Po premjeros. Ne taip blogai, kad būtų gerai
Nors debiutinis Ričardo Matačiaus „Rūsys“ pristatomas kaip visokių naujovių Lietuvos ir net pasaulio kine pradininkas (pirmoji išmanioji siaubo juosta), žiūrėdamas šį filmą pasijunti kaip namie. Nes – susiduri su bendrosiomis šiandieninio lietuviško kino vietomis. Baisių ir paslaptingų žanrų mėgėjams iš to bus menka paguoda, tačiau filmas yra mistiškiausias būtent šiuo atžvilgiu – kai pajunti, kad vis dėlto kultūroje teka povandeninės srovės, plukdančios į ekraną panašius vaizdinius ir prasmes.
Pirmas dalykas – pastarojo meto kine gydymo įstaiga įsitvirtino kaip esminė gyvenimo permąstymo vieta (plg. „Lošėją“ ar „Nesamąjį laiką“). Dažniausi šiandieninių filmų herojai – tai užimti, sėkmingi, bet neretai atbukę žmonės, ir režisieriai mato vienintelį būdą, kuris leistų personažams susimąstyti, nušvisti, vėl pajusti gyvenimo skonį. Tai – sutrikdyti sveikatą ar išvis kurį laiką atjungti gyvybines funkcijas. Panašiai nutinka ir „Rūsyje“ – čia į komą nugrimzta jauna moteris, ką tik pagimdžiusi kūdikį ir kamuojama kaltės, kad buvo neištikima vyrui.
Iš pirmosios bendrybės nuosekliai išplaukia antroji – dalis filmo vyksta ne tikrovėje, o kažkieno sąmonės gelmėse („Aurora“, „Nesamasis laikas“). Tokia taktika leidžia apgaubti veiksmą mįslingumu ir sykiu palieka atsarginį išėjimą – visada galima vėl atsitraukti į tikrovę ir racionaliai paaiškinti, kad tai, ką regėjome, tebuvo sapno ar vaizduotės vaisius. Vienuose filmuose toje nuo įprasto gyvenimo atitolusioje sąmonėje išnyra laimingo, visaverčio gyvenimo prisiminimų vaizdai, kituose – baugūs archetipai, kurie irgi savaip vilioja pilkos kasdienybės nustekentą žmogų. „Rūsyje“ yra ir vienų, ir kitų dalykų. O kadangi tai, šiaip ar taip, siaubo filmas, čia dar prisideda personažus persekiojantys prakeiksmo ženklai, kurie – nesunku suprasti – yra herojės savigraužos materializacija. Man savaip patiko, kad „Rūsyje“ sąmonė yra įgavusi nedidelio būsto pavidalą. Čia kaip į kubelį supresuotas jaunos šeimos gyvenimas, o personažai net ir tokioje ankštoje erdvėje geba vis pasiklysti, dingti vienas kitam iš regėjimo lauko, tarsi tai būtų koks nors namų teatras.
Po šio filmo jau galima tvirtai sakyti, kad kine Marius Jampolskis turi nusistovėjusį amplua. Šiam aktoriui kurį laiką vis tenka vaidinti paprastą, nelabai susivokiantį vaikiną, kuris tampa įnoringos, nervingos ir – kaip čia pasakius? – autoerotiškos moters įkaitu. Viskas prasidėjo nuo Kristinos Buožytės „Kolekcionierės“, kur Jampolskio personažas buvo įkinkytas montuoti valdingos herojės filmuotą medžiagą. Filme „Aurora“ jis tampa priklausomas nuo moters netgi tiesiogine prasme, nes per mokslinį eksperimentą įsiskverbia į jos sąmonės pasaulį ir užsigeidžia ten pasilikti. Abiejuose filmuose neatskiriamas aktoriaus rekvizitas yra vaizdo kameros, atvaizdai ekrane. Ir štai – ką gi išvystame pirmame „Rūsio“ kadre? Ogi Jampolskį, tvirtinantį buto kampe stebėjimo kamerą! Taigi vėliau net nenustembi, kai paaiškėja, kad ir šįkart jo personažo patiriami įvykiai buvo pranašiškai išvysti komos ištiktos žmonos (Jurgos Šeduikytės).
Apie Jurgą Šeduikytę sunku ką nors plačiau pasakyti, nes jai tekęs nepavydėtinas uždavinys vaidinti gyvą nervų kamuolį ir visokias kaltės jausmo sukeltas nemalonias fiziologines reakcijas. Tik man visad savotiškai gaila tų aktorių (o ypač dailių moterų), kuriems ir kurioms ekrane tenka lyg augalo, lyg gyvūno vaidmuo.
Siaubo filmams ypač pritinka barokiškas puošnumas, painios intelektinės mįslės arba atvirkščiai – kraštutinis neskoningumas, galiausiai pereinantis į trashą ir autoparodiją. Apskritai šio žanro kūriniai tuo žavesni, kuo labiau jie primena išmoningai sukonstruotus daikčiukus. Kaip debiutinis darbas „Rūsys“ nėra jau toks blogas, tačiau kaip tik todėl jis ir nėra geras siaubo filmas. Visgi šitas filmas kažkoks drungnas, tarsi užspeistas į kampą. O kai žiūri tas neva baisiąsias scenas, jauti ne prikaustantį siaubą, bet veikiau diskomfortą. Nesinori minėti purvinoko vaizdo, šaižaus garso, vietomis labai jau banalaus montažo ar užtęstos esminių epizodų santraukos finale – juk jei filmas išsiskirtų originalumu ir šarmu, visas tas blogybes laikytum mielais trūkumais.
Tačiau „Rūsio“ režisieriui esu dėkinga už mintį, kad siaubo filmas gali pasakoti tiesiog apie pačių paprasčiausių gyvenimo dalykų baimę. Juk filmo herojė bijo važiuoti dviračiu, nors iki tol nesibaimino nei šokti parašiutu, nei nardyti. Kažką panašaus būtų galima pasakyti ir apie mūsų šiandieninio kino autorius. Jiems, įsidrąsinusiems atsklęsti užrūdijusias duris į žanrinio kino rūsius, kasdienis gyvenimas tebelieka užkerėta pilis.
