Komentaras po premjeros. Ateinantiems durys neatvertos?
Naujausiame Audriaus Stonio dokumentiniame filme „Avinėlio vartai“ yra vienas epizodas – krikštyjamas berniukas stovi šeimos ir kunigo apsuptyje. Į rankas gauna degančią žvakę. Tada žiūri nebe į tolį, o į liepsną. Ir jo žvilgsnis – anaiptol ne norėto „krikšto džiaugsmo potyris“ (ir norėjo to veikiausiai filmo kūrėjai, o ne krikštijamasis). Berniukas nereaguoja į aplinką, kunigą ar šeimą. Nereaguoja į spektaklį, kuris vyksta aplink (tada ir kyla klausimas – o kam tas vaidinimas? Vaikui ir dėl vaiko, ar tiems, kurie būriuojasi ratu?). Paprasčiausiai tuščiu žvilgsniu toliau žvelgia į degančios žvakės liepsną. Ironiška, kad bežiūrėdama šį filmą jaučiausi lygiai taip pat – tuščiai žiūrėdama į kažką ir nesuprasdama, ką tuo kažkuo norima pasakyti ir kokia viso to prasmė. O aukščiau aprašyta scena man taip ir liko kertine – juk sakoma, kad susitapatinimas su kuriuo nors ekrane matomu herojumi vis tiek turi įvykti.
Apie turinį ir formą galvoti sunku. Pagalvojau apie nuokarpas, epizodus, kuriuos žūtbūt reikėjo priklijuoti prie filmo apraše deklaruojamos minties. O esminę „Avinėlio vartų“ idėją turbūt ir būtų galima apibūdinti kaip siekį atskleisti krikšto paslaptį, ypatingumą, perteikti dvasinį prieš ir po potyrį. Gerai, kad žodžių filme skambėjo mažai – keli dvasininkų pasvarstymai apie žmogiškąją krikšto transformaciją. Toliau – kūrybinės kelionės po Lietuvą, Izraelį, Jordaniją, šventų vietų aplankymas, religinių apeigų stebėjimas. Centre, žinoma, bažnytinis krikštas. Lietuvoje ir ne tik. Romos katalikai, stačiatikiai, abejingi vaikai ir transo būsenos suaugusieji... Nelabai svarbu, kas ir kaip, svarbiausia – unifikuota patirtis peržengus religinių dogmų ribas. Dar – krikšto apeigų Jordano upėje stebėjimas kaip ištakų paieška – kaipgi be pradžių pradžios? Ir įvilktas filmas į gražius ciklo rūbus – iki krikšto ir po jo, gyvybė, mirtis, prisikėlimas ir visi kiti antipodai. Pradžioje – vientisa žmonių masė žvakelių jūra plaukianti į bažnyčią, pabaigoje – ta pati, bet religinį nušvitimą jau patyrusi minia – individualizuota, su aiškiai matomais veidais. Greta dvasinių ieškojimų – kelios pusiau buitinės scenos. Metaforiškas avių ( ir ožkų) ganymas, kiek makabriška paaukoto avinėlio scena, poetinė kraštą dengianti naktis ir „glamūrinė“ mėnulio pilnatis. Tikrai, kaip nutapyta. O ir finalinės scenos – atgijęs paveikslas, faktiškai „Andrejaus Rubliovo“ vertas.
Kad jau apie filmus... Kaip bebūtų su šiuo, mėgstu Audriaus Stonio dokumentiką. Todėl žiūrėdama „Avinėlio vartus“ ėmiau lenkti pirštus skaičiuodama kompiliacinius elementus. Vaiko kelionė tolyn, gilyn, kažkur – „Viena“. Dvasiškumas ir „Atverti duris ateinančiam“ – savaime suprantama. Mano tokia mylima į dangų žvelgianti ožka iš „Skrajojimai mėlynam lauke“ ir bet kokie gyvūnai, kurie taip pat matomi „Avinėlio vartuose“. Visuose A. Stonio filmuose žavi būtent režisieriaus žvilgsnis į juos – su meile. Sakralūs potyriai, paieškos to, kas egzistuoja už kasdienės realybės pusės, tai būdinga daugeliui A. Stonio filmų – paminėkime kad ir „Neregių žemę“ ar „Antigravitaciją“. Ilgi, taip nudailinti, kad kone siurrealūs, pasakiški kadrai – kaip „Kenotafe“. Primityvus, žinoma, sąrašas. Bet esmė juk būtent tokia.
Po filmo bandžiau sau atsakyti ir į klausimą kodėl . Radau du atsakymus. Pirmasis – mano nenaudai. Jaučiuosi pernelyg nutolusi nuo filme aktualizuojamų reikalų ir religiniais herojų ieškojimais, atsivertimais, nušvitimais (nusivylimais) bei istorijomis iš vienuolynų gyvenimo galiu džiaugtis nebent grožinėje literatūroje. Bet tai tik talentingų rašytojų nuopelnas, ir religija jų kūryboje dažniausia – antras planas. Antrasis atsakymas - priekaištas filmo kūrėjams. Kūrėjams, nes, tiesą pasakius, taip ir nesupratau, kieno rankos filme būta daugiau – paties režisieriaus, ar aktyviai po filmo premjeros besireiškusio vienuolio, pasakojusio filmo idėjos atsiradimo, filmavimo, kelionių ir vaikų paieškos džiaugsmus bei rūpesčius. Filmas-užsakymas? Ar kūrėjų meilė krikšto idėjai buvo tokia stipri, kad pamiršta ne vien apie propagandinę kūrinio paskirtį?
Po filmo premjeros pasikalbėjusi su kolege supratau, kad kolektyvinis potyris mus vis tik aplankė. Deja, šiek tiek ne toks, kokio norėjo filmo kūrėjai. Bet sprendžiant iš po premjeros salėje nuskambėjusio klausimo ir pastabos, kad norėtųsi pamatyti daugiau, ilgiau (dar ir pasiūlymo sukurti antrą dalį!) – „Avinėlio vartai“ savo žiūrovą tikrai atras. O aš, matyt, dabar eisiu atgailauti dėl savo nesupratingumo. Tas prakeiktas nuolankumas.
