Kino teatras. Pasiklydę drabužinėse
Režisierė Lina Plioplytė Lietuvos kino pasaulyje išdygo lyg iš niekur. Anksčiau ji studijavo žurnalistiką Lietuvoje, bet ją metė ir išvyko laimės ieškoti į JAV. Moteris gyvena ten jau dešimt metų, šešerius iš jų – Niujorke. Šiomis dienomis L. Plioplytė Lietuvos ir kitų šalių auditorijai pristatė savo pirmąjį dokumentinį filmą „Amžinai stilingos“ („Advanced style“). Idėja sukurti filmą režisierei kilo susipažinus su tinklaraščio „Advanced style“ savininku Ari Seth‘u Cohen‘u, Niujorko gatvėse fotografuojančiu stilingas moteris, kurioms per penkiasdešimt. Pirminė režisierės mintis filmuoti trumpus youtube skirtus filmukus dėl jų populiarumo netruko išaugti iki gerokai stambesnio projekto – dokumentinio filmo. Užbėgant už akių visiems įvykiams reikėtų paminėti, kad atsidūrusios A.S. Cohen‘o tinklaraštyje filmo herojės sėkmingai išpopuliarėjo, fotografas išlei apie jas knygą, o L. Plioplytės filmas „Amžinai stilingos“ kaip tik šiuo metu keliauja per žemynus.
Režisierės ir tinklaraščio autoriaus idėja labai graži – parodyti, kad gyvenimas ties konkrečiu amžiaus slenksčiu nesibaigia, kad senatvė gali būti ir tokia, kokia ji užfiksuota filme – ryški, stilinga, su geros energijos užtaisu. Arba, kaip mėgstama sakyti, ori. Tai, matyt, aktualu žvelgiant ir globaliai (pasaulio grožio industriją užvaldę jaunieji), ir žvalgantis po posovietinio bloko šalis, kur „jaunystės kultas“ taip pat paliko pėdsakus (čia galime prisiminti ir motyvuojančius šokių vakarus pavadinimu „Kam per trisdešimt“). Žinoma, gali būti ir begalė kitokių „laimingos senatvės“ variacijų (kiekvienas ją piešiame pagal savus kriterijus), bet filmas juk, visų pirma, apie madą, ir tas damas, kurių savirealizacija glaudžiai susijusi su individualiu aprangos stiliumi. Kad ir kokio amžiaus jos bebūtų.
L. Plioplytės filmo dėmesio centre – septynios pagrindinės herojės. Jauniausiajai iš jų – šešiasdešimt dveji, vyriausioji sulaukė devyniasdešimt penkerių. Visos myli madą, visos yra ryškios ir išskiriančios iš minios. Ir visos jos skirtingos. Skiriasi jų charakteriai, stiliai bei požiūris į jį – nuo rafinuotos elegancijos iki ekstravagantiškų voverės blakstienų. Skirtingos herojų materialinės padėtys – galime išvysti ir prabangius interjerus su krūva kruopščiai prižiūrimų „Chanel“ rankinių, ir gerokai skurdesnius namus, o greta išgirsti idėją apie sąmoningą naujų daiktų nepirkimą. Net ir susibėgusios kartu (ar gavusios pasiūlymą dalyvauti toje pačioje reklaminėje kampanijoje) jos konkuruoja tarpusavyje ir vis stengiasi viena kitą nustelbti. Galima įtarti, kad ir jų patirties bagažas – lygiai toks pat skirtingas.
Filmas prasideda nuo viską užgožiančių Niujorko gatvių vaizdų. Intensyvus gatvių eismas, subjektyvi judanti kamera. Ir tinklaraščio autorius A.S. Cohen‘as, čia pat gatvėje žarstantis komplimentus bei „medžiojantis“ savo modelius. Jam ir paliekama teisė pristatyti projektą (ir filmo idėją) – kas, kaip, su kuo, kodėl. Atlikęs savo pagrindinę funkciją idėjos autorius nustumiamas į šoną – prasideda pažintis su filmo herojėmis. Kartu su jomis iš kitapus ekrano žiūrovą užgriūna krūva rėksmingų daiktų ir aksesuarų, šviesos, rėksmingi interjerai, spintų turiniai ir „pergrūstos“ erdvės.
Dabar ir išlenda patirties stygius ar režisūrinio išsilavinimo nebuvimas (teisingiau ir viena, ir kita) . L. Pliopytė pripratino herojes prie kameros, surinko visai įdomių epizodų ir lakių frazių, kurias norisi cituoti, rinkinį. Ji pasistengė prakalbinti herojes, suformuluoti joms klausimus. Galų gale – tvarkingai sudėjo turimus epizodus į visumą. O ir pasirinktos herojės kiekviema savaip įdomios, jos gali kažką papasakoti net ir be papildomų režisūrinių pastangų. Žiūrint filmą būtent tai gelbėja padėtį. Nes tikimybė prasmegti spalvingame drabužinių turinių fone didelė, gali ir nesuprasti, kas tokios iš tiesų yra pasirinktos filmo herojės, kas nulėmė tai, kad šiuo metu jos yra ten, kur ir yra, ir kuo filmas praplečia fotografijų tinklaraščio bei tų pačių youtube skirtų trumpų reprezentacinių filmukų ribas. Ar dokumentinis filmas negali ir neturi pasakyti kažko daugiau?
Filme vis prasiveržia pasakojimų apie herojų asmenybes užuomazgos. Pavyzdžiui – ką reiškė aštuntajame dešimtmetyje dirbti vyrų valdomoje mados leidinių industrijoje, ir kad jaunystės laikai galbūt nebuvo patys lengviausi nepriklausomai nuo to, ar herojė – karo emigrantė iš Europos, ar išaugo skurdžiame Niujorko rajone. Ir tai – tik kruopelytės išgirstų pasakojimų bei klausimų, kurie kyla stebint herojes. Bet ekrane sunkiai telpantis gliancas ir glamūras tas užuomazgas labai greitai „pasmaugia“. Kaip atsvara spalvingam filmo „pozityvui“, teisybė, iškyla papildomi filmo segmentai apie senatvę lydinčias ligas ar sergančius artimuosius. Yra net vienos herojės mirtis (simboliška – moteris mirė stebėdama podiumu žingsniuojančias manekenes), kurios tragiškas tonas pernelyg „sutirštintas“ bendrame kontekste. Tačiau jeigu kalbėti apie turinį, tai per valandą su trupučiu nedaug tepasistūmėjame nuo filmo pradžios - prieš akis vis tie patys blizgučiai, ryškios herojės ir padrikos filosofijos apie jų stiliaus pasirinkimus.
"Kino pavasario" archyvo nuotr.
