Pokalbiai. Kinas - ne vieno žmogaus menas

Jaunų menininkų - režisieriaus Lino Mikutos ir operatorės, fotografės Kristinos Sereikaitės - filmai „Dzūkijos jautis“ ir „Pietūs Lipovkėje“ (2013) sudomino ne tik Lietuvos festivalius ir nekomercinio lietuviško kino gerbėjus, bet ir atkreipė ne vieno tarptautinio forumo dėmesį. Festivalyje „Rossia“ K. Sereikaitė už „Dzūkijos jautį“ 2013 m. buvo pripažinta geriausia operatore, o jos filmuotas dokumentinis filmas „Liza, namo!” (2012, režisierė Oksana Buraja) pastaruosius du metus buvo bene paklausiausiu lietuvišku trumpametražiu filmu tarptautiniuose festivaliuose, pelnė kelis apdovanojimus, tarp jų - geriausio Europos trumpametražio filmo prizą tarptautiniame moterų filmų festivalyje Prancūzijoje, specialų žiuri prizą 36-ame Norvegijos trumpametražių filmų festivalyje Grimstade. Susitikimu su L. Mikuta ir K. Sereikaite pradedame pokalbių su jaunais kino kūrėjais ciklą.

 

Kristina, jūs savo karjerą pradėjote kaip fotografė, o Linas – kaip teatro režisierius. Kaip nutiko, kad vis dėlto pasirinkote kiną?

Kristina Sereikaitė (toliau – K.S.): Kinas mano gyvenime buvo kaip likimo dovana. Iki tol save bandžiau įvairiose meno srityse. Pabaigusi mokyklą stojau į Vilniaus dailės akademiją studijuoti freskos mozaikos specialybę. Jau stojamųjų egzaminų metu supratau, jog, nepaisant man palankių stojamųjų egzaminų rezultatų, nenoriu savo ateities susieti su šia specialybe. Vėliau norėjau tapti aktore arba režisiere. Įstojau į Klaipėdos universitetą, dramos režisūros specialybę. Po metų studijų supratau, jog režisūra nėra mano sritis. Viską mečiau ir atvažiavau į Vilnių. Sostinėje savo jėgas bandžiau kaip aktorė – vaidinau „Elfų teatre“. Tačiau netrukus suvokiau, jog aktorės profesija ne man. Atsidūriau aklavietėje, nežinojau, ką toliau daryti. Lino tėtis fotografuodavo, buvo likusi jo aparatūra, tad, Lino paraginta, įstojau į Vilniaus Technologijų ir dizaino kolegiją, fotografijos specialybę. Atradusi fotografiją pajutau didesnę laisvę išreikšdama save ir savo aplinką vaizdais. Po fotografijos studijų sulaukiau pasiūlymo fotografuoti tuo metu filmuojamo Algimanto Puipos film „Nuodėmės užkalbėjimas“ procesą. Turėjau fiksuoti akimirkas iš filmavimo aikštelės ir filmo stop-kadrus. Po vienos filmavimo pamainos mane pasikvietė filmo antroji režisierė Janina Lapinskaitė ir pasakė: „Klausyk, šiemet renkamas kino operatorių kursas. Galbūt nori pabandyti?“. Būdama atvira naujiems pasiūlymams pamaniau – kodėl gi ne? Norėjosi išmokti apšvietimo technikos gudrybių ir praplėsti savo, kaip fotografės, galimybes. Mane taip įtraukė ši profesija, jog baigiau ne tik vaizdo operatoriaus bakalauro, bet ir magistrantūros studijas. Taip jau gavosi, kad per fotografiją atėjau į kiną. Tiek judantys, tiek sustabdyti vaizdai  man suteikia galimybę kalbėti. Dėl to labai džiaugiuosi.

Linas Mikuta (toliau – L.M.): Nežinau, turbūt tai, kad atėjau į kiną, taip pat nulėmė likimas. Viskas prasidėjo nuo teatro, nuo dramaturginių ieškojimų. Tačiau vizualioji kultūra visada buvo šalia manęs. Kristina minėjo – mano tėvas buvo fotografas...

Dirbant teatre labai trūko stambaus plano, subtilių niuansų, veido virpėjimo, tam tikro dvasios dvelksmo, kurį pamatyti gali tik iš labai arti. Teatras kitoks menas. Kažkuria prasme jis yra deklaratyvus, „išsprogdinantis“ emocijas, viską atiduodantis dviem šimtais procentų. O man visada buvo įdomi „ląstelė“, sunkiai pastebimų žmogaus emocijų virpėjimas. Visa kelionė tęsėsi kartu su Kristina – ji pradėjo studijuoti fotografiją, po to – operatorystę. Dirbau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, turėjau realizuoti keletą projektų. Kristina studijavo,pradėjo daryti nedidelius savo darbelius ir jai reikėjo režisieriaus. Dirbome kartu. Vėliau „Skalvijos“ kino centras organizavo scenarijaus konkursą. Parašiau scenarijų ir jis laimėjo pirmąją vietą. Tai buvo lyg savotiškas ženklas, kad galbūt kuriam laikui reikėtų pasilikti šioje meno srityje ir pasižiūrėti, kas iš to išeis. Po to su Kristina nufilmavome vieną, antrą filmą...

K.S.: Iš pradžių buvo trumpametražis vaidybinis filmas „Nevykęs scenarijus“. Tai mano bakalaurinis darbas, reikėjo pasirinkti, su kuo dirbti. Galėjau  pasirinkti  kitą režisierių, tačiau Linu aš pasitikėjau. Kartu gyvename, daugeliu atvejų jis mane įkvėpė. Studijų metais visuomet klausdavau jo patarimo, jo komentarai man buvo svarbūs ir, be abejo, labai naudingi. Mano didžiausiu kritiku buvo ne kas nors iš dėstytojų, o būtent mano vyras.

Tad suvokiate vienas kitą kaip lygiaverčius autorius? Ką suteikia šis bendradarbiavimas, kuo jis atrodo svarbus?

K.S.: Mes vienas kitą labai gerai pažįstame. Manau, kad dokumentikoje tai labai svarbu.

L.M.: Tai ir labai patogu. Nereikia skambinti svetimam žmogui, klausti, ar jis gali atvykti.

K.S.: Ir mūsų motyvacija, manyčiau, yra lygiavertė. Tarkime – kai operatorius yra samdomas, jis gali galvoti: „Viskas, baigėsi mano pamaina, iki!“. O mes keldavomės kada tik reikėdavo – norėdavome, kad filmas pavyktų kuo geriau. Svarbu, jog ir operatorius, ir režisierius būtų vienodai suinteresuoti kuriamu filmu. „Kažkas įvyko? Gerai, nufilmuota, baigėm“ principas kuriant netinka. Filmavimuose pilna atsitiktinumų, tu niekada nežinai, kas įvyks.

L.M.:  Laikas, kurį praleidi kartu su operatoriumi, ir yra svarbiausia. Kinas yra ne vieno žmogaus menas. Kuo daugiau laiko žmonės praleidžia kartu dirbdami prie vieno ar kito projekto, tuo geresnis rezultatas. Tai svarbu ir filmavimo aikštelėje, ir kalbant apie jau padarytus darbus, ir montuojant turimą medžiagą. Kai filmuojame, mes esame nuolatiniame procese – kalbamės apie filmą prieš užmiegant, atsikėlę galvojame, ką darysime šiandien. Atvažiavę filmuoti jau esame sukaupę tam tikrą idėjų bagažą. „Įsidirbus“ galime vienas kitą suprasti be žodžių.

K.S.: Kartu esame jau ilgai, tad suprantame vienas kitą iš mažiausių gestų. Tai yra vienas didžiausių privalumų kuriant dokumentinį filmą.  Juolab, kad mūsų vertybės bei požiūriai į gyvenimo reiškinius yra panašūs, esame jautrūs tiems patiems dalykams. Operatorius dažnai turi būti kaip režisieriaus akis. Kartais filmuoti pradedu intuityviai, jaučiu, kad Linui tai patiks, kad tai – dramaturgiškai gera medžiaga.

 

Todėl ir pasirinkote kurti būtent dokumentinį kiną?

K.S.: Dokumentinio kino pasirinkimą lėmė tai, jog filmuodama kitų žmonių gyvenimus ar tam tikrus reiškinius, aš labiau suprantu save ir supantį pasaulį, tai padeda man augti kaip asmenybei.  Kurdami mes analizuojame, ieškome priežastingumo ryšių, o tai plečia mūsų suvokimo ribas. Kinas tam tikra prasme, kaip ir bet kuri kita meno forma, mus ugdo, skatina būti geresniais, tolerantiškesniais vienas kito atžvilgiu. Juk filmuodami mes stengiamės atverti kažkokias naujas, alternatyvias tiesas, kelti klausimus ir provokuoti diskusijai.

L.M.: Plačiąja, filosofine prasme man didelio skirtumo tarp dokumentikos ir vaidybinio kino nėra. Kas yra dokumentika? Kas yra objektyvi ar subjektyvi dokumentika, realybė? Pats dokumentinis filmas yra tam tikras realybės, kurią mato konkretus žmogus, konstruktas. Kalbėti apie objektyvią, grynąją dokumentiką mes išvis negalime. Lygiai taip pat kurdami vaidybinį kiną, rašydami scenarijus mes konstruojame tam tikrą realybę, kuri irgi kaip istorija pradeda egzistuoti bendrame informaciniame lauke. Skirtumo nėra. Yra tik technologinis aspektas.

Tačiau operatoriui tas skirtumas yra žymiai didesnis?

K.S.: Taip. Dažnai neturi galimybės pasiruošti iš anksto, ar, pavyzdžiui, negali pastatyti dirbtinio apšvietimo, nes sugriausi visą sceną, praleisi akimirką. Tada toliau filmuoti nebebus prasmės. Kartais net aukoju gražesnį kadrą ar geresnį rakursą jei matau, kad tai, kas vyksta, yra labai svarbu. Žinoma, būdama profesionali operatorė neturėčiau taip sakyti, tačiau kadro turinys man visuomet liks prioritetas.

Kaip jau kalbėjome – abu turite daug sąsajų su kitomis kultūros sritimis. Ką tai duoda dirbant kino srityje ir ar manote, kad kūrėjui domėjimasis bendru kultūros lauku yra svarbus?

L.M.: Manau, kad kūrėjas visų pirma turi domėtis gyvenimu, vykstančiu aplink jį. Kalbėtis apie jį. Tačiau ne kasdieniškai, ne verbaliai. Kasdienė „verbalika“ yra mūsų pinklės – ji sunkiai perteikia esminius dalykus, niveliuoja reikšmes, iškreipia prasmes, tampa sunku pasisemt iš jos naudingų dalykų. Todėl menas – kaip tam tikras kodas, matrica ar Enigma, iš kurios kiekvienas žmogus pasiima tai, kas jam svarbu. Pirma menininko užduotis – matyti gyvenimą ir kalbėti apie jį meno kalba su tais, kurie nori kalbėtis. Būti atviru dialogui.

Kaip tokiu atveju vyksta šis dialogas?

L.M.: Tu skaitai, žiūri kitus filmus, spektaklius, eini į parodas, klausaisi muzikos. Tai yra kodai, kurie tau kalba. Bandai įsiklausyti į tai, kas tau yra sakoma. Taip tobulėji, imi matyti, kurti pats. Tai daug reiškia. Menininkai, kūrėjai pasauliui papasakoja labai daug įdomių dalykų, reikia tik norėt juos išgirst. Manau, mes gyvi tiek, kiek mes bendraujame. O menas – tai aukščiausia bendravimo tarp žmonių forma.

Tada mene yra svarbus noras reflektuoti save, klausti, kas tu esi, ieškoti savo vietos pasaulyje?

L.M.: Svarbi yra nežinomybė, kurią tu nori reflektuoti. Ji labiausiai įkvepia. Nes dažniausiai labiausiai vertinga būna tai, ko nežinai. Kai sužinai, tos žinios nusėda, tampa dalimi tavęs. Norisi daugiau. Apskritai – visas menas yra tiek vertingas, kiek jis žmogų stumia į nežinomybės bedugnę. Bedugnę, kurioje, galbūt yra visi atsakymai ir kurių, ko gero, niekada nepasieksime.

Esate lietuvių kino kūrėjai. Ar nacionalinė kino tradicija jums atrodo svarbi?

K.S.: Lietuviško kino tradicijos, be abejo, man yra labai brangios. Juk tai mūsų identitetas. Būtent šios tradicijos lietuvišką kiną daro išskirtiniu pasauliniame kino kontekste. Vienas mano pirmųjų mokytojų buvo operatorius Kornelijus Matuzevičius. Būtent jis ir paskatino domėtis lietuvių kinu. Poetinio vaizdo estetika man labai artima. Filmuose, kuriuos esu nufilmavusi, tai justi. Žinoma – viskas priklauso nuo filmo temos ir idėjos, nuo to, su kokiu režisieriumi dirbu ir ko jis siekia. Jei filmas reikalauja kažko kito, aš negaliu filmuoti estetizuotai ir ilgais kadrais.

L.M.: Ilgą laiką buvo bandyta tradicijos atsisakyti, sakyta, kad lietuviškas kinas liūdnas, lėtas, nostalgiškas, nykus ir niekam neįdomus. Reikėjo viską išsprogdinti, įvesti daugiau veiksmo, nustebinti efektais. Bandymas išsiveržti iš lietuviškos kino tradicijos neretai virsta kino komercializavimu, sukičinimu. Nežinau, ar tai yra gerai. Lietuvoje nebuvo komercinio kino, dabar yra. Kažkam tai kelia džiaugsmą. Tebūnie, jei žmonės daro verslą iš kino. Tegul kinas jiems pasitarnauja kaip forma, verslo rūšis. Bet jeigu kalbėsime apie autorinio kino tradiciją – tai yra šaknys, pamatas, kurį vystant ir į kurį atsirėmus galima sukurti labai įdomius dalykus. Jei kalbėsime apie skandinavišką kiną – Ingmarą Bergmaną, Rojų Anderssoną ar Larsą Von Trierą – jie visi rėmėsi į savą tradiciją. Ir savo skandinavišką kiną išaugino ne nusprendę, kad tas jų senas kinas yra niekam neįdomus. Ne, jie po truputį vystė savo nacionalinio kino stilistiką. Nesakau, jog filmus reikia kurti taip, kaip tai Lietuvoje buvo daroma šeštajame dešimtmetyje, tačiau man atrodo, kad mes turėtume gilintis į savo kino tradiciją. Atrasti kažką naujo, pildyti ją, plėtoti, išauginti dar vieną šaką. Vystyti ją. Čia ir yra nacionalinio kino savitumas. Tradicija remiasi ir išplėtoja mentaliteto savybes, tautos archetipus, įpročius, patirtį, istoriją. Viską. Bėgant laikui kinas keičiasi, tačiau jo savitumas, jei tradicija yra puoselėjama, vis tiek išlieka.

Vertinate lietuvių kino tradiciją. Tačiau kartu yra ir kino mokykla, kurią šiais laikais turbūt būtų galima pavadinti globalia – gali žiūrėti iš ko nori, rinktis, iš ko mokytis. Nebėra sienų. Ar su tuo sutinkate ir ar tai jums kažką suteikia?

K.S.: Taip, manau, kad kinas nebeturi sienų. Skirtingos kultūros, skirtingos pasaulio sampratos papildo ir savojo kino suvokimą, gali padaryti įtaką ieškant savų prieigų.

L.M.: Be abejo globalumas yra svarbus. Ir jis yra būtinas. Tu negali užsidaryti savyje. Tu būtinai turi atsiverti kitoms kultūroms. Globalumas yra būtinas kaip erdvė, į kurią kiekvienas atneša savo žinutę. Bet kalbant apie tradiciją, kiekvienas iš mūsų esame unikalus. Jei mes, pavyzdžiui, žiūrime Alejandro Jodorowsky filmus ir jie mums be galo patinka, mes vis tiek negalėsime atkartoti tų pačių vaizdinių. Mes suprantame tam tikrą universalią kalbą, suvokiame objektą, apie kurį kalbame, randame vienijančias vertybes, moralinius ar filosofinius kriterijus. Tačiau negalime visko kopijuoti aklai. Nes Jodorowsky su savo varlių paradais yra Lotynų Amerikos režisierius. Jis kuria savo marquez‘išką kiną, mes to niekaip nenukopijuosime, tik pasiimsime tam tikrą informaciją, vibracijas, kurios bus įrankiai ieškoti kažko savyje. Ir būsime originalūs tiek, kiek būsime savimi.

 

Jūsų filmų „Dūkijos jautis“, „Pietūs Lipovkėje“ herojai - marginalai, labai artimi lietuvių kino tradicijai. Kodėl visgi juos renkatės?

L.M.: Man visiškai nesvarbu, kad jie – marginalai. Yra tik būdas, leidžiantis kalbėti apie tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, „Pietūs Lipovkėje“. Į valgyklą susirenka benamiai žmonės. Tai yra ta žmonių bendruomenė, kurioje mes tam tikrus dalykus galime pamatyti aiškiau ir atviriau nei kitose. Čia riba tarp vilties ir nevilties yra pati aštriausia. Noras ir nenoras gyventi – tai taip pat aiškiausiai matoma. Marginalus filmuoju ne dėl to, kad jie įdomūs, keisti, kažką pašneka, pasikeikia. Man tai neįdomu. Man įdomi riba, ties kuria žmogus krenta į duobę ir ties kuria pakyla. Žmoguje visada svarbiausia tai, kaip jis interpretuoja situacijas, kuriose atsiduria. Nuo to priklauso žmogaus gyvenimo džiaugsmas, galimybė atsitiesti, eiti į priekį. Mūsų visuomenė – savižudžių visuomenė, turime aukščiausią savižudžių reitingą. Tam tikra prasme mes gyvename tarp vilties ir nevilties. Tai man ir rūpėjo. Žinoma, galime kurti filmus apie viltį ir neviltį filmuodami vidurinės klasės atstovus. Tačiau tie žmonės turi savo kiautą.

K.S.: O mūsų filmų herojai – tarsi be apsauginio sluoksnio.

L.M.: Taip, galbūt mes ir naudojamės jų apsauginio sluoksnio nebuvimu. Tuo, kad jie prieina ir šneka.

K.S.: Bet juk būtent dokumentinio kino paskirtis yra  „iškelti“ į paviršių tuos skaudulius, ar ne? Jei tai taps uždaru reiškiniu, niekas nepamatys tos valgyklos, neišgirs tų žmonių istorijų. Man atrodo, kad šie žmonės mums leidžia patiems gilintis į save. Jie – šalia mūsų, ir nė vienas nesame apsaugoti nuo situacijos, kurioje jie dabar atsidūrę.

L.M.: O tą valgyklą, tarp kitko, norėjo uždaryti. Ir neuždarė tik dėl mūsų filmo.

K.S.: Valgyklos įkūrėja nešė šį filmą Vilniaus miesto merui Artūrui Zuokui, kad parodytų, jog valgykla  iš tiesų funkcionuoja, yra labai reikalinga tiems žmonėms.  Filmo kopijos buvo dalinamos remėjams seikiant pritraukti lėšas. Kartais žmonėms, pamačiusiems filmą  „Pietūs Lipovkėje“, kyla klausimas, kodėl reikia piešti tokį Lietuvos veidą, rodyti jį tarptautiniuose festivaliuose? Manau, nereikėtų taip reaguoti. Tai tam tikra žmonių grupė, gyventojų sluoksnis, kuris egzistuoja visame pasaulyje. Neišgirdę jų istorijų, liksime nejautrūs tam, kas vyksta šalia mūsų. Apatijos mūsų visuomenėje ir taip daug. Suprantu,  jog kinas negali išspręsti visų nūdienos problemų, tačiau atkreipti dėmesį gali.

L.M.: Bijoti tam tikrų temų ar kažko vengti vien tam, kad apie tave blogai nepagalvotų kiti – tokių dalykų būti tiesiog negali. Temos yra universalios. Tas pats egzistuoja visur, gali tą pačią temą nufilmuoti kitoje šalyje. Ir grįžtant prie marginalų temos – jie tik padeda iškristalizuoti tam tikrus dalykus. Jei kursiu filmą apie tai, ką su žmonėmis daro pinigai, dideli turtai, kaip vyksta degradacija kitoje visuomenės pusėje, aš nefilmuosiu marginalų. Reikės ieškoti žmonių, kurie yra pasakiškai turtingi, ir filmuoti jų gyvenimą.

O ties kuo dirbate dabar? Ar tai – vėl bendras projektas?

K.S.: Dar du bendri projektai. Ne... Trys.

L.M.: Bet vienas – tik pati pradžia, nieko didelio. Dabar kuriame dokumentinį filmą apie tėvą ir sūnų. Jie gyvena Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Sūnus yra kurčnebylys. Tai filmas apie jų santykius. Užaugęs sūnus taip ir neišeina iš tėvo namų – kartu jie gyvena visą gyvenimą.

Kaip radote šiuos herojus?

L.M.: Mano draugas turi sodybą, jie gyvena netoliese. O savo herojų mes ieškome nuolat.begyveni.

K.S.: Arba herojai atsiranda patys.

L.M.: Atsitinka visaip. Ir dar filmuojame filmą apie skulptorių Antaną Mončį, kuris 1943 metais emigravo į Vakarus ir vėliau savo kūryboje apjungė lietuviškąsias šaknis bei europinį identitetą.

Sovietmečiu jauni režisieriai, operatoriai žinojo, kad baigę studijas jie turės darbą Kino studijosee. O ką šiais laikais reiškia būti pradedančiu kino kūrėju?

L.M.: Geras klausimas. Iš tiesų sunku... Mano bendrakursiai – nusprendžiau pabaigti kino režisūros magistrantūrą – taip pat užduoda šiuos klausimus. Ne, gyvename ne vien iš kino kūrybos. Turime įvairių užsakymų, filmuojame reklamas. Pavyzdžiui, dabar Biržų rajono vietos veiklos grupei nufilmavome reprezentacinį filmuką apie Biržų kraštą. Kristina fotografuoja. Ji taip pat turi užsakymų. Ir renginius kviečia fotografuoti, ir vestuves.

K.S.: Tenka...         

L.M.: Į tai nespjauname. Džiaugiamės, kai gauname valstybinį finansavimą. O pastaruoju metu tikrai neblogai sekasi.

K.S.: Praėjusiais metais taip pat gavome valstybės stipendijas, aš – fotografijos projektui, Linas – scenarijaus rašymui. Buvo lengviau kurti ir atsiduoti filmavimams.

L.M.: Šiemet skųstis negalime. Bet vėlgi – vieną dieną tu kažką turi, o kitą gali nebeturėti...

Kad jau apie valstybinę finansavimo sistemą – ar lengva į ją įsilieti? Ar išlieka kūrybinė laisvė?

L.M.: Vienas mano kolega yra pasakęs, kad geriau iš pradžių nufilmuoti projektą, o po to pateikti paraišką jo finansavimui.

K.S.: Tada nebūsi taip suvaržytas.

L.M.: Yra tam tikrų niuansų...

K.S.: Bet kartu tai yra tam tikras spyris. Jei nebūčiau gavusi valstybinės stipendijos – nebūčiau sukūrusi dviejų fotografijos serijų.

L.M.: O jeigu kalbėsime apie kūrybinę laisvę – būna ir taip, kad istorija veda visai į kitą pusę, nei galvojai rašydamas scenarijų ir teikdamas paraišką. Yra situacijų, kai, pavyzdžiui, personažas atsisako filmuotis. Arba miršta. Arba netikėtai atrandi naują personažą. Nežinau, kaip tai spręsti. Man atrodo, kad kiekvienas atvejis yra labai individualus. Jei visiems būtų leista daryti ką nori ir tik dalintų pinigus – prasidėtų chaosas.

 

Kalbėjosi Elena Jasiūnaitė

 

Nuotraukose - filmų "Dzūkijos jautis" ir "Pietūs Lipovkėje" kadrai. "Monoklio" archyvo nuotr.