Kino teatras. Salių pilnėjimo metas...

...arba Ta saldi frazė  - „romantinė komedija“. Llietuviška!

Atrodo, kad kai kurie lietuvių kino kūrybos-gamybos aparate besisukantys individai turi labai aiškų tikslą žiūroviškosios lietuvių liaudies laiką „užpumpuoti“ betiksliais filmais ir spektakliais (įtariu – jų gamintojai ne tokie kvaili, kad manytų darantys „kūrinį“; lieka finansinis aspektas atradus aukso gyslą - „melžti“ potencialius tų gaminių žiūrovus?). Kuo daugiau liaudies sieks atjungti smegenis nuo protinės veiklos ir bėgs nuo problemų, su tuo didesniu noru (ir gal dar nacionalinių jausmų paskatinti) eis į „lietuviškas romantines komedijas“. Kuo dažniau eis – tuo mažiau galvos. Ir dar šalia popkornų nusipirks. Žodžiu – bukink artimą savo. Kažkokia mutavusi orveliškos svajonės adaptacija.

Todėl mėgėjiški antrarūšiai „pramoginiai“ produktai sėkmingai smelkiasi į kino teatrų ekranus ir galynėjasi atskiroje „kas blogiau“ estafetėje. Kaip ten bebūtų – liaudis į šiuos produktus eina visai noriai ir niekieno neverčiama. Įsiklausius į argumentus supranti, kadgi filmas, o ypač – lietuviškas, kaip sako tautos balsas, turi būti „šiltas ir optimistiškas“ (romantiškas, mielas, .... laisva vieta jūsų pozityviam epitetui), ir gana čia paprastiems žmonėms („mes juk ne kokie kino kritikai“) nuotaiką gadinti – ir taip daug negatyvo aplink! Tad prašom ir paskutinis taškas 2014 metų lietuvių kino padangėje: vis dar nepasibaigusius Gedimino Kuktos „Briedžio metus“ papuošęs abscesas ir išdidus Živilės Pipinytės premijos „Tauro kanopa“ nominantas – nauja lietuviška romantinė komedija „Nepatyręs“.

Kai pirkau bilietą į išankstinę „Nepatyręs“ peržiūrą, galvojau, kad salė tradiciškai bus pustuštė. Ir patekau į anšlaginį seansą. Sako – po švenčių masės į seansus plaukia ir toliau. Nesiimsiu spręsti, kodėl juos taip traukia antrarūšė produkcija (ji negali prilygti net ir mūsų kino teatrus pasiekiančios „skystosios“ Holivudo pusės filmams), pasižyminti niekiniu scenarijumi, neegzistuojančiais režisūriniais užmojais, prasta vaidyba, vulgariu humoru ir gyvenimo būdo žurnalo stilistika (ko vertos vien mizanscenos). Gali būti, kad mano romantikos traktuotė neteisinga ir humoro jausmo neturiu. Bet tikrai kalta esu dėl to, kad iš kino tikiuosi bent vidutinių intelektinių, profesinių ir meninių pastangų sintezės.

Filmo „Nepatyręs“ herojai – tai, ką būtų galima pavadinti tipiniais naujųjų laikų proletarais. Nelabai protingi, nelabai turtingi, visą savo veiklą perteikiantys per seksą, „tūsus“, ir kartais – finansinius reikalus. Sprendžiant iš to, kad labiausiai salė pagyvėjo tada, kai filmo herojų pora entuziastingai siūlė vienas kitam „užsikrušti“, spėju – tai ideali drobė, kurioje galima atpažinti save.

Pagrindinis filmo herojus Ramūnas (akt. Audrius Bružas) – nevykėlis. Filmo kūrėjai padarė viską, kad tik tai parodytų. Jis kalba vartodamas idiotiškus deminutyvus, yra blogas lovoje (dėl to viso jo gyvenimo meilė jį palieka sužadėtuvių rytą), sėdi nykiame įmonės „kubike“, dirba finansininku, leidžiasi engiamas savo maskulinizuotos viršininkės ir nemoka bendrauti su moterimis. Paliktas mylimosios jis išskrenda ir neria ne bet kur, o tiesiai į pragaištingas Londono džiungles. Kol herojus bando apšilti kojas ir , tapšnodamas savo telefoną, dūsauja dėl prarastosios sužadėtinės, ši namuose sėkmingai kelia orgiją. Patekęs į barą Ramūnas susipažįsta su emigrante striptizo šokėja (akt. Edita Užaitė), kuri jokiu būdu ne prostitutė ir kulinare norėtų būti... Čia, suprantama, turėtų atsiskleisti itin jautri emigracijos ir sudužusių rožinių emigrantų akinių tema. Porą scenų įterpiama ir apie ekshibicionistinių polinkių turintį lenką. Kad žiūrovams liūdna nebūtų. O ir šiaip – aktualizuojant šią temą emigrantų įvairovė neabejotinai svarbi.

Svarbiausia filme turbūt tai, kad kelionėje Londonas-Vilnius-Londonas herojus patiria dvigubą radikalią charakterio transformaciją. Pirmąjį kartą – kai persirengia moterimi ir išeina pasilinksminti į miestą. Tada jis patenka į per televiziją transliuojamas žinias ir pasiekia lietuvių žiūrovų akis. Tokia patirtis tampa perspausta ir depresyvia (tragedija veržiasi per kraštus) vidinio Ramūno „aš“ revoliucija. Antrąjį kartą Ramūnas grįžta į Lietuvą pas jį palikusią mylimąją, su ja susitaiko, pademonstruoja ištobulintus oralinio sekso įgūdžius, ir ryte, šiai pareiškus, kad ji vis dėlto už jo tekės ir be jo gyventi negalinti, pakelia sparnus atgal į Angliją pas naująją savo gyvenimo meilę – kulinarę-striptizo-šokėją.

Nors, tiesą pasakius, rašant tenka svarstyti, kuri dalis vis dėlto buvo liūdnesnė – filmo peržiūra ar kitą dieną įvykusi spaudos konferencija, į kurią kūrybinė grupė pakvietė pasipuošusi briedžių ragais ir rožinėmis kiškučių ausytėmis. Susirinko pagrindiniai filmo aktoriai, idėjos adaptuoti scenarijų sumanytojas ir filmo režisierius Julius Paulikas (maniau, kad šį tą nutuokiu apie lietuvių kino gamintojus, bet tokio režisieriaus iki tol nežinojau; tad jo režisūrinius gebėjimus įvertinti sudėtinga) ir panegiriką filmui žarstantis filmo prodiuseris Stasys Baltakis. Jis, be kita ko, dirba (ar dirbo) ir vienintelėje Lietuvoje „kinošnikų“ kalvėje. Štai toks tas dabartinis akademinis pasaulis.

Trumpai reziumuoju visus netikėtus spaudos konferencijoje išsakytų minčių vingius. Joje sužinojau tai, kad filmo „My awkward sexual adventure“ (šio filmo scenarijus buvo adaptuotas „Nepatyrusiam“) scenaristas Jonas Chernick, pamatęs filmo anonsą (na, žinoma, kam žiūrėti visą filmą?), buvo sužavėtas naujuoju tvariniu, kuris yra net geresnis, nei originalas; jis gėrėjosi ir įstabiu aktorių indėliu vystant filmo herojų charakterius. Dar išgirdau, kad aktoriai buvo tokie puikūs, kad su jais režisieriui net nereikėjo dirbti (ir tas nedarbas, deja, labai aiškiai matosi – pastangomis vaidinti galima apkaltinti tik Editą Užaitę, tuo tarpu susireikšminimu dvelkianti Ramūno Rudoko vaidybos maniera ir gali būti įdomi tik jam pačiam). Kad, pasak filmo autorių, „Nepatyręs“ – ne lėkšta komedija, o daugiasluoksnis kūrinys. Ir, svarbiausia, kad „Nepatyrusio“ scenarijaus idėją vargšams autoriams iš kanadiečių skolintis būtent todėl, kad Lietuvoje su scenarijais „labai blogai ir nėra mokyklos“. Lietuviškų vaidybinių filmų scenarijai, žinoma, opus klausimas, reikia su tuo sutikti. Bet šiuo atveju lieka naiviai tikėtis, kad tie, kurie turi kažką panašaus į dramaturginio rašymo dovaną, tokių „Nepatyrusių“ scenarijų „nekepa“ ne dėl to, kad nesugeba.