Po premjeros. Kai geriau likti „stalčiuje“

Prisipažinsiu, kad niekada per televizorių nesu mačiusi visos „Gustavo enciklopedijos“ laidos. Kartu neaugau ir nostalgijos nejaučiu. Į ilgametražio filmo „Gustavo nuotykiai“ peržiūrą ėjau mačiusi tik anonsą – neturėdama iliuzijų apie prieš akis gimsiantį šedevrą, bet tikėdamasi bent jau pusėtino reginio. Pusėtino tiek, kiek tai leidžia paties kūrinio ribos. Pirmasis animacinis-vaidybinis? Pirmuoju kažkas gi turi būti. Edukacinis? Gerai. LDK istorija? Šaunu. Visai šeimai? Tiks, juk pasaulyje – tiek daug gražios visoms amžiaus kategorijoms skirtos animacijos pavyzdžių. Užbėgant už akių reikėtų paminėti ir kompiuterinę „Gustavo nuotykių“ animaciją – filmas kurtas žalio (mėlyno?) ekrano fone. Vaizdas kaip vaizdas, žiūrėti galima ir akių dėl to visiškai neskauda. Be to, reikia manyti, kad finansiniai ir patirties neturėjimo klausimai tradiciškai rikiavosi pirmosiose eilėse. Kiek mokame (abiem prasmėm) – tiek ir turime. Bet štai čia visas filmui skirtas pozityvas ir išsisemtas.

Filmo anonse skamba frazė (viena iš pirmų) – „Lietuvos radijas ir televizija bei „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuseris pristato“. Tai, kad prodiuseris čia, matyt, svarbiausias, lyg ir nebestebina. Ir PR‘as veikia neblogai, anonsas tvarkingai „sukasi“ prieš kitų filmų peržiūras, o didžiųjų kino centrų repertuaro tinklelis net agresyviai „užkištas“ filmo seansais – jų, skirtų vienai darbo dienai, suskaičiavau daugiau, nei dvi dešimtis. Stebina tai, kad skelbiama, kad filmas vis dėlto turi kūrėjus. Tris scenarijaus autorius ir du režisierius. Kai kurie jų – susidvejinę, bet kūrybinių entuziastų vis tiek turėtų būti per akis. O galutinis rezultatas gavosi tokio liūdnai saviveiklinio lygio, kad, bijau, scenarijaus vystymo ir žadėtų nuotykių klausimu geriau išlavinta fantazija pasižymėtų net ir pradinių klasių moksleivis. Visų pirma, kyla įtarimas, kad tai, kas būdavo parodoma trisdešimties minučių laidoje (tinkamoje žiūrėti savaitgalio rytą namuose išsitiesus ant sofos), labai nepersistengiant buvo ištęsta iki ilgametražio filmo ir eksportuota į kino teatrą. Tiesa – filmo autoriai skundėsi tuo, kad filmo idėja dėl finansavimo stokos šešerius metus turėjo pragulėti „stalčiuje“. Taip, deja. Kai kurių daiktų vieta ir yra būtent ten. Amžiams.

Turinys? Iš pradžių lyg ir bandoma pažaisti literatūros kūrinių žaidimą. Moksleiviško lygio, bet bent šiek tiek atraktyvų. Iš čia – ir laiškai žuvies pilve, ir filme sutinkami herojai – baronas Miunchauzenas, Robinzonas Kruzas ir Kapitonas Nemo. Žodžiu – skaitykite, vaikai, knygas. Pliusas. Į pirmąjį planą tuoj pat iškyla ir pagrindinė „užsukta“ intrigėlė – seniai prarasta kunigaikščio Gedimino relikvija. Siekis ją surasti ir turi vesti pagrindinius filmo herojus – Gustavą ir profesorių Velykį-Kalėdauską (abu – tas pats Audrius Rakauskas) – pirmyn. Bet atrakcijos gana greitai išsikvepia, o filme lieka blaškymasis po negyvenamas salas, laivus, povandeninius pasaulius, mėnulį ir atgal prie pradžios. Stotelės veiksmo ir herojų asortimento vardan. Kad filmo siužetas kažkaip pakrutėtų iš mirties taško, pagal klasikos dėsnius čia įmetamas ir „blogietis“ – toks juodasis genijus ir kosmoso valdovas kapitonas Nemo (Remigijus Sabulis). Žinoma – „geriečiai“ pabėga, žinoma – dar kiek pasiblaško ir finale suranda skrynutę su kažkokia LDK relikvija. Tarpuose – dar ir animaciniai-edukaciniai užsiėmimai. Šiek tiek iš geografinių kelionių aplink pasaulį istorijos, truputis, tiksliau, atrodo – vienas intarpas, iš Gediminaičių giminės, gabalėlis – dar ir apie Titaniką (likau sužavėta „edukacinės priemonės“, lyg pasakos iš „močiutės rūsio“, t.y. pasakojimo apie knygos apie laivo katastrofą autorių ir jo astralinį bendradarbį).

Bekeliaujant sutinkami epizodinių vaidmenų atlikėjai vaidina idiotus (ne, šįkart – ne dostojevskiškus). Galbūt taip tiesiog „parašyti“ charakteriai ir kūrėjai tokiu būdu bando demonstruoti savo itin subtilų humoro jausmą. Bet tai negelbėja nuo fakto, kad žiūrint į aktorius (tarp vaidmenų atlikėjų Arūnas Sakalauskas, Andrius Žebrauskas), ypač klausantis Barono Miunhauzeno lietuviškai-vokiškų monologų iš gėdos norisi palįsti po kėde. Porą eterio laiką praplečiančių Lietuvos žvaigždžių padainavimų a la naujametinis „žydrasis žiburėlis“ stengsiuosi pamiršti, o trumpi palaikymo komandos šokėjų sijonėliai ir kosminės stiuardesės uniforma tikriausiai buvo duoklė atžalas atlydėjusiems tėveliams (gašlūs pačių herojų žvilgsniai man, matyt, tik pasivaideno).

Po peržiūros liko tik du klausimai, abu labai paprasti. Pirma – kaip tokį filmą apskritai reikėtų vertinti? Būtų tai kalėdinis darželio vaidinimas – glostytum vaikui galvą ir sakytum „šaunuolis, viskas prieš akis!“ Bet kai filmas pateikiamas kaip profesionalus kūrinys ir „sukasi“ kino teatruose? Atleiskite, kriterijai jau turėtų būti kitokie. Ir antrasis klausimas, natūraliai kylantis iš filmo turinio – kokiai amžiaus kategorijai vis tik buvo bandyta pritaikyti šį darbą ir kuo kūrėjai iš tiesų laiko savo žiūrovus? Vien potencialiais savo vaikų užgaidas pildančiais ir pinigines atveriančiais pirkėjais – eis, kad ir ką bepasiūlytum? Puponautai jums pavydi užmojų ir atkaklumo. Tikrai.

Ovidijaus Žalio ("Tauras Films") nuotr.