Kino teatras. Ne viskas auksas, kas auksu žiba
Gruodžio 12 dieną Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti net šešerius metus kurtas, rankomis pieštas ilgametražis animacinis filmas „Aukso žirgas“. Jį režisavo lietuvis animatorius, tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ direktorius Valentas Aškinis ir latvių animacijos meistrai Reinis Kalnaellis bei Signė Baumanė.
Tokios premjeros Lietuvos animacijos pasaulyje yra tikra retenybė, taigi pats šio filmo pasirodymas išties džiugina. „Aukso žirgas“ sukurtas remiantis 1911 metais išleista Latvijos literatūros klasiko Janio Rainio pjese apie dieviškųjų dvasių išsivadavimą iš vergovės bei papildytas nuorodomis į baltų mitologiją bei senąsias pasakas. Suklijavus šiuos įvairius gabaliukus (scenarijaus autorė Cecile Somers), filmas pasakoja apie gėrio ir blogio kovą „vienoje tolimoje“ karalystėje. Jos karalaitė Saulė (ją filme įgarsino Neringa Nekrašiūtė) savo kraštui neša džiaugsmą ir šviesą, tačiau iš žmonių ašarų ir skausmo jėgų besisemianti Juodoji Motė ( įgarsino Larisa Kalpokaitė) ją įkalina ledo karste ir užkeldina ant aukšto, ledinio kalno. Princesę vaduoti įmasi įvairių užmačių turintys karalystės jaunikaičiai. Tačiau tikslą pasiekti gali tik visiškai nesavanaudis ir tyras žmogus – trečias brolis Aušvydas (įgarsino Vytautas Rumšas jaunesnysis).
Pagrindinis „Aukso žirgo“ dailininkas – iš Belgijos kilęs Xavieras Dujardenas, kuriam nupiešti filmo kadrus padėjo net 300 dailininkų iš įvairių pasaulio šalių. Nors anksčiau šis animatorius yra dirbęs prie itin originalių prancūzų animacinių filmų kaip „Kirikou ir kerėtoja“ (M. Ocelot, 1998) bei „Trijulė iš Belvilio“ (rež. S. Chomet, 2003), bendra filmo „Aukso žirgas“ estetika dvelkia gilia senove. Ir ne todėl, kad istorija yra paremta baltų mitologija, o piešiant tokias detales kaip šarvus, ginklus ar pilį įkvėpimo ieškota archyviniuose šaltiniuose. Tiesiog žiūrint filmą atrodo, kad jis buvo pieštas bent prieš keletą dešimtmečių. Aišku, nieko čia stebinančio. Kine lietuviai retai yra novatoriais, bet gaila, kad toks įspūdis susidaro net žiūrint koprodukcinį darbą („Aukso žirgas“ yra bendros gamybos su Latvija, Liuksemburgu ir Danijos filmas).
Be vizualinių sprendimų, filmu mėgautis trukdo ta pati problema, kuri yra esminė ir dažnam vaidybiniam lietuviškam kino darbui – gana skylėtas scenarijus. Sudurstytas iš įvairių gabaliukų, jis kupinas nenuoseklių ir nelogiškų vietų. Jį žiūrint kyla klausimas, kodėl karalaitės tėvas laukia net septynerius metus prieš kreipdamasis į visus karalystės jaunikaičius, jog šie eitų gelbėti jo dukters? Kokį vaidmenį filmo eigoje atlieka netikėtai pasirodę, gėrio jėgas simbolziuojančio Baltojo tėvo (Sigito Jačėno balsas) vaikai? Galima gal ir sutikti, kad dauguma scenų su dviem godžiais ir žiauriais Aušvydo broliais reikalingos tam, kad atskleistų Aušvydo gerumą. Tačiau jųdviejų išsiruošimas kopti į kalną (kurį patys įvertino kaip „neįveikiamą“) vaduoti princesės bei šio kopimo atomazga atrodo nei motyvuota, nei reikalinga. Pagrindinį filmo „blogį“ savo veiksmais įkūnijant Juodajai Motei, kyla klausimas, kam reikalingas Juodojo Princo personažas?
Užpildžius filmą perteklinėmis scenomis ir personažais, nelieka erdvės išvystyti ir pagrindinius. Vos pirmą sykį išvydus princesę Saulę, ši pradeda dainuoti apie būsimą santuoką ir amžiną meilę. Kitoje scenoje ji susipažįsta su Aušvydu ir netrukus yra užšaldoma karste.
Jos išsvajotai meilei gimti tradiciškai užtenka tik vieno susitikimo, tačiau šios meilės nepakanka, jog princesė suprastų, kuris vyras yra jos vaduotojas, o kuris tik apsimetėlis. Susidaro įspūdis, kad šis filmas sukurtas niekada negirdėjus diskusijų apie moteris kine. Čia jos tėra dvi ir įkūnija įprastus archetipus: viena yra ragana, o kita išvadavimo belaukianti pasyvi princesė.
Pagrindinis filmo didvyris, tyros širdies Aušvydas yra nors ir geravalis, tačiau labai jau neryžtingas žmogus. Bekopdamas į kalną jis ne sykį pasiduoda įvairioms vilionėms, taip pražudydamas keletą žirgų, ir kiekvieną sykį vėl kopti į kalną turi būti primygtinai raginamas amžinojo Juodosios Motės priešo Baltojo tėvo.
Viskas filme suklijuota tarsi remiantis schema, jog turi būti šiek tiek meilės, šiek tiek humoro, turi susigrumti blogis ir gėris, ir galiausiai gėris privalo nugalėti. Geri charakteriai yra tik geri, blogi tik blogi, o jokių virsmų juose nevyksta. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad po premjeros pakalbinus keletą vaikų, paaiškėjo, kad to tarsi ir užtenka. Ką gi, galbūt filmą pasižiūrėjau pernelyg suaugusio žmogaus akimis.
