Kino teatras. Filmas, pranašaujantis lošėjams mirtį

Igno Jonyno režisuotas „Lošėjas“ – dar vienas filmas (greta Valdo Navasaičio „Perpetuum Mobile“ ir Kristinos Buožytės „Kolekcionierės“), plėtojantis žaidimo/lošimo tematiką lietuviškame kine. Rizikingas, nelegalus žaidimas, neatnešantis pagrindiniam protagonistui lauktų pozityvių permainų ir laimės (nors ir laimimos kelios partijos), tampa nacionalinės gyvensenos ir mąstysenos metafora kine, o prasiskolinęs žaidėjas-avantiūristas pagrįstai papildo nacionalinių tipažų spektrą. Nors klasikiniame film noir ar gangsteriniame kine pagrindinis lošėjas – vyras, šiuolaikiniuose filmuose noriai lošia abiejų lyčių atstovai, bet didesnės laimėtojos moterys – tai, turbūt, emancipacijos pasekmė. Lošėjai – gana kontraversiški personažai, veikiantys pagal dvigubus moralinius standartus, įkūnijantys daugialypes, takias tapatybes, keičia žaidimo taisykles tada, kai jiems to norisi. Jie kliaujasi sėkme, atsitiktinumu, likimu, bet ne nuoseklaus darbo ir pastangų galimybe keisti savo gyvenimą. Tai žmonės, kuriems negalioja taisyklės ir suvaržymai, jie nepavaldūs jokiai kontroliuojančiai agentūrai. Lošia lietuvių filmuose visi – gydytojai, girtuokliai, biologai, fabrikų darbuotojai, mafijozai, logopedės ir pan. Taigi, tai tampa patrauklus būdas papildomai užsidirbti ir prasiblaškyti įvairių socialinių sluoksnių atstovams.

„Lošėjas“ ir kiti filmai, kuriuose lošimas/žaidimas tampa svarbiu naratyviniu elementu, o lošėjas/žaidėjas atlieka ryškų vaidmenį, tampa savotišku postkomunistinės ir neoliberalistinės situacijos Lietuvoje komentaru. Lietuva ir jos gyventojai tampa vis labiau prasiskolinę, šaliai nuolat tenka žaisti politinius žaidimus, kad galėtų „saugiai“ funkcionuoti geopolitiniame žemėlapyje ir įtiktų „stambesniems žaidėjams“, o jaunoji karta renkasi avantiūristinius sėkmės scenarijus (dažniausiai Vakarų valstybėse), kad atsikratytų nuobodulio, monotonijos, skurdo ir moralinių suvaržymų – tipiškų jų tėvų gyvenimo atributų.  

„Lošėjo“ pagrindiniai personažai – Klaipėdos greitosios pagalbos ligoninės darbuotojai - nuolat atsiduria ribinėse situacijose, jų darbas kupinas rizikos, streso ir moralinių dviprasmybių, o darbo aplinka skurdi ir korumpuota. Tai „nematomi“ priemiesčių žmonės, kurių marginalinę padėtį visuomenėje išryškina įvairiomis tarmėmis ir akcentais paženklinta jų kalba. Su protagonistu Vincentu Bartkumi (akt. Vytautas Kaniušonis) susipažįstame pilkuose ligoninės koridoriuose, kuriuose jis naviguoja tarsi kompiuterinio žaidimo erdvėje – greitai ir užtikrintai juda siaurais ir tamsiais koridoriais į savo darbo kabinetą. Jau pirmuose filmo epizoduose personažas atsiskleidžia kaip dvilypė asmenybė – profesionalus, pasiaukojantis gydytojas, gebantis greitai ir adekvačiai reaguoti į situacijas (pvz. išgelbsti merginos gyvybę, ištraukia kolegę iš vandens, pelno geriausio ligoninės darbuotojo titulą ir pan.) ir prasiskolinęs lošėjas, linkęs į destruktyvius ir amoralius poelgius (pvz. šantažuoja paauglių, pozavusių užsieniečiui fotografui, tėvus; nevaldo pykčio ir pan.). Tačiau tapatintis su tokiu personažu lietuviams nesudėtinga – aplinka ir valdžia visuomet kalta dėl moralinių „mažo“ žmogaus paklydimų. Vincentas ir kiti jo kolegos nuolat balansuoja ties skurdo ir teisėtų, etinių pasirinkimų riba. Kasdieniai dramatiški susidūrimai su pacientais, psichologiškai ir fiziškai sunkus darbas už kurį jie negauna deramo atlyginimo, skurdi aplinka ir pan. reikalauja gana dažnų emocinių iškrovų, kurias filme puikiai perteikia konvulsiškų ir destruktyvių puotų bei kitų pramogų, kaip senų automobilių daužymo, scenos ar nevaldomo pykčio scenos (pvz. daiktų spardymas ar daužymas ar pan.). Šie personažai nėra empatiški, nes iš kitų to taip pat nesulaukia. Tai valdomi instinktų žmonės, kurių ryškiausias – išgyventi. Tad, medikų, o vėliau ir kitų profesijų atstovų, įsitraukimas į Vincento sugalvotą makabrišką žaidimą, skatinantį statyti ant žmonių gyvybių, įskaitant „savus“ ir kūdikius, tampa pakankamai įtikinamas filmo emocinės argumentacijos. Neįprasto žaidimo – kaip filmo naratyvą formuojančio elemento pasirinkimas - yra neabejotinai vienas įdomiausių, originaliausių šio filmo scenaristų – Igno Jonyno ir Kristupo Saboliaus – sumanymų.

Kitas įdomus ir sėkmingai „Lošėjuje“ panaudotas elementas, – psichologinių miesto erdvės charakteristikų, kitaip tariant „psichogeografijos“ (pr. psychogéographie, Guy Debordo sąvoka), pasitelkimas personažų charakterių plėtojimui ir emocinio filmo klimato formavimui.  Miestas, ypač uostamiestis, – įvairovės, dramatiškų susidūrimų vieta, traukianti visokio „plauko“ veikėjus (užsieniečius, nusikaltėlius, provincijos gyventojus ir pan.), nes tai – laikina ar pastovi darbo, nuotykių, pramogų, malonumų ar naujų galimybių vieta.  Filmo režisierius ne viename interviu teigė, jog Klaipėdos kaip pagrindinės veikslo vietos pasirinkimas yra labai tikslingas, sustiprina ribinėse situacijose atsidūrusių personažų būsenas. Tad neatsitiktinai vandens ir žemės riboženklis – dažnas, filme pasikartojantis vizualinis elementas. Filme reprezentuojamų urbanistinių erdvių struktūra ir tekstūra bei garsovaizdis neabejotinai daro stiprų emocinį ir estetinį poveikį žiūrovui (laivų statyklos grėsmingi statiniai ir triukšmai, daugiabučių namų masyvai, apšiurusios greitosios pagalbos ligoninės tarnybinės patalpos ir pan.), kuria filmo emocinį klimatą.  Vincentas ir kiti „Lošėjo“ greitosios pagalbos darbuotojai naviguoja mieste greitosios pagalbos automobiliu ir atveria daug uostamiesčio veidų, tačiau erdvės taip pat atveria naujus personažų charakterius  emocijas.

Tačiau, siekdami sukurti emociškai paveikų filmą žiūrovams, filmo kūrėjai kiek perdozavo neigiamas emocijas, kurios neįtikino pagrindinių protagonistų – Ievos (akt. Oona Mekas) ir Vincento – lemtingų poelgių pagrįstumu ir logiškumu bei ryškiomis charakterių transformacijomis. Suprantama, kad socialinis ir ekonominis nestabilumas, negalėjimas pasikliauti artimais žmonėmis (apie šių personažų praeitį, artimus žmones nieko nežinome), funkcionavimas „nestabilumo kultūros“ (angl.‘ culture of uncertainty’Andrew Beck sąvoka ) sąlygomis formuoja tam tikrą nerimo ir nestabilumo būseną, kurios apimtas žmogus elgiasi neadekvačiai situacijoms, į kurias patenka, tačiau sunku suvokti kodėl Ieva vengia mokėti buto nuomą (nors, kaip paaiškėjo filmo pabaigoje, santaupų ji turėjo), taip pat neįtikina jos principingas elgesys atstumiant Vincento finansinę pagalbą, kuri reikalinga jos vėžiu sergančiam vaikui. Tikėtina, kad motinai šioje situacijoje būtų svarbesnis vaikas nei moraliniai principai, ypač kai filmo pabaigoje Ieva atsiskleidžia kaip kontraversiškai vertintina personažė – ji tampa makabriškojo žaidimo žaidėja ir net pastūmėja Vincentą į savižudybę statydama pasiskolintus pinigus už jo gyvybę. Dar sunkiau patikėti Vincento - azartiško „žaidėjo“, lengvai keičiančio savo tapatybes, matomai vengiančio ilgalaikių santykių ir prisirišimo, lojalumo kažkam vienam – savanorišku pasitraukimu iš gyvenimo po to kai jis pavogė iš kolegų ir sumaniai paslėpė jūroje solidžią sumą pinigų, kurios būtų pakakę ir Ievos vaiko gydymui, laimingam gyvenimui. Pasiaukojimas dėl mylimos moters, leidimas jai žaisti jo gyvybe yra savotiškas krikščionio noras atpirkti praeities nuodėmes, kuris, deja, nelabai dera su šiuolaikinio žaidėjo morale. Turbūt šie moraliniai pasirinkimai ir emocinis perdozavimas sustiprina apokalipsės potyrį, kurį lošėjams ir žaidėjams pranašauja filmo kūrėjai.