Po premjeros. Intensyvus režimas uždarumo sąlygomis

Po naujausio Giedrės Žickytės darbo jau galima kalbėti apie trilogiją, skirtą paralelinei, neoficialiajai kultūrai. Filmo „Baras“ (2009) protagonistu buvo pogrindžio menininkas Artūras Barysas-Baras. Tada sekė puošnus grupės „Antis“ paradas („Kaip mes žaidėme revoliuciją“, 2011). Dabartinis filmas „Meistras ir Tatjana“ – apie fotografą Vitą Luckų, sovietmečiu taip ir nepatekusį į fotomenininkų kanoną.

Šią trilogiją sieja vienas keistas dalykas. Tai – gyvūnai! Ir ne bet kokie, o laukiniai, egzotiški. Štai, pavyzdžiui, sužinome, kad Baras labai mėgo cirką ir zoologijos sodą. Ir čia pat pamatome, kaip menininkas cigaretėmis vaišina žvėris narvuose. Luckus žmonai buvo padovanojęs liūtuką; Simba kurį laiką gyveno Luckų bute. Laisvės perteklius už sienų, už narvo grotų, kai stoka ir ribos gali tapti pranašumu, – tokia yra pamatinė Žickytės trilogijos tema. Antis, aišku, proziškesnis paukštis. Tačiau užtenka prisiminti perkeltinę žodžio reikšmę („žiniasklaidos paleistas pramanas“), kad jis pritrauktų fantasmagoriško, groteskiško ir neretai apgaulingo gyvenimo reikšmių lauką.

Žickytės dokumentika – paprasta, blaivi, nepretenzinga, derinanti archyvinę medžiagą su amžininkų prisiminimais. Kita vertus, režisierė nevengia kultūrinės mitologijos, tad kultūroje nusistovėjusius pasakojimus ji papildo ryškesniais, prašmatnesniais siužetais. Po praeitų metų retrospektyvinės Luckaus parodos iškilo nemažai su fotografu susijusių avantiūristinių, pavojingų istorijų. Tas mitinis šleifas driekiasi ir šiame filme. Luckaus draugai su ilgesiu prisimena plataus užmojo baliukus, bastūnišką nepripažinto klasiko gyvenseną ir tą nuostabą pirmąkart įžengus į ištaigingą bohemišką Luckų butą.

Tačiau ne mažiau svarbus nei mitiniai pasakojimai man pasirodė tas amžinas menininko statuso visuomenėje suvokimo ir vertinimo klausimas. Gaila, kad filme jis lyg ir patrauktas į antrą planą, bet vis iškyla, neretai lydimas karčios, net skaudžios intonacijos. Kaip žinoma, gyvenamuoju laikotarpiu Luckus nebuvo deramai pripažintas. Be suprantamų objektyvių priežasčių (neatitikimo sovietiniam kanonui), prisimenamas nenuolankus Luckaus būdas; prasimuša įtampa tarp Luckaus ir Antano Sutkaus, buvusio Fotomenininkų sąjungos pirmininku ir turėjusio draugystę derinti su pareiga; nuskamba užuominos į kolegų pavydą. Tačiau kas gi galėjo būti pripažinimu anuomet? Albumai, personalinės parodos, premijos? Bet juk kanoną formuoja toli gražu ne vien oficialus požiūris ir įvertinimas. Veikiau reikėtų sakyti, kad egzistuoja ne vienas kanonas, ir tam tikrame rate Luckus buvo ir liko hierarchijos viršūnėje.

Kitas svarbus suvokimas vėlgi ateina į galvą jau anapus filmo diskurso. Turiu omeny paradoksą, kad toji paralelinė, nepripažinta kultūra nebuvo visiškai autonomiškas pasaulis anapus valstybinių struktūrų. Atvirkščiai, su oficialiąja kultūra ją siejo sankirtos taškai, buvo galima priklausyti abiem kultūroms vienu metu. Žvelgdami į kiek vėlesnius laikus, galime prisiminti kad ir filmo „Kaip žaidėme revoliuciją“ personažą Algirdą Kaušpėdą – architektą, aktyvų legalių organizacijų narį, ar Margaritos Starkevičiūtės pasakojimą, kaip komjaunimas rizikuodavo rengti roko koncertus, kad tokiu būdu gautų grynųjų saviems baliukams. Ko gero, tik radikaliausių disidentų atveju galima kalbėti apie tiesesnę, išgrynintą laikyseną. Beje, Baras, nepaisant nevėkšliškos išvaizdos ar įvaizdžio, man vis dėlto atrodo itin vientisa, harmoninga asmenybė, sovietinę ideologiją ir suvaržymus pavertusi puikiomis saviraiškos dekoracijomis.

Antano Sutkaus žodžiais, visa tai buvo šizofrenija kubu. Tačiau, atmetus medicininę prasmę, toks požiūris galėtų būti labai produktyvus, jei bandytume sugriebti to meto gyvenimo ir išgyvenimo praktiką, kai tas pats žmogus galėjo būti nustumtas į autsaiderių klasę, bet retsykiais oficialiai publikuojamas, būti neįvertintu aukščiausios klasės menininku, bet gauti pasakiškus honorarus už taikomąją, užsakomąją fotografiją.

Šiuo atžvilgiu Luckus – be galo ryškus tokio pasaulio, kuriame paralelės susikerta ir kuriame tuo pat metu galima turėti įvairų statusą, gyventojas. Kaip sužinome iš filmo, tai buvo žmogus, lengvai patenkantis į visus visuomenės sluoksnius, bendravęs su iškiliausiais menininkais, kriminaliniais elementais, valdžios grietinėle. Žinoma, galime įžvelgti ir tiesiog tam tikrą asmenybės, kurios savybes Luckaus gyventas laikas ypač išryškina, tipą. Filme beveik nekalbama apie Luckaus kūrybą, išskyrus pagiriamuosius draugų žodžius. Tačiau čia gausu nuotraukų, ir iš jų veržte veržiasi štai tokios iš atsitiktinumų sudėtos, į visas puses byrančios tikrovės koliažas. „Save ardantis pasaulis“ – taip jau Sąjūdžio laikus filme „Kaip žaidėme revoliuciją“ pavadino Donskis.

O kaipgi Meistro ir Tatjanos istorija, toji į filmo pavadinimą iškelta didi meilė su žiauriojo romanso dvelksmu? Gerai žinoma, kad Bulgakovo siužetas lengvai nepaklūsta perkeliamas nei į ekraną, nei į sceną. Laimei, subtiliosios Tatjanos, o ir, matyt, režisierės delikatumo dėka pavyksta nepatekti į moterų žurnalų stiliaus pinkles. Tik iš kinogeniškumu švytinčių Tatjanos nuotraukų, iš dvigubų jos ir vyro portretų sudedamas dar vienas filmas filme.

Tiesa, Tatjanai teko svarbus vaidmuo išsaugoti ir po kelių Amerikoje pragyventų dešimtmečių pargabenti Luckaus archyvus į šiuos laikus, kai permąstoma fotografo vieta kanone. Žickytės trilogijos filmus užbaigia tvarkingos dabarties tikrovės vaizdai: nušviestas prospektas šlapios žiemos vakarą, stikliniai verslo centrai, švari dailės galerijos erdvė. Ir, reikia prisipažinti, suabejoji: negi va tai ir yra tas tinkamas metas ir tinkama vieta žmonėms, aplenkusiems savąjį laiką? Ar apskritai yra toks dalykas kaip šiems žmonėms tinkamas metas ir tinkama vieta? Juk atvira ir laisva visuomenė po trumpų susidomėjimų blyksnių taip lengvai sugrįžta į vangumo režimą.