Interviu. Julija Zubavičienė: pasirinkau anūkės vaidmenį

Julija Zubavičienė – jaunosios kartos lietuvių kino režisierė. 2008 m. ji baigė vaidybinio kino režisūros bakalauro studijas Maskvoje, VGIK‘e (Maskvos kinematografijos institute), 2014 m. – scenarijaus rašymo magistrantūrą Londone, „Royal Holloway“ universitete. Debiutinis ilgametražis J. Zubavičienės filmas „Lida Vanda Liusia“ pasakoja apie trijų režisierės močiučių kelionę iš Lietuvos į Angliją. Juostos premjera įvyks „Scanoramoje“, lapkričio 13 d., ketvirtadienį, 19 val. Režisierę kalbina Elena Jasiūnaitė.

-- Baigei vaidybinio kino režisūros studijas. Kaip atsitiko, kad tavo debiutinis filmas – dokumentinis? Kaip kilo pati filmo idėja? 

-- Taip nutiko netyčia. Viena iš mano močiučių, Vanda, papasakojo, kad jos aštuoniasdešimties metų kaimynė didžiuliu autobusu važinėja į Ispaniją lankyti savo anūkės. Sako – „jei gali ji – kodėl aš negaliu?“. Sakau – „na taip, bet gal nereikia taip sudėtingai, paprasčiau būtų važiuoti kartu su manimi“. Papasakojau šią mintį tėčiui, tėtis sako – „pasiimk kartu visas močiutes“. Pagalvojau, kad būtų smagu nuvežti močiutes apžiūrėti Vakarų pasaulį. Kadangi esu režisierė – supratau, kad iš šios istorijos gali atsirasti ir filmas. 

-- Kaip atsirado filmo herojės ir kodėl močiutės – trys?

-- Jos visos yra mano močiutės. Vienas senelis buvo vedęs du kartus. Lida – radiotechnikė, mano mamos mama, karo pabėgėlė iš Gruzijos. Liusia – kirpėja, mano tėvo mama, totorė-sibirietė. 1980 m. ji atsikraustė į Lietuvą, kad būtų arčiau šeimos. (visa mūsų šeima – iš Sibiro grįžę tremtiniai). O Vanda – buhalterė, lenkė iš Baltarusijos. Ir kaip asmenybės jos labai labai skirtingos. 

-- Ar jos gerai sutaria tarpusavyje? 

-- Ne, nesutaria. Jos pažinojo viena kitą ir anksčiau, tačiau nesimatė 15-20 metų. 

-- Teko įkalbinėti filmuotis? 

-- Teko. Iš pradžių sutiko, po to – ne. Visos norėjo vykti po vieną. Tai viena galvojo, kad kita nevažiuos, antra – kad kita nesutiks. Galiausiai sutiko visos.

-- O močiutės – daug keliaujančios?

-- Jos daug keliaudavo Sovietų Sąjungos laikais... O kelionė į Angliją, manau, buvo viena įsimintiniausių jų gyvenime. Man – taip pat. Labai džiaugiuosi savo profesija ir tuo, kad kaip anūkė sugalvojau į kelionę pasiimti savo močiutes. Labai nustebau ir dėl to, kad iš tiesų – labai linksma. Taip galima ir dažniau. 

-- Filmavimo kameros močiutėms buvo nauja patirtis? 

--  Taip. Su močiutėmis dar Lietuvoje dariau filmavimo bandymus. Vien tam, kad jos apsiprastų su kamera. Po to su visa komanda susitarėme, kad kai aš būsiu kadre – nebūsiu režisiere. Būsiu anūke, kad jos visiškai pasitikėtų ir kamera, ir garso operatoriumi, ir mikrofonais. Su komanda viską aptarinėdavome arba prieš, arba po filmavimų. Nors iš tiesų ir laiko kažką aptarinėti nelabai turėjome. Viskas vyko spontaniškai. Su operatoriumi užtekdavo susižvalgyti ir suprasdavome, ar filmuoti reikia, ar geriau – ne. Kita vertus – visi suprato ir tai, kad jei močiutėms užduodu kažkokį klausimą – aš jį užduodu jau ne kaip anūkė, o todėl, kad tos informacijos, jų pokalbių man reikia filmui. 

-- Kaip subūrei filmavimo komandą? 

-- Kadangi pinigų nebuvo daug – atsirado žmonės, kuriems patiko projektas, ir jie tikrai nuoširdžiai prisijungė prie darbo. Tikriausiai esu laiminga režisierė. Garso operatorius – Algis Apanavičius, jį pažinojau jau seniai. Su operatore Irina Šatalova mokėmės VGIK‘e. Dirbti komandoje buvo sudėtinga, tuo metu gyvenau Londone. Daugiausiai bendravome per skype‘ą arba elektroniniais laiškais, susitikome tik pora dienų prieš filmavimą. Pavyzdžiui, filmo kompozitoriaus net nesu mačiusi, jis gyvena Olandijoje. Net ir filmo anonsą kūrėme per skype‘ą. Pasirodo – įmanoma.

-- Pasirinkai kelio filmo formą. Kodėl? 

-- Nes mano, kaip anūkės, tikslas buvo pabandyti padėti joms susidraugauti. Jos turi daug ką bendro ir tikrai galėtų geriau sutarti. Tam, kad močiutės artimiau susipažintų, nusprendėme ne skristi lėktuvu, o važiuoti mašina. Tačiau kelio potyris – antraeilis dalykas filme. Svarbiau močiučių patirtys, jų portretai.

-- Režisieriai, ypač dokumentinio kino kūrėjai, dažnai susiduria ir su etiniais klausimais, net jei tai yra filmas apie jo šeimą. Tenka kažko atsisakyti, kažko – nenufilmuoti. Ar kilo tokių dilemų? 

-- Kilo, ir labai daug. Pabaigoje supratau, kad galbūt nesu geriausia dokumentinio kino režisierė. Kitiems išspręsti etinius klausimus sekasi daug lengviau. Aš vis pasirinkau anūkės vaidmenį ir jaučiau tam tikrą ribą, kurios nenoriu peržengti. Tarkime – visada galima konfliktui leisti tęstis. Aš elgiausi atvirkščiai – jei mačiau, kad  konfliktas įsižiebė – jį stengiausi laiku nuslopinti. Nenorėjau, kad močiutėms sukiltų visokie spaudimai. Vis dėlto – jau jų amžius mane stabdė... Čia net ne režisieriaus etika, o žmogiškas faktorius. 

-- Kas buvo svarbu kuriant filmo formą? 

-- Kadangi tai šeimyninė istorija, su operatore nutarėme nebijoti stambių planų. Visas filmas – beveik vien stambūs planai, aplinkos labai mažai. Tam, kad būtų sudaryta „šeimyninės klaustrofobijos“ atmosfera, tokia, kokioje tu, pavyzdžiui, atsiduri atsisėdęs prie šventinio Kalėdų stalo. 

Stengiausi su močiutėmis aplankyti tas vietas, kuriose jos įprastai neapsilankytų, pamatyti jų reakcijas. Nusprendžiau močiutes supažindinti su tuo pasauliu, kuriame gyvenu, parodyti tai, kas man patinka. Mano močiutės – labai paprasti žmonės, kurie su menu neturi nieko bendro. Į kelionę važiavome su mini autobusu maršrutu Vilnius-Varšuva-Berlynas-Paryžius-Londonas. Aplankėme miestus, visas turistines vietas, krūvą istorijos ir meno muziejų, restoranų ir kavinių. 

-- Kokios filmo turinio idėjos tau atrodė svarbios?

-- Be šeimos istorijos man buvo svarbu užfiksuoti ir fenomenalią sovietinę kartą, į kurią sunku objektyviai pasižiūrėti, nes tie žmonės – mūsų seneliai. Ar rusai, ar lietuviai – nesvarbu. Jie gyveno Sovietų Sąjungoje ir turi tam tikrą mentalitetą. Ta karta jau išeina. Buvo įdomu sugretinti vieną pasaulį, mentalitetą su kitu. 

Man labai svarbu ir tai, kad filmo herojės – vien tik moterys. Išskyrus finalinę sceną, kai močiutės susitinka su šeima, kadre nėra nei vieno vyro. 

-- Kodėl vien moterys? 

-- Nes aš pati moteris. Man į viską buvo įdomu pasižiūrėti iš moterų pozicijų. 

-- Minėjai kultūrinius, mentaliteto skirtumus. Ar, stebėdama savo močiutes, pati atradai kažką naujo šia tema? 

-- Močiučių išgyvenimai – labai skirtingi. Visos yra karo metų vaikai. O po to jos visos turėjo skirtingus gyvenimus ir skirtingus likimus. Jei viena Sovietų Sąjungoje patyrė daugiau gero, ji atsiliepia geriau. Ta, kuri turėjo neigiamos patirties – atsiliepia blogiau. Iš politinės pusės jos į savo gyvenimą, buvusią santvarką negali pažiūrėti objektyviai.

Tačiau jokio atradimo nebuvo – tie žmonės tam tikra prasme mus užaugino. Gal atradimas yra tai, kad tas mentalitetas, kuris mums atrodo blogas, nepriimtinas, iš tiesų yra tiesiog žmogiškas. Į viską galima pasižiūrėti kitu kampu. Tai, ką jos prisimena, yra tiesiog toje santvarkoje prabėgęs jų gyvenimas, ir nieko nepadarysi. Ir bet kokiu atveju – visai nebūtinai reiškia, kad, užaugusios Sovietų Sąjungoje, jos neigiamai žiūri į Vakarus. Priešingai – galbūt tas pasaulis joms visai patinka. 

-- Filmas gimsta jį montuojant. Neretai įvyksta ir taip, kad turima medžiaga užvaldo jo autorių. Kaip pavyko susidoroti su šia užduotimi?

-- Po filmavimo padariau didžiulę pertrauką vien dėl to, kad į medžiagą galėčiau pasižiūrėti kuo objektyviau. Filmas – tai asmeninė šeimos istorija. Tu žiūri į tau artimus žmones, per daug susitapatini su savo herojais, negali į juos pažvelgti iš šalies. Po pertraukos prie medžiagos atsisėdome kartu su montuotoju, su kuriuo dirbti sekėsi labai gerai. Be to, žiūrėti filmą siunčiau labai daug žmonių, kurie niekaip nesusiję su kinu. Tam, kad jie pakomentuotų, kas patiko, o kas – ne. Kad išgirsčiau daugiau nuomonių, žinočiau, ar pasiteisina mano sprendimai. 

-- Sulaukei naudingų patarimų?

-- Sulaukiau. Kartais skirtingos nuomonės gali tave išvesti iš kelio, gali pasimesti. Bet jei iš dešimties žmonių septyni pasako tą patį, reiškia, kad į tai verta atkreipti dėmesį.

-- O močiutės ar jau matė filmą? 

-- Matė, įvertino labai pozityviai. Tik į premjerą eiti jos nenori – per daug streso. Po premjeros parodysiu dar kartą. Arba, jei pavyks, padarysime bendrą peržiūrą. 

-- Tavo baigiamasis darbas „Alkis“ buvo vaidybinis filmas. Dabar turi ir dokumentinio kino kūrimo patirties. Ar galėtum pasakyti, kurio kūrimas mielesnis? 

-- Vaidybinio kino. 

-- Norisi rankose turėti „Dievo planą“? 

-- Kontroliuojamą „Dievo planą“. Nekontroliuojamas „Dievo planas“ – sudėtingas iššūkis. Be to, manau, kad per aukštai užkėliau kartelę, mat nesupratau, kaip sunku filmuoti kažką šeimyninio ir labai asmeniško. Tada tu esi nuoširdus, o būti nuoširdžiu – gana baisu. 

-- Ačiū už pokalbį ir sėkmingos premjeros.