Atgarsiai iš Hirosimos:lietuviškos "...geometrijos" sėkmė ir kiti džiaugsmai
Rugpjūčio 21-25 d. Hirosimos mieste Japonijoje vyko 15-tas jubiliejinis tarptautinis animacinių filmų festivalis. Vienas garsiausių pasaulio animacinių filmų festivalių šįmet šventė 30 metų jubiliejų. Pirmasis festivalis buvo suorganizuotas 1985 metais, praėjus 40 metų po atominės bombos susprogdinimo Hirosimoje, todėl iki dabar festivalio šūkis išlieka „Meilė ir taika“, kviečiantis animatorius kalbėti apie skirtingų šalių draugystę. Hirosimos miestas nuolat sukviečia daugybę žmonių iš skirtingų šalių ir neleidžia pasauliui pamiršti įvykusios tragedijos. Atvykusius į Hirosimą festivalio organizatoriai pakviečia apsilankyti memorialiniame muziejuje, pasakojančiame apie atominį sorogimą. Jame visada gausu šeimų su vaikais, ekskursijų iš visos Japonijos ir kitur. Festivalio direktorė ir iniciatorė Sajoko Kinošita (Sayoko Kinoshita) per iškilmingą atidarymo ceremoniją prisiminė 1984 metus, kada pasaulyje nebuvo kompiuterių ir su visais kūrėjais teko susirašinėti laiškais ir telegramomis. Tada ji organizavo festivalį kartu su savo vyru animatoriumi Renzo Kinochita.. Per daugelį darbo metų jiems teko patiri daug ir sunkių, ir malonių akimirkų – tai pamatėme archyvinių festivalio nuotraukų kolekcijoje; toje ekspozicijoje daugybė šiandieninių žvaigždžių yra tiesiog besišypsantys jaunuoliai. Dabar festivalis išgarsėjo, kiekvieno kūrėjo svajonė yra į jį patekti. Jis turi daug privačių rėmėjų, kurie prisideda prie įspūdingų piniginių prizų. Hirosimos miesto savivaldybė ypatingai remia festivalį, suvokdama jo svarbą ir kultūrinę misiją. Šįmet festivalio dalyviams buvo suorganizuotos net kelios išvykos į sakės ir teptukų gamybos muziejus, japoniškų gardėsių kepimo ant ugnies šventė, maudynės okeane, šventyklų lankymas, plaukimas kateriu ir kt.
Per trisdešimt metų festivalis labai išaugo - šiemet organizatoriai sulaukė rekordinio animacinių filmų skaičiaus, net 2,217 filmų iš 74 pasaulio šalių buvo pateikta atrankos komisijai. Penkių asmenų žiuri net tris savaites žiūrėjo filmus. Žiuri komisijoje dirbo režisierius iš Lietuvos Valentas Aškinis, iš Australijos atvykęs karikatūristas ir animatorius Greg Holfeld, Suomijos režisierė Kaisa Penttila, japonas Takashi Fukumoto ir šveicarų animatorė Michaela Muller. Festivalio metu įvyko atrankos komisijos narių retrospektyvos. Valentas Aškinis pristatė savo filmų retrospektyvinę programą, kurioje buvo parodytos pilnametražių filmų „Odisėjo nuotykiai", „Aukso žirgas“ ištraukos ir „Kaktuso paslaptis“.
Konkursinei programai buvo atrinkti tik 59 filmai. Hirosimos festivalis truko keturias dienas ir kiekvieną vakarą rodydavo tik po vieną konkursinę programą, kurią sudarė 15 filmų. Festivalyje buvo daug specialiųjų seminarų apie filmų kūrimą, konferencijų, kūrybinės dirbtuvės ir veikė filmų, leidinių, suvenyrų mugė. Tarptautinė animacinių filmų kūrėjų asociacija (ASIFA) surengė savo susirinkimą.
Šių metų festivalio akcentas buvo vengrų animacija. Vengrų filmų retrospektyvos buvo rodomos keletą dienų ir atskleidė šalies kūrėjų įvairovę. Festivalio metu buvo atidaryta ir veikė garsios vengrų režisierės Keresztes Dora paroda ir jos filmų retrospektyva. Neveltui buvo pasirinkta ši autorė, nes jos darbuose ryškūs vengriški nacionaliniai motyvai. Autorė yra garsi knygų iliustratorė ir jos filmuose lyg begalinė upė teka minčių ir vaizdų seka, persipinančios augalų ir personažų kompozicijos, dekoratyviniai ornamentai ir įspūdingi spalviniai deriniai. Specialiai Hirosimos festivaliui vengrai išleido didžiulį katalogą su savo šalies filmais, kurie buvo parodyti festivalyje, o K. Dora parodos atidarymo metu vengrai vaišino guliašu ir nacionaliniais patiekalais.
Festivalio prizai. Lietuvių kūrėjų sėkmė
Lietuvių kūrėjų Skirmantos Jakaitės ir Solveigos Masteikaitės animacinis filmas „Neeuklidinė geometrija“ (2013, 12 min., „Nerutina“, prod. Jūratė Samulionytė, Vilma Samulionytė) pelnė specialų tarptautinės žiuri prizą. Kur iškeliauja meilė, kai žmonės išsiskiria? Animacinis filmas be žodžių pasakoja apie keistus meilės vingius, maloniai skaudžią akistatą su liūdesiu ir paslaptingas vietas, kur susikerta dvi lygiagrečios istorijos. Aukšto lygio animacija, subtilus garso ir vaizdo derinys sukuria specifinę filmo nuotaiką. Festivalyje nėra studentų arba debiutantų programų, visi filmai yra lygūs konkurentai, todėl ir šis lietuvių debiutinis filmas buvo parodytas kartu su animacijos profesionalų darbais.
Didžioji dalis prizų atiteko jauniems režisieriams, tarp kurių daug merginų. „Grand Prix“ apdovanota jauna vengrų režisierė Daisy Jacobs už eksperimentinį filmą „Didesnis paveikslas“ („The Bigger Picture“), kuris yra jos baigiamasis darbas aukštojoje mokykloje „MOME“. Realiame kambaryje ant sienų ištapyti personažai įgyja trečiąją dimensiją, nes jų rankos ir kūnai tam tikrais momentais atgyja ir atsiplėšia nuo sienos plokštumos, sukurdami netikėtumo įspūdį. Filme sprendžiami paradokslūs dviejų brolių ir senos motinos santykiai.
Žiūrovų prizą laimėjo nuotaikingas jauno režisieriaus Kari Pieska studentiškas filmas „Nėra laiko žaidimams“ („No Time for Toes“), kurį jis sukūrė besimokydamas Turku Akademijoje. Linksmas ir ironiškas siužetas, lengva, eskizinė piešinio linija, lakoniškas meninis sprendimas - tai filmas apie tai kaip tėvas augina savo kūdikius. Ne vienas salėje šypsojosi iš desperatiškų tėvo pastangų suvaldyti iš pradžių vieną, po to du kūdikius, o kai iš dangaus tėvukui nukrito trečias bamblys - salė ėmė kvatotis. Gavęs stambų piniginį prizą autorius šypsojosi ir sakė, kad pirks dovanas savo vaikams, kurie įkvėpė sukurti filmą.
Specialiuoju žiuri prizu buvo apdovanotas ir garsaus lenkų režisieriaus Jerzy Kucia naujas filmas. Autorius jį kūrė ilgai ir po trylikos metų pauzės pademonstravo žiūrovui. „Fuga violončelei, trimitui ir peizažui“ – tai subtilus ir poetiškas filmas. Impresionistinė susimąsčiusio autoriaus nuotaika hipnotizuoja žiūrovą. Ekrane mirga daugiasluoksnės medžių lapijos faktūros, peizažas keičiasi, atrodo, kad virpa oras, žiūrovą apspigina saulės spinduliai ir šie vaizdai kinta kartu su muzika. Nors filmas trunka beveik aštuoniolika minučių, norisi šį filmą žiūrėti ilgai ilgai, tol, kol atsigaus siela, palengvės galva.
Renzo Kinoshitos prizu buvo apdovanotas jauno latvių režisieriaus Egmundo Jansono nuotaikingas ir linksmas filmas „Choro turas“ („Choir Tour“). Didžiuliame mieste vaikų choras bando surasti savo kambarį dangoraižyje esančiame viešbutyje. Smalsūs choristai išklysta iš kelio, kabarojasi laiptais ten, kur nereikia, nesugeba laiku išlipti iš lifto ir kas kartą labiau pašiurpina juos saugančią vadovę. Beje, dažnai festivaliuose prizus laimi filmai, kuriuose yra humoro arba linksmos ironijos gaida.
Kaip pastebėjo festivalio komisijos nariai - visų filmų aukštas meninis lygis, įdomūs techniniai eksperimentai ir meninės išraiškos įvairovė. Žavi tie filmai, kuriuose yra klasikinė, vaidybinė animacija. Į konkursą nepateko nei vienas japoniškas filmas, nors festivalis organizuojamas Japonijoje. Geriausio debiuto prizą laimėjo lėlinis filmas „Boles“ (rež. Spela Čadež), kuriame sprendžiami asmeniniai herojų santykiai. Iš visų festivalyje rodytų filmų atmintyje iškyla vienas ryškiausių šio filmo personažų – laisvo elgesio senmergė Tereza, dainuojanti prikimusiu balsu...
Autorės archyvo nuotraukoje - Skirmanta Jakaitė ir Solveiga Masteikaitė su prizu.
