dahee Jeong filmas „Žmogus ant kėdės“ (Man on the Chair, Prancūzija, Pietų Korėja). Tai melancholiškas filmas, sklidinas vizualių paradoksų. Jo herojus samprotauja, ar supantis pasaulis nėra tik jo vaizduotės padarinys, o savo apmąstymų eigoje jis atsispindi ir ištirpsta kambario daiktuose.

Premiją už ilgametražį filmą  ir publikos prizą gavo brazilų režisieriaus Ale Abreu filmas „Berniukas ir pasaulis“ ( „O menino e o mundo“ ) – istorija beveik be žodžių, kas nebūdinga ilgos trukmės filmams, apie pasimetusį dideliame pasaulyje berniuką. Tai istorija, pamatyta vaiko akimis. Filmas skiriasi nuo matytų filmų netikėtu grafiniu sprendimu ir iškarto pakerėjo publiką. Gera nuomonė sklido iš lūpų į lūpas. Būtinai reikejo pamatyti. Vos spėjau į paskutinį seansą, nes prieš tai vis pavėluodavau, o šiais metais įsigaliojo taisyklė, kad pavėlavusieji į ilgamteražius filmus neįledžiami.

Geriausią studentišką darbą sukūrė anglė Daisy Jacobs: jos filmas „Žiūrėk į daiktus paprasčiau“ ( „The  Bigger Picture“) šmaikščiai sugalvotas – tuo pačiu jis ir plokščias ir apimtinis, ir subtiliai pasakoja istoriją. Studentiškos programos žiūrėjau nedaug, mane nustebino, kad jaunimas labiau renkasi šokiruojančius siužetus, kuriuose daug smurto, sekso, brutalios fantazijos.

Geriausiu TV kūriniu pripažintas trumpas prancūzų režisierių Burcu Sankuro ir Goeffrey Godet filmas apie miškų naikinimą pagal prancūzų poeto Jacques‘o Prevert‘o eilėraštį "Tant de forets".

Šiais metai atsirado nauja konkursinė nominacija „Off-Limits“ („Animacija be sienų“) trumpametražiams filmams. Joje - eksperimentiniais darbai,  kuriuose animacija ribojasi su videomenu. Šioje kategorijoje nugalėjo kanadiečio Nicolas Brault abstraktaus grožio filmas „Svetimi kūnai“(Corps estrangers). Įdomu, kad filme panaudota netradicinė šviesos animacija ir filmuota specialia medicinine aparatūra.

Viena geriausių programų buvo reklaminių arba užsakomosios animacijos konkursas. Užsakomieji filmai limituojami trumpu siužetu.  Apdovanojimą gavo jau seniai internetiniu hitu tapęs popierinių nosinaičių kompanijos „Nepia“ reklaminis japonų režisieriaus Fuyu Arai filmas „Gyvūnai iš nosinaičių“ (Tissue Animals), kuriame  popierinės nosinaitės labai meniškai pavirsta judančiais miško gyventojais. Šią programą mačiau paskutinę dieną ir, nepaisant festivalinio nuovargio, programa  patiko labiausiai, nes dauguma filmų sukurti su humoru, stipria idėja bei naujausia technologija. Tai yra esminiai dalykai, už kuriuos aš dievinu animaciją.

Deja, labai nedaug autorių pasitelkė humorą, daugiau depresyvių, nihilistinių temų. 

Ansi vyksta ne tik festivalis, bet ir MIFA – tai didžiulė kino mugė, kur ne tik parduoda ir perka filmus, bet ieškant finansavimo pristatomi nauji projektai ir techninei treileriai – čia suvažiuoja animacijos ir specialiųjų efektų profesionalai iš viso pasaulio. Būtent čia anksčiau išgarsėja niekam nežinomi režisieriai, bet festivalyje retai apdovanoja neįprastą, eksperimentinį kiną. Nors padėtis keičiasi, nes nuo praeitų metų nauju meno direktoriumi tapo kanadietis animacijos tyrinėtojas ir režisierius Marcelis Jeanas.  Festivalio  specialios programos buvo parinktos ypač kruopščiai iš menotyrinės pusės. Metų tema tapo „Stop motion“ animacija , tai yra pirmiausia lėlės. Ją pristatė net 17 programų.

Dvi specialios programos pažymėjo Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį, dar kelios programos ir paroda šventė 100 metų, kai gimė vienas iš pagrindinių kino revoliucionierių – Normanas Maklarenas. Maklareno paroda įsikūrė pilyje Musee-Chateau, kartu eksponuojami Pierre‘o Hebert‘o darbai, abu autoriai labai derėjo kartu. Festivalis nepamiršta savo herojų. Be pagrindinių prizų įsteigti oficialūs prizai. Kaip minėjau anksčiau, Billas Plymptonas gavo žiuri prizą už pilnametražinį ranka pieštą filmą "Sukčiavimas" ( Cheatin ), apdovanojimą už ilgametržį filmą gavo ir Japonu režiserius Mizuho Nishikubo už filmą "Giovanni no Shima", o brazilų režisieriaus Ale Abreu filmas ‚Berniukas ir pasaulis“( O menino e o mundo) gavo ir publikos prizą.   Brazilai jau antrus metus gauna pagindinius prizus, praeitais metais laimėjo autorinis brazilų režisieriaus Luizo Bolognesi filmas „Rio 2096 – Meilės ir Neapykantos istorija“ (Uma História de Amor e Fúria). Na, o visus prizus galima rasti festivalio interneto svetainėje.

Kadangi nekonkursinėje programoje „Panorama“ buvo rodomas VDA absolventės Skirmantos Jakaitės ir Solveigos Masteikaitės filmas „Neeuklidinė geometrija“, padovanotas „Sidabrine gerve“, tai su įdomumu ėjau jos žiūrėti. Šios programos filmai taip pat galėjo dalyvauti konkursinėje programoje. Bet  konkursinei programai skirtų filmų skaičius ribotas, tai įsivaizduoju, kaip sunku buvo žiuri apsispręsti. VIP programoje kaip visada sublizgėjo Disnėjaus trumpametražis filmas „Feast“, kurio pasaulinė premjera vyko Ansi. Filmas išsiskyrė labai nušlifuotu scenarijumi, dramaturginėm peripetijom, melodarminiu meilės siužetu apie šuniuką, kuris suvedė du žmones. Jis sujaudino iki ašarų. Nustebino, kad tas pats jaunimas kuris kuria brutalius siužetus, sutiko Disnėjaus kūrėjus su tokia meile, kad visiškai aišku, kas yra karalius šioje srityje. Per uždarymo programą mačiau dar vieną tokio pat lygio režisieriaus Pierre‘o Coffino filmą su personažais „Les Minions", pelniusį publikos ovacijas. Filmo pagrindas yra patraukli istorija, panaudota nauja technologija, bet išlieka tas pats klasikinis animatas. Noriu pasakyti, kad sėkmingo  filmo pagrindu vis dar lieka gera istorija ir, žinoma, specifiška animacijai vaidyba.

Kadangi suklydau ir nusipirkau biletą atgal viena diena vėliau, tai turėjau laiko ramiai pasivaikščioti po miestelį ir netyčia aptikau Emilio Renauld muziejų CITIA. Nors daug kartų buvau Ansi, bet į šį puikų muziejų užsukau pirmą kartą. Ekspoziciją sudaro unikali animacijos pionieriaus optinių apratų kolekcija. Taip pat pristatomi visi animacijos istorijos etapai, išsamūs autoriniai animatorių stendai. Muziejuje pilna vaikų, jie irgi kuria, nes daugelis eksponatų yra interaktyvūs. Rekomenduoju aplankyti šį unikalų muziejų.

Tegyvuoja Ansi – animacijos sostinė. 

Autoriaus archyvo nuotraukose - akimirkos Ansi; filmo "Žmogus ant kėdės" kadras.