Kino teatras. Epizodų valdovai
Rašant apie edukacijai skirtus filmus, matyt, ir reikia pradėti nuo pačios edukacijos. Paklausa formuoja pasiūlą, akademinis pasaulis nors ir palengva, bet gana noriai žengia į neribotas medijų erdves, o paskui jį veriasi ir naujos edukacinės galimybės. Arba atvirkščiai. Bet kokiu atveju – uždarų durų ir rašytinių tekstų karalystėje į papildomas XXI a. siūlomas priemones žvelgiama draugiškai ir pateisinant jų egzistavimą. Istorija (kultūros istorija, istoriniai įvykiai ir asmenybės – viskas, kas turi vaizdui palankų naratyvą) naujų medijų atžvilgiu veikiausiai „pati iš savęs“ buvo, yra ir bus pakankamai patogus mokslas ir ieškant naujų formų, pasitelkiant interneto erdves ir žaidimus, ir (ypač) „įvizualinant“ ją kinematografinėmis priemonėmis (tiesa, dažnai tai darant gana lengvabūdiškai, bet čia – jau kita tema). Ilgametražių istorinių edukacinių dokumentinių kino filmų praktika lyg ir aiški, bet atmetus vis „štampuojamas“ įvairaus kalibro istoriniams įvykiams skirtas televizines dokumentines laidas, Lietuvoje ji kuriama nedažnai: pastaraisiais metais – Juozo Matonio „Žinomas nežinomas Žalgiris“ bei Kultūros ir Švietimo ir mokslo ministerijų inicijuotas Juozo Javaičio „Česlovo Milošo amžius“. Šį rudenį kino teatrų ekranus pasiekė ir dar vienas ministerijų projektas „Radviliada“ (režisierė – Ramunė Rakauskaitė, nors, teisybės dėlei, autorių kolektyvas ties režisieriumi šiuo atveju nesibaigia), skirtas, akivaizdu, XVI a. LDK istorijos atkarpai ir vienai iškiliausių didikų giminių. Istorija primiršta, pamiršta ar net nežinota, tad filmas yra svarbus vien jau galimybe papasakoti ir parodyti, kad veiksmas vyko ir tada – toli, seniai, kažkur. Ir vyko įdomiai, intensyviai, buvo reikšmingas tautai ir jos kultūrai.
Šiuolaikinis Vilnius, jaunimo subkultūros, BMX‘ai, riedlentės ir graffiti. „Kai pakvietė filmuotis, tai galvojau – kas čia per nesąmonė. Bet, pasirodo, visai kieti seniai tie Radvilos,“ – sako jaunuolis filmo pradžioje. Dėl filmo kūrėjų pasirinktos tikslinės auditorijos ilgai spėlioti netenka: moksleiviai. Jaunuolių filme veikia trys, ir retsykiais jie pasirodo ekrane tam, kad iš nešiojamojo kompiuterio ekranų perskaitytų kokį nors (gal įdomesnį, labiau adaptuotą jaunimui) Radvilų istorijos faktą. Tikra jų funkcija, savaime suprantama, ne ta. Pasirinkti herojai – tai prieigos taškas apie istoriją kalbėti tokiems pat, kaip jie – jauniems, laisviems, aktyviems, visuomeniškiems. Nors patikėti tuo, kad į savo išmaniuosius telefonus „įsmigę“ moksleiviai vietoje intensyvaus socialinių tinklų tikrinimo iš tiesų mieliau žiūrės į Bumblauską (su visa derama pagarba) – nėra lengva. Pripažįstant, kad sprendimas originalus, patrauklus, porą atvirų klausimų dėl „pritempimo“ kūrėjams vis dėlto būtų galima iškelti – ar iš tiesų yra tikslinga išskirti vieną amžiaus kategoriją, ar pačiam jaunimui reikia tokio katalizatoriaus-įrodymo, kad domėtis istorija nėra atgyvena?
„Radviliados“ pasakojimo epicentre – trys Radvilų giminės vyrai – Rudasis, Juodasis ir Našlaitėlis. Sudėlioję pagrindinius kiekvieno herojaus istorijos akcentus – Ūlos mūšį, Reformaciją, piligriminę kelionę į Jeruzalę – kūrėjai „apaugino“ juos atskirų istorinių įvykių ir sociokultūrinės istorijos faktais – nuo literatūrinių ir kartografinių laimėjimų iki virtuvės ir medžioklės ypatybių. Formulė čia pakankamai aiški: per atskiras asmenybes, giminę žengiama į visos LDK istoriją, pastarąją dar siekiant bent keliais pagrindiniais akcentais integruoti į platesnį europinį kontekstą.
Filmo forma kūrėjai pasirenka tai, ką patys įvardija kaip „kino kelionę“ – per skirtingus laikotarpius ir asmenybes, kontekstus, jungiant dokumentiką ir vaidybinio kino elementus, filmavimo aikšteles, kultūrinį giminės palikimą ir išlikusio paveldo lokacijas, kalbinant skirtingų valstybių ekspertus ir skatinant jų tarpusavio dialogus – poleminius ar kiek šališkus, priklausomai nuo eksperto kilmės (čia, pavyzdžiui, prisiminkime Radvilų veiklą Latvijoje vertinusią latvių istorikę). Vaizdą „įrėmina“ ir kompozitorių Pauliaus Kilbausko ir Domo Strupinsko (grupė „The Bus“), sėkmingai uzurpavusių jau ne vieną lietuvišką kino filmą, kurtas garso takelis. Iš esmės ekrane stebimas reginys – dinamiškas, ir dėl to ypač pirmojoje pusėje – įtraukiantis. Kiek vėliau toji dinamika ima kelti įtarimus dėl šiokio tokio ekrane kylančio chaoso ir epizodų atrankos. Pasimečiau ties grafiniu Ūlos mūšio apipavidalinimu – kas, kaip, iš kur, kodėl? Pikselių žmogučiai – įtartinai panašūs. Vėliau – riedlentėmis važinėjantys aktoriai, įrašų studija, taip ir nepabaigti kulinariniai manevrai pamojuojant vištos kulšimi, o kur dar išnyranti ir vėl kažkur prasmenganti informacija – nuo pilių vaizdų iki laidojimo vietų ir Lietuvos iš paukščio skrydžio. Visa tai ne tik pagyvina filmą, bet ir perkrauna jį.
Bendradarbiauti filme pakviesti savo srities specialistai. Lietuvos ir užsienio istorikai, literatūrologai, kalbantys apie tai, kas jiems iš tiesų įdomu, yra tikri entuziastai ir jų noras dalintis žiniomis negali nežavėti. Ekrane jie gyvi ir, kiek tik įmanoma, nutolsta nuo didaktiškos „kalbančios galvos“ įvaizdžio. Jie ne tik pateikia faktus ar įkontekstina medžiagą, bet ir diskutuoja, svarsto savo aptariamų filmo herojų poelgius ir pateikia galimas jų charakteristikas. Todėl „veža“ ir padeda filmui net tais atvejais, kai yra įkurdinti gėlių, knygų, herbų ir vazų fone. Jau nekalbant apie puikius epizodus, kai jie atvirai diskutuoja, ir „pavogtus“ dialogus filmavimo aikštelėse.
Dokumentinius kadrus kartas nuo karto nutraukia ir vaidybiniai intarpai (jų režisierius yra Jonas Trukanas). Pastarieji – prie tų pačių, svarbiausiųjų bazinių akcentų – Ūlos mūšio, reformacijos ir piligriminės kelionės. Režisūriškai tvarkingi ir savo vietoje. Kol aktoriai neprasižioja. Sėdi Radvila Rudasis, na, toks nykštukas iš „Hobito“, už stalo, prajoja žirgai, švysčioja kalavijai. O tada – patriotiški „mediniai“ dialogai ir tokia pat aktorių vaidyba. Bet tuoj pat padėtį išgelbėja čia pat filmavimo aikštelėje besisukiojantys ir vaidybinės realybės iliuziją svarstymais „kažin, ar galėjo taip būti“ sugriaunantys istorikų komentarai. Ir subjektyviai svarstant – būtent filmavimų aikštelės kronikos su konsultantų komentarais ir besimaišančiomis praeities-dabarties realijomis yra šiame filme vienas įdomiausių ir labiausiai nustebinusių sprendimų.
„Radviliados“ kūrėjai pateikia epizodinę Radvilų istoriją, prismaigsto orientyrų ten, kur norint galima ieškoti ir domėtis dar – daugiau, giliau, išsamiau. Tai gerai, filmas tam ir skirtas – paskatinti ieškoti pačiam, o tokiu būdu pateikiama informacija bent iš dalies pateisina ir pasirinktą filmo formą. Bet epizodai – labai pavykę, pusiau pasisekę, ir tie, kurie kelia nemažų abejonių, – „jungiamojo audinį“ (naratyvinį konstruktą ar bazę – vadinkime, kaip norime) augina filmo tėkmėje sunkiai, o aiškaus pasakojimo „sukalimas“ (nepaisant to, kiek laiko ašių ir plotmių tas pasakojimas apima, filmo tipas to reikalauja), deja, jau režisieriaus ir scenarijaus autorių (jų filme net keturi) atsakomybė. Pasakyti, parodyti, norėta daug, laiko – mažai, tad atranka būti tiesiog privalo, net jei pagrindinis kūrėjų siekis – įtraukti moksleivius į dinamišką pasakojimą ir parodyti kitokias domėjimosi istorija galimybes. Prisipažinsiu, kad buvo akimirkų, kai pasijaučiau perkrauta balastiniais vaizdiniais ir informacija, „smigau“ veidu į Našlaitėlio minamą bei kūrybinės grupės šluojamą smėlį ir nebeatsikėliau iki filmo pabaigos. O filmas – ne toks jau ilgas.
Bet viskas, be abejo, priklauso nuo recipiento. Tikuosi, šiuolaikiniai moksleiviai, o ir kiti žiūrovai, ištvermingesni.
