Premjera.R.Rakauskaitė: įveikti tautos nuo žagrės vaizdinį
Šiandien vakare „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre Vilniuje įvyks režisierės Ramunės Rakauskaitės filmo „Radviliada“ (studija „Nominum“, prodiuseriai Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė) premjera, o nuo rytojaus jis pradedamas rodyti šalies kino teatruose. Šiame filme susipina vaidybinis kinas, dokumentiniai tyrinėjimai, garsių ekspertų atradimai ir “kinas kine”. Todėl filmas pristatomas netradiciniu žanru - kino kelionė. Tai atsispindi ir pačiame filmo kūrime, nes „Radviliados“ filmavimai vyko net 8 pasaulio valstybėse. „Radviliadoje“ atkartota legendinė Našlaitėlio piligriminė kelionė dykuma iki Jeruzalės vartų, atgyja ir lietuviškąja Spartos versija laikytas Ulos mūšis, kuriame penki tūkstančiai lietuvių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, puola 25 000 rusų armijos kareivių ir laimi. Prieš premjerą tarti keletą žodžių apie įkvepiančią „Radviliados“ idėją paprašėme režisierės Ramunės Rakauskaitės:
- Įgyvendinant bet kokį projektą „uždega“ dalykai, susiję su naujų intelektualinių perspektyvų, naujų vertinimo galimybių, įdomių meninių sprendimo galimybių atradimu. Paminėsiu bent pora perspektyvų, kurios mobilizavo ir mane, ir mūsų grupę šio filmo sukūrimui. Pirma, tai galimybė į istoriją pažvelgti šių dienų jaunimo akimis. Tai iš tiesų didelė, kone valstybinės reikšmės problema. Ar gali Lietuvos istorija kalbėti XXI amžiaus vizualinės kultūros išaugintiems, jos išlepintiems ir ja persisotinusiems jauniems žmonėms? Jeigu mūsų kartą visgi šiek tiek jaudino juodai baltos Adolfo Šapokos „Istorijos“ iliustracijos ir pompastiškos didžiųjų kunigaikščių povyzos, šie dalykai šiandien nejaudina didžiosios Lietuvos jaunimo dalies. Ryžtingai atmesdami moralizavimą, bandome klausti, ar galima ir kaip yra įmanoma perteikti mūsų istoriją, kad ji mobilizuotų jaunimo vaizduotę? Jaunimo atstovais pasirinkome ryškių subkultūrų lyderius – “skeiterius”, BMX-ininkus, graffiti kūrėjus, nors masinėje sampratoje pastarieji yra siejami (klaidingai) su bukais sienų teplioriais, viešo ir privataus turto gadintojais. Darbas su šiais jaunuoliais įkvėpė, suteikė gaivumo, kurio siekėme. Kitas įkvepiantis dalykas – menkai žinoma istorinė tema. Retas šviesuolis tiksliau apibūdintų, ką reiškia Lietuvai XVI amžius, dar retesnis – nurodytų šio laikotarpio veikiančiuosius asmenis. Radvilos, kaip apskritai Lietuvos magnatai, masinėje vaizduotėje tebeasocijuoja su tautos (t.y. mužikų, žemdirbių) kraujo siurbėlėmis bei tautos lenkintojais. Mūsų filme Lietuvą valdžiusiųjų samprata radikaliai kitokia. Radvilos gynė Lietuvos laisvę, autonomiją, kūrė aukštąją kultūrą bei skatino jos plėtrą. Bandėme įveikti įkyrų Lietuvos, kaip tautos nuo žagrės vaizdinį.
Lietuvos istorija nuolat aktualizuojama pagal laiko madą, mojant ranka į restauracijos veiksmą. Šįkart madų nesivaikėme, pažvelgėme į periodą, kuris mažai žinomas, į personažus, kurie vadovėlinėje, „masinėje“ istorijos sampratoje nėra užėmę jiems deramos vietos. Aukštoji LDK bajorijos kultūra, kai šiandienos pasaulyje kalbinė priklausomybė vėl nebetenka privalomo „tautiškumo“ atributo statuso, turi puikią progą būti sugrąžinta teisėtiems paveldėtojams. Nesisaviname Baltarusijoje, Lenkijoje ar Ukainoje esančių pilių, rezidencijų, bažnyčių, neketiname iš Vienos parsigabenti neįkainojamų Radvilos šarvų, bet drąsiai teigiame – tai mūsų teisėtas protėvių palikimas. Filmo vaizdai tai mums grąžina.
Lietuviai turtino ir kaimyninių kraštų kultūrą, tyrinėjo tolimas šalis, rašė europinio lygio knygas, vertė Bibliją (nekalbu jau apie geopolitiškai reikšmingus karines nuoveikas) – tai ne dirbtinio susireikšminimo, pasipūtimo bei puikybės vaizdiniai, bet realūs istoriniai faktai, kuriuos pravartu žinoti.
Problematiškiausia istoriją įvesti į šiandieną, konkrečiai – parodyti, kad istorija gali būti reikšminga bei įdomi. Gana sudėtinga edukacija skirtą filmą saugoti nuo seniai įkyrėjusios didaktikos. Maža to, istorinė autentika, kurios siekėme, specialistų, mokslininkų komentarai visada gresia tam tikra monotonija. O juk dažnai profesionalūs istorikai – nebūtinai geri aktoriai ar pašnekovai. Ar suveikė, suskambėjo giluminiai Radvilų ir Vilniaus subkultūrininkų „linijų“ sąryšiai – nuspręs žiūrovas, plačioji jaunimo auditorija. Sąryšiai, sąskambiai egzistuoja – tai laisva, išdidi, nonkonformistinė laikysena, dvasinė nepriklausomybė, kurios „skonis“ nekinta per šimtmečius.
Kviečiu į filmą!
