Po premjeros. Iš meilės dviračiams
„Dviračiais per Gruziją“ – jau trečias keliautojo Algirdo Gurevičiaus kino teatre rodytas filmas. Anksčiau pristatęs juostas apie keliones po Altajaus respubliką Rusijoje ir Himalajų kalnus Indijoje, šįkart autorius dalinasi įspūdžiais apie 5 keliautojų, iš kurių vienas yra jis pats, išbandymus kelionės dviračiais po Gruziją metu.
Iš pradžių penki iššūkiams pasirengę lietuviai planavo per 13 dienų įveikti apie 400 kilometrų kalnuotame Tušetijos regione. Didžiausiu kelionės išbandymu turėjo būti dvi perėjos (viena 2,8 km aukščio, kita 3,7 km). Deja, itin sunkiai įveikę pirmąją, lengvesnę perėją, keliautojai nusprendė į antrąją net nesileisti. Visa ši kelionė, jos metu iškilę sunkumai, jų įveikimas bei penkių iš anksčiau nepažįstamų žmonių bendravimo dinamika ir yra filmo dėmesio centre.
Taigi autorių pirmiausia domina ne pati šalis: nors filme ne sykį keliautojai išreiškė susižavėjimą Gruzijos kalnais, tačiau pačiame filme tų vaizdų ne tiek ir daug (jei keliautojus perkeltume į Kirgiziją, Slovakiją ar bet kurią kitą šalį, vargiai pakistų ir pati filmo esmė). Be to, nors ir pačiame filme bei pokalbio premjeros metu Algirdas ne sykį minėjo gruzinų vaišingumą, jo apraiškas filme galime tik nujausti. Negana to, sužinojus, jog vienas iš keliautojų – Pavelas, nuolat kalbindavo kelionėje sutiktus vietinius gyventojus, lieka apgailestauti, jog filme šių pokalbių nėra nė pėdsako. Autoriaus kamera daugiausiai krypo į pačius keliautojus ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl jį žiūrėti gana greitai pabosta. Taip, kelionės dalyviai patiria keletą nemalonumų ir išbandymų: pamestas pasas, itin sunkiai įveikiama minėtoji perėja, tačiau nieko itin esmingo ir keliautojų charakterius keičiančio neįvyksta.
Tiesa, galiausiai įveikus sudėtingąją perėją tą patį vakarą tarp keliautojų užsimezga diskusija, kurios metu vienas iš kelionės dalyvių, teisininkas Sigitas pareiškia, jog važiavimas perėja jam buvo kančia. Jis į kelionę visgi vyko pailsėti, o ne šitaip nežmoniškai kankintis. Tačiau šio momento filmo autorius neplėtoja, Sigito jis daugiau nekalbina, tad kiek įdomesnė charakterio studija čia ir baigiasi. Galbūt jo nuomonė kiek pakenktų reklaminiams filmo tikslams, kurių autorius ir neslepia (Algirdo įkurtos NVO „Špikis“ tikslas yra propaguoti keliavimą dviračiais). Bet juk toks keliavimas tikrai yra ne kiekvienam (pati žiūrėdama mąsčiau, jog į kalnus tikrai niekada neisleisiu dviračiais), tai kodėl to neparodyti?
Dar žiūrėjimo malonumą kiek apkartino tai, jog filme niekada neleidžiama vaizdams kalbėti patiems už save. Jei kamera atsisuka į Gruzijos kalnus, kas nors būtinai pasakys, kad jie yra itin gražūs, jei kamera fiksuoja, kaip vienas iš keliautojų nebesugeba stumti dviračio, apie tai taip pat mums papasakos „balsas už kadro.“ Ilgainiui tiesiog norėjosi išjungti filmo garsą ir pasimėgauti kameros sugautomis akimirkomis, kol jų dar niekas „nepaaiškino“.
Keliavimas pats savaime yra užburiantis dalykas. Pasakojimas apie keliones yra dalis kelionių džiaugsmo. Kaip teigė pats Algirdas, jam filmavimas sudaro pusę keliavimo malonumo. Jei kelionės metu kas nutinka kamerai, jam apkarsta ir pati kelionė. Tačiau ar kiekviena kelionė būtinai turi virsti kino teatruose rodomu filmu? Kartais jai galbūt užtektų virsti reportažu mažajame ekrane?
