Ne tik apie premjerą: mokinio pozicija ties Avinėlio vartais

Audrius Stonys baigia daryti filmą, su kuriuo ketina važiuoti per visą Lietuvą, nes, sako, nėra Lietuvoje tokio miestelio, kuriame žmonės nebūtų aukoję – tai filmas „Avinėlio vartai“ apie Krikšto paslaptį. Bendradarbiaudamas su Gediminu Numgaudžiu OFM ir operatoriumi Laisviu Karveliu, Stonys kuria ne mokomajį ar pažintinį filmą – „siekiame prisiliesti prie paties paslaptingiausio ir seniausio krikščioniško sakramento, ne informuoti, o pamatyti ir pajusti“. Filmuota Izraelyje, Jordanijoje ir Lietuvoje. Premjera „Scanoramoje“ – lapkričio 11 d.

Postprodukcijos darbų įkarštyje režsierius dar spėjo nuskristi į Lisaboną ir Bogotą, nusiminęs, kad filmui baigti belikę pora savaičių, „beveik nieko“, nors netgi poros mėnesių būtų per maža. Užtat skuba premjeros link su rinktinias bendrakūrėjais.

Dream Team

„Dirbu su fantastiška komanda, iš tikrųjų „drem team“: filmą nufilmavo puikus operatorius Laisvis Karvelis, muziką rašo Giedrius Puskunigis, plakatu ir visa vaizdine medžiaga rūpinasi nuostabus fotografas, menininkas Evaldas Ivanauskas iš Panevėžio, garsą daro Jonas Maksvytis, muzikos suvedimą – Artūras Pugačiauskas. Pačios viršūnės.

„Avinėlio vartams“ turiu montuotoją, vertą aukso kainos. Danielius Kokanauskis. Jis neprilygstamas profesionalas ir, pavyzdžiui, Sergejus Loznica jį laiko savo filmų talismanu. Antra, mes pusę laiko prasiginčijame su Danieliumi, ir tų ginčų vertė neįkainojama. Be jų nebeįsivaizduoju darbo. Kai reikia apginti kiekvieną savo judesį, tada ir vyksta įdomus procesas. Būna montuotojai: na, tai kokį dabar kadrą klijuoti? Šitą? Gerai. Tau gerai? Ir man gerai. O kai už kiekvieną kadrą reikia mirtinai kautis ir įrodyti, kodėl jis čia turi būti, kodėl jis tokio ilgio – tada ir vyksta pats didysis kūrybinis procesas. Labai smagu.

Lisabona

Į Lisaboną kasmet važiuoju dalyvauti Europos dokumentikos kūrybinėse dirbtuvėse. Lisabonos nematau, nes mūsų dirbtuvės prasideda rytą, o baigiasi vidurnaktį. Ten pristatomi būsimi dokumentikos projektai. Mes dirbame, kad autoriai sugebėtų juos formuluoti. Dalyvauja ir jauni režisieriai, ir patyrę. Dažnai būna, kad režisierius turi idėją, bet nemoka jos įvardyti. Tame forume mes išklausome sumanymų ir padedame juos artikuliuoti. Esu vienas iš mokytojų.

Pasakoja, tarkime, režisierius savo sumanymą: noriu padaryti filmą apie nelegalius emigrantus. Ir?.. Kas personažai? Kodėl reikia šitą filmą daryti dabar? Kuo jis skirsis nuo tūkstančių filmų apie emigrantus? Taip bandome iškrapštyti, kuo unikali režisieriaus surasta istorija. Net patys režisieriai, atsakinėdami į mokytojų klausimus, aiškiau supranta, kokia kryptimi jie dirbs.  

Gaila, kad Lietuvoje tokių mokymų nėra. Nes visi verkiame, kad režisieriai nemoka artikuliuoti, pristatyti, papasakoti ir dažnai tą paverčia privalumu: parašo tris eilutes ir... Štai, esu, koks esu. Arba – ko norėti, čia gi dokumentika, realybė, nežinai, kas atsitiks... Aišku, kad nežinai. Bet dažniausiai už to slepiasi paties režisieriaus nežinojimas, ką jis nori daryti.

Pamokos

Anksčiau disciplinavo juosta. Kiek tu ieškosi, jeigu tau duota ribota krūvelė negatyvų. Išnaudojai – viskas, montuok. Režisierius prieš eidamas filmuoti neišvengiamai galvodavo, kada jis paspaus kameros mygtuką. Dabar filmuok kiek nori. Pliek! Ir žmogus svarsto: nufilmuosiu tris šimtus valandų ir ką, valandos filmui nesurasiu? Keisčiausia, kad jis žiūri tuos tris šimtus valandų ir neranda net 15 minučių.

Su studentais apie tai kalbuosi. Bet to reikia ne tik studentams. Dirbtuvėse, kur važinėju į Salonikus, į Lisaboną, mokosi ir patyrę meistrai. Ir pats esu mokęsis, nes patirtis nieko negarantuoja. Reikia klausytis, ką kiti sako. Girdėjau nusistebėjimus: ką čia veiki, tu turėtum dėstytojauti, kodėl esi tarp mokinių? Manęs tas neglumino, nes kiekvieną kartą, kai pradedi, esi mokinio pozicijoje.

O mokiausi Prahoje, kur nagrinėja kuriamus filmus – work in progress. Labai įdomi sistema: viskas tavo beveik nufilmuota, ir jie į dirbtuves pasikviečia tris labai garsius montuotojus – vieną būtinai iš Amerikos, kitą iš Vakarų Europos ir trečią iš Rytų Europos. Jų visiškai skirtingi požiūriai į kiną. Jie žiūri tavo medžiagą ir kiekvienas sako, ką joje mato. Žinodamas tuos tris požiūrius, tu lengviau gali savo susirasti. Šitaip su „Ramino“ medžiaga dalyvavau. Aišku, man artimiausias buvo Toničkos Jankovos (Miroslavo Janeko, garsaus čekų dokumentininko žmonos) požiūris. Ji puiki montuotoja. Su ja daugiausiai dirbau, bet buvo įdomu susidurti su kitais požiūriais. Trijų skirtingų žanrų filmą galima buvo sumontuoti iš tos pačios medžiagos.

Labai dažnai sakoma: aš toks menininkas, aš pats, ką čia tos svetimos pastabos...  Gerai, tu gali jas atmesti, bet išgirsk. Žinoma, atmesi ir padarysi, kaip tu darai.

Žaidimai

Iš Lisabonos perskridau tiesiai į Bogotą, kur Kolumbijos dokumentinio kino festivalyje vyko mano septynių filmų retrospektyva. Visai kita kultūra, nepažintas kraštas, žmonės. Didžiulių atradimų metą patyriau. Be to, išgirdau tūkstantį legendų apie Antaną Mockų, be galo mylimą Kolumbijoje. Kalbama, kad, dvi kadencijas būdamas Bogotos meru, Mockus kardinaliai pakeitė miesto veidą, netgi sukūrė pilietinę visuomenę. Tame Pietų Amerikos mieste mašinos sustoja ir praleidžia pėsčiuosius, žmonės vieni kitiems padeda, rūpinasi gamta, tvarko gatves, kad ten nesivoliotų šiukšlės... Įsitikinau tuo. Tai normalus gražus miestas. Bet jau smunka be Mockaus.  

Klausiausi tų legendų ir esu linkęs pritarti, kad kažką ypatingo turi to lietuvio charakteris. Manyčiau, tai Jurgio Mačiūno dvasia, persikėlusi į kitą kontinentą. Juk meras Antanas Mockus darė be galo drąsius, keistus sprendimus. Jo sugalvojimai atrodo kaip vaikų žaidimai, bet tas žaidimas rimtai keitė visuomenę. O Mačiūnas ir sakė, kad viskas yra žaidimas.

Mockus žaidė su devyniais milijonais Bogotos gyventojų. Kolumbijoje labai mėgstamas futbolas, o jo taisykles Mockus pritaikė, sakykim, vairuotojams. Įsivaizduokit: išdalino Bogotos gyventojams korteles – geltoną, žalią, raudoną, ir jeigu mašina pralekia pro pėsčiųjų perėją nesustojusi, žmonės ištraukia raudonas korteles, ir vairuotojas mato jas. Kaip futbole: raudona kortelė reiškia, kad esi vos ne išmetamas iš žaidimo. O jeigu vairuotojas pasielgia gražiai, jam rodoma žalia kortelė. Tarsi padėka. Jei perspėja, kad būtum atsargus – geltona. Tokiu žaidimu – o ne piršto rodymu kaip pas mus – Mockaus paskatinti Bogotos žmonės sutramdė vairuotojus. Ir dar daugybė tokių žaidybinių, net juokingų sumanymų pasitarnavo miesto naudai. Pavyzdžiui, Mockus paleido į Bogotos gatves klounus, kurie parodijavo blogai besielgiančius. Nes kolumbiečiai nereaguoja į baudas, bet bijo pasišaipymo. 

Manau, kad turime nepaprastai iškilią asmenybę, įdomią ir kinematografišką. O nufilmuotas jis tik reportažuose televizijos žinių siužetams".  

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka, filmo "Avinėlio vartai" kadras.