Kino teatras. Nematomos fronto pusės
Vargu ar galima būtų surasti palankesnę situaciją filmui „Nematomas frontas“ pasiekti žiūrovus, bet geriau tokios nebūtų: vargu ar vakar jis būtų kėlęs – ir gal rytoj nebekels - tokį patriotinį ūpą, nes nagrinėja sovietų okupacinius mechanizmus, šiandien grįžtančius į Ukrainą ir pas mus atnaujintomis versijomis; kalba apie, deja, tebeaktualią istoriją ne kaip praeitį ir rodo didvyrišką pasipriešinimo kelią kaip priešingą tam, kurį 1940-aisiais rinkosi Baltijos šalių vyriausybės. Net premjeros vakare buvo siūlomas atsakas Georgijaus juostelėms – žiūrovams dalytos žalios miško brolių apyrankės.
Bet su taip susiklosčiusia „reklama“ pats filmas neturi daug bendro: tai tiesiog dar vienas bandymas patyrinėti pokario rezistenciją, kurią savo dokumentika nagrinėjo ne tiek jau ir mažai kūrėjų (pirmiausia minėtini Edmundo Zubavičiaus ir Henriko Šablevičiaus filmai), o greta jų – ir vaidybinių filmų režisieriai („Nematomo fronto“ vaidybinis analogas – Jono Vaitkaus „Vienui vieni“, prisiminkime ir Vytauto V. Landsbergio įvairaus žanro kūrinius). Todėl kūrėjai Jonas Ohmanas, Vincas Sruoginis ir filmo prodiuseris Markas Johnstonas nėra vieni, juos supa gausios ne tik istorinės, bet ir prisiminimų knygos, ir video bei kino filmai.
„Nematomą frontą“ iš kitų kūrinių šia tema skiria ar bent jau galėtų skirti tai, ką per premjerą ir ištarė pats Jonas Ohmanas: žvilgsnis iš šalies. Svetimšalių, bet mums simpatizuojančių kūrėjų bandymas užkrėsti mus ta atkaklaus pilietiškumo dvasia, t.y. kad mes patys suvoktume tą laiką ir žmones taip, kaip juos suvokė kūrėjai. Įsivaizduokite - ir tai ne filmo ištrauka, o realybė: Niujorko bare susitinka Kalifornijoje metęs milijoninius „Adidas“, „Amazon“, „Bacardi“ ar „American Express“ projektus Markas* su nepažįstamu jam Vincu ir išsiaiškinęs, kad šis – JAV lietuvis, po keleto bokalų klausia: „O tu lankeisi Genocido muziejuje Vilniuje? Reikėtų apie tai filmą sukurti!“ „Oh, man, – amerikietiška šnekta atrėžia jam Vincas, – tu kalbi apie tai, ką aš jau keletą metų noriu padaryti!“ Kaip mitologijoje vardas ištartas, taip ir čia jis nelieka neišgirstas, ir į jų tarpą iš nežinia kokių padangių nusileidžia Ohmanas. Švedų žurnalistas ir vertėjas, jau puikiai kalbantis lietuviškai, nuo 1991-ųjų esantis gerai pažįstamas su Lietuva ir iki šiol ją gražiai ir – sakau tai su dėkingumu ir be ironijos – paauklėjantis. Pridedantis mums to, ko patiems tikrai trūksta (tai vėlgi jis pats konstatavo per premjerą): valstybingumo pajautos ir suvokimo. Tad jų istorija ir žvilgsnis kažkuo man panašus į mūsų, kai mes kalbame apie 1968-ųjų protestus Paryžiuje, Vūdstoką ar gal ir kokį „bėgių karą“ Prancūzijoje. Iš toliau viskas regisi romantiškiau ir labiau vilioja.
Vis dėlto kai turi tiek medžiagos ir esi sukurtų filmų apsuptyje, sunkiausi du pasirinkimai: kam filmas bus kuriamas ir ką juo nori pateikti – informaciją ar sukelti emocijas?
Štai į tai ir buvo bandoma atsakinėti įvairiai, kiek pasimėtant į šalis. Mano prielaida, kad kūrėjai buvo apsupti sukurtų filmų, gali būti neteisinga: gal jie jų net nematė. Bet pirmiausia filmas buvo taikomas užsienio auditorijai, ir šis pasirinkimas taiklus, nes tai reikalingiau – ypač šių dienų Ukrainos ir letarginės užsienio reakcijos į Rusiją kontekste.
Todėl Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir Juozo Lukšos mylimoji Nijolė Bražėnaitė kalba angliškai, lietuviai gali skaityti titrus. Renkantis, ar čia svarbiau pateikti žinias, ar kelti žiūrovams emocijas, buvo nuspręsta orientuotis pirmiausia į informaciją. Bet ir čia realybė jau pakitusi, ir tai, kas man atrodo jau žinoma, bus nauja bent pusei jaunos Lietuvos auditorijos.
Pagaliau pasikartoti – net emociškai – visada pravartu. Susivokti, kas esi šiandien. Arba, kaip sakė JAV senatorius** – parodyti pavyzdžiais, ką reiškė būti lietuviu. O tai nelabai skiriasi nuo kitų civilizuotų ir pilietiškų žmonių. Bet genofondas veikia...
Todėl jei hipotetiškai atsitolinčiau iki, tarkime, švedo žvilgsnio į filmą, tai man būtų dar viena „History“ kanalo serija: greitai, ritmiškai patraukliai ir labai gerai seikėjant informaciją atsispiriama nuo 1991-ųjų sausio kadrų prie Spaudos rūmų ir televizijos, ir pereinama per Lietuvos Respublikos nepriklausomybės istoriją iki pokario. Animaciją su žemėlapiais keičia kino kronika, sovietų susidorojimams su nepaklusniaisiais pateikiamas kadras, kai kareivis šauna žmogui į pakaušį. Tarsi neakcentuotas filmo raktas: per paskirų žmonių, o ne masių gyvenimą bus kalbama apie visą partizaninį judėjimą. Gausi kronika ir toliau bus parenkama taikliai, gerai, įdomiai – lyg atsišaudant prieš visą užplūdusią tiek sovietinės propagandos, tiek daugkart naudotų kadrų ataką. Ir tai veikia, nes istorija pateikiama gerai, be detalių balasto ar intonacinio patoso.
Neabejotinai pati kronika yra įdomiausia, ir velniškai smalsu būtų sužinoti, iš kur tai imta, kokie kadrai panaudoti – tai tik praturtintų filmą. O juk pasirinkimas - nuo Vilniaus ar Rygos KGB archyvų iki CŽV medžiagos. Partizanų nuotraukų kiekis visada stulbina (juk tarsi jie slapstėsi, bijojo, kad atpažins), bet filme netiesiogiai užsimenama apie kitą taktikos pusę: jei ėjai į miško brolius, tai jau neklausk savęs, ar pagaus – gali klausti tik - kada. Nuotraukos ir jų dauginimas - tai savęs, šio nematomo fronto išviešinimas ir įtvirtinimas de facto.
O žvelgiant iš šiandienos, tai tose nuotraukose – modernūs pokario žmonės. Ne vien stilingomis prancūzų partizanų striukelėmis ir skarelėmis, kurios gautos iš CŽV ar kitokių stovyklų (filmas atskleidžia minimalią ir neesminę, bet vis dėlto pagalbą iš Vakarų – ir tai yra naujesnis žvilgsnis nei heroizuojama visiškos izoliacijos būsena). Pirmiausia jose - gražūs jauni žmonės – ilgais plaukais, atvirais žvilgsniais. Tai bene labiausiai stulbina: juk tik po 20 metų panašūs į juos ręs barikadas Paryžiuje ar Berklyje, protestuos prieš Vietnamą. Tokio antropologinio tipo jau nebebus Sniečkaus Lietuvoje.
Kai filme kliaunamasi kronika ir informacija, viskas tikslu. Kai tik įsimaišo „režisūros menas“, imama šlubuoti: nelogiškas ir net kvailas kadras, kuomet buvusi partizanė šiandien kalba sunokusių rugių lauke – lyg būtų kolūkio pirmininkė. Mums, lietuviams, gerokai pabodę ir peizažai su rūkais – ekrane, ne gyvenime. Bet vis dėlto filmas pradeda pilnais plaučiais kvėpuoti tuomet, kai Nijolė Bražėnaitė pasakoja apie jos ir Juozo Lukšos meilę, jų išsiskyrimus ir susitikimus. Paryžius, Miunchenas, meilė, vestuvės. Jos graži amerikietiška šnekta (pasakyčiau - hilariklintoniška) – taupi ir tiksli, kai atstumas užgydo skausmus ir suteikia orumo. Šiam kvėpavimui, nuotaikai kurti labai padėjo graži, kartais tarsi Eriką Satie parafrazuojanti Ólafuro Arnaldso muzika.
Pagaliau kai Juozas Lukša su Nijole nuotraukose klajoja po Paryžių ir žiūri architektūrą (nes ją studijavo), kai rašo nuostabius literatūrinius laiškus (puikiai Andriaus Mamontovo perskaityti!) – atsiskleidžia kitas, buvęs galimas šio žmogaus gyvenimas: kultūros, meno žmogaus. О drauge – gerokai platesnio žvilgsnio stratego nei tiesiog jaunuolio, iš sodžiaus patraukusio Tėvynės ginti. „Žvelgiant iš perspektyvos, tai buvo beviltiška kova“, – sako Valdas Adamkus. Vilties priežastis tiksliausiai įvardija JAV senatorius: dar žmonės prisiminė Pirmąjį pasaulinį karą ir jo baigtį, iš kurios ir atsirado Lietuva, taigi to ir šįkart tikėjosi. Lukša, paskutiniam kartui grįžęs į Lietuvą, nebe iš perspektyvos suvokia situaciją ir rašo, kad kovoti reikia jau kitaip, ne atvirai priešinantis. Jo nesuprantamas žuvimas (nė vienas liudininkas taip ir nepasako, kodėl į jį stribai šaudė, jei buvo duotas įsakymas nešauti) regisi tiesiog metaforiškas: kaip žmogaus, nebegalėjusio toliau būti – nebent laisvoje šalyje.
Filmo žanrą tiksliai įvardijo Jonas Ohmanas: herojinis pasakojimas. Jis čia mato ir Antikos tragedijas, ir Shakespeare‘o aistras. Vis dėlto filmas palieka tiek erdvės, kad būtų geriau, jei bent kiek tų aistrų būtų atverta. Iš tiesų lieka daug nematomo fronto, kuris yra pats įdomiausias. Kaip buvo rinkta ir gauta informacija – dar vienas detektyvas. Tačiau jei dabar, kuriant filmą, buvo susitikę stribas ir partizanas – o jų susitikimas, pasak Ohmano, buvęs garbingas – kodėl tai nebuvo parodyta? Kai kalba vienas ar kitas, Antika prabyla: čia ir kiekvieno tikėjimas savo tiesa, ir abu yra žaislai dievų rankose, ir nuskamba psichologinis pateisinimas,– vaikas, kurio akyse partizanai sušaudė tėvą, prisiekė kovoti su jais. Susitikus Jonui Pajaujui su Jonu Kukausku (berods, tai LTV archyvas) pastarasis išsako paradoksalią nuostatą: jei buvo prisakyta nepasiduoti gyviems, tai ir nukepė Julijoną Būtėną – „Negi draugą paliksi gyvą?“ Galima tik nujausti, ką Pajaujis mąsto, išsitraukdamas dar vieną cigaretę, sunkioje tyloje prisidegdamas: jam aiškus visas išdaviko žaidimas, aiški ir Kukausko baimė negerti su Pajauju, nes gal perdaug pasakys.
Tačiau tai – lyg netyčiniai kadrai, kuriuos iš detalių mums tenka pratęsti-papildyti patiems, ir būtent to labiausiai trūksta pačiam filmui – įsižiūrėjimo į žmones, įsiklausymo. Pauzių, prasmingesnių už informaciją. Bet ne toks filmo tikslas. Jis kadrais kalba atvirai. Kūrėjai neslepia, kas buvo saugumietis, kas išdavikas. Vardai, pavardės, nuotraukos ar pokalbiai su jais - atviri. Visiškai ne krikščioniškas „atleiskime“ ir „neminėsime pavardžių“, nes jiems teks gyvent tarp mūsų. Kūrėjų požiūris visiškai kitoks, civilizuotesnis ir vykdantis savo teisingumą: jei mums teko gyventi pagal jų tvarką, kodėl jie neturėtų gyventi pagal mūsų? Tai Istváno Szabó „Pasirinkimą“ (Taking Sides) primenanti situacija ir pavėluota dabartinė liustracija – kalbėti ne atsižvelgiant į žmogų, o remiantis principais, kitaip visada nuklysime ir susimausime. Tai yra bene svarbiausia pozicija, kuria ir siekiama stiprinti mūsų pačių suvokimą apie valstybę. Nematomas kiekvieno kasdienos frontas.
*www.nematomasfrontas.lt
**Tenka atsiprašyti, kad nepamenu vardų, o interneto platybėse nėra jokio šiame filme kalbančiųjų sąrašo, kaip ir panaudotos medžiagos kilmės.
