Kino teatras. Kreivų veidrodžių karalystės užsklandos

1991 m. sausio 13-osios tema yra labai jautri bei savaip palietusi kiekvieną iš mūsų. Sunku nesutikti, kaip ir su tuo, kad šių įvykių refleksija mūsų kine galėtų būti svarbus žingsnis (ir todėl gaila, kad jis buvo praleistas). Kartu sutinku, kad tema yra gana „slidi“, ji reikalauja atsargumo ir rimtų apmąstymų. Todėl kiekvieną rimtesnį (t.y. galvojantį) režisierių, apsisprendusį ją įgyvendinti (įvertinant ir būsimas visuomenės reakcijas), lydės sunkumai apgalvojant  ir įvertinant savo pasirinktas prieigas. Ir labai abejoju tuo, kad šią istoriją geriausiai atspindi mechaniškas patriotinių frazių kartojimas tanko fone ir savų marškinių nuo krūtinės plėšimas ( kad ir netiesiogine prasme).

Žinoma, galima paminėti seną tiesą: tą pačią istoriją galima papasakoti visaip. Galima ir su tankais, ir su laužais, ir su didžiulėmis masuotėmis. Galima paprasčiau – čia kaip pavyzdį būtų galima prisiminti nuostabų filmą labai artima mums tema – rumuno Corneliu Porumboiu juostą„12:08 į pietus nuo Bukarešto“ (2006). Mūsiškė sausio 13-oji galėtų įvykti net ir vieno blokinio daugiaaukščio bute. Arba, jei jau labai trūktų veiksmo, keliuose tos pačios laiptinės butuose. Bet kiekvienam iš išvardintų atvejų, kurių galėtų būti žymiai daugiau, reikia ir stipraus scenarijaus (tuometė kasdienybė gali pasiūlyti begalę pačios įspūdingiausios dramaturginės medžiagos – tik spėk klausytis ir galvoti, kaip tai suguldyti ant popieriaus), ir profesionalaus režisieriaus. Kai to nėra – atsiranda „Mes dainuosim“.

Apskritai stebina ne tik kai kurių prodiuserių įsitikinimas, kad liaudį reikia maitinti abejotinos prasmės, vertės ir kokybės produktais (defektyviais ir su pasibaigusiu galiojimo laiku), bet ir režisieriaus Roberto Mullano fenomenas. Jis, iki susidomint Lietuva, kūrė dokumentinius filmus Jungtinėje Karalystėje. O vėliau atrado specifinę aukso kasyklą – mažą tautą su gražiomis istorijomis, ryškiais herojais, stipriais nacionaliniais mitais (negana to – ir čia geriausia dalis – šiuolaikiniame nacionaliniame kine šie naratyvai visiškai neliesti). Ir nesnaudžia. Iš pradžių R.Mullanas „iškepė“ filmą apie Čiurlionį („“Laiškai Sofijai“), horizontuose švysčioja holokausto tema, o dabar išmušė sausio tryliktosios eilė. Pliusas nacionalinio kino istorijoje uždėtas, „aktuali“ ir pozityvi tema tam kartui išsemta, galima eiti toliau, ar ne? Tiesiog gaila, kad istoriniai-kostiuminiai filmai reikalauja milžiniškų lėšų. Būtų galima „padaryti“ ir apie Vytautą, „nuo jūros iki jūros“. Būtinai įtraukiant nežinia ar tikrą (užtat kokią jaudinančią!) sceną, kur monarchas iš Krėvos pilies pabėgo apsirengęs moteriška suknele. Nežinau ar statistiniam lietuvių vyrui patiktų, bet pliusas dėl aktualumo tarptautinėse kino arenose garantuotas.

Skaitant apie „Mes dainuosim“ kūrėjų intencijas, panašu, kad tai turėjo būti mažų žmonių drama didelių įvykių fone, pasakojimas apie kelias šeimas, į Vilnių vykusias iš Kauno, Klaipėdos, Ignalinos ir Medininkų. Pastarieji, matyt, dėl kažkokio liguisto polinkio „iškasti“ visas įmanomas tragedijas, kurių filme apsčiai. Bet kokiu atveju pirminės intencijos talentingo kūrėjo rankose galėtų skambėti visai kitaip. Bet jos pakliuvo į Roberto Mullano kreivų veidrodžių karalystę... Nors mačiusiems „Laiškus Sofijai“ jau turėjo būti aišku, ko galima tikėtis.

Visa filmo pradžia skiriama mokyklinio Lietuvos istorijos kurso priminimui. Tragišku tonu, su tragiška muzika fone. Tai lydi ir vėliau filme reguliariai rodomus dokumentinius kadrus. Kratinys, vertingas tiek pat, kiek televizinė „istorinė dokumentika“ su vaidybiniais intarpais. Papildoma „linksmoji“ dalis yra ir filmo veiksmo naktį praskaidrinančios juodos užsklandos su mašinraščiu įrašomais būsimų scenų paaiškinimais. Užsklanda, baltu ant juodo užrašai, kad ekonominė blokada ir kad nėra prekių, o tada dar parodoma tuščia parduotuvė ir nepatenkinta minia prie jos. Nemoki pasakoti istorijos? Padaryk užsklandą. Nėra kada vystyti naratyvo, o norisi sutalpinti kuo daugiau? Irgi padaryk užsklandą! 

Kauną atstovauja pilki blokinio namo balkonai ir išklerusios lauko krepšinio lentos. Vaizdai ypatingai šiuolaikiniai, bet, režisieriaus nuomone, jie puikiai asocijuojasi su sovietmečiu. Idiliškas įvadas į pigų butaforinį paveikslėlį. Nes butaforija čia yra viskas. Sovietiniai butai su plastikinėmis žaliuzėmis, skambios frazės, linguojantys lietuvių liaudies dainų ansambliai TV bokšto fone, sovietų kareiviai, filmo veikėjai. Kokie dar veikėjai? Veikėjų čia nėra, yra į drabužius įvilktos tautinės frazės ir sakiniai, kuriuos reikia ištarti. Ir stilius „o tai varom į Vilnių? O tai prie TV bokšto tankas – tai varom ten, ane? Bus faina!“. Aktoriai vaidina nieką, ir taip, kaip kam išeina. Kažkam kiek geriau, kažkam blogiau, kažkam visai prastai. Kad režisierius nei prie herojų charakterių vystymo scenarijuje, nei prie aktorių darbo rankų nekišo, akivaizdu pasižiūrėjus filmo spaudos konferenciją (vienas aktorius pasakoja paklausęs režisierius, koks turėtų būti herojus, ir gavęs atsakymą „jis daug šypsosi“).

Kažkur filmo pabaigoje, tiesa, „pramuša“ ir nauja meninė priemonė – vidiniai dialogai, dar kartą pasakojantys tragišką situaciją. Tuo tarpu filmo operatorius daro ką tik nori. Jo darbą apvainikuoja krūva stambių neišraiškingų planų, šiek tiek bendros statikos ir nesuvokiamas „važinėjimas“ aukštyn-žemyn tai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro interjerais, tai minėtu TV bokštu.

Kiekviena filmo akimirka, savaime suprantama, prifarširuota patriotinių frazių. Parodyti neužtenka, reikia pasakyti. Ir ne vieną kartą, kad tautinė dvasiai nepritrūktų deguonies. Į kiekvieną sceną kūrėjai uoliai kaip mokinukai, mintinai išmokę privalomąją programą, kiša visus įmanomus ir kaip tragiškus traktuojamus Lietuvos istorijos faktus. Sūnus pykstasi su motina? Čia iš karto bus įvardinta ne tik senelio tremtis į Sibirą, bet ir Romo Kalantos susideginimas. Filmo herojė ruošiasi gimdyti? Čia pat apie save primins tuoj numirsiantis vyresniosios kartos atstovas: jis papasakos apie brolius partizanus, vieno iš jų sumaitoto kūno „demonstravimą“ visam kaimui, ir dar (vėl) apie tremtį, šį kartą – jau paties atstovo. Vietą filme randa ir plėšrioji KGB, ir kunigas. Žodžiu – sudėjo viską, ką žinojo, ir nesiliauja aktyviai baksnoti į nacionalinius jausmus visą filmą. Tik kyla klausimas – ar žiūrovą tikrai vis dar veikia tokio pobūdžio priemonės? Ar jos sukelia norą permąstyti tautos istoriją, pagalvoti, ką tai reiškė ar galėjo reikšti jam (žiūrovui), jiems, mums? Negi filmo kūrėjai galvoja, kad to ir užtenka? Kad „sukramtytos“, primityvios frazės-skudurai, faktinės nuotrupos, kurias žino net šeštokas, yra būtent tai, kuo galima užkamšyti nacionalines „skyles“? Kad tai yra „rimta, skaudu ir jautru“?

Desperatiškai stumiantis link titrų spėjau ekrane išvysti ir krūvą filmo pabaigų – ašarą filmo kūrėjai turbūt planavo išspausti net iš akmens. Herojų žūtis. Laidotuvės. Eisena. Po metų. Po kelerių metų (sprendžiant iš miesto vaizdų – po gerų dvidešimties, bet argi tai kam rūpi?). Jau buvo flashback‘ai? Tai tada finalui dar parodom sulėtintus flashback‘us!  

Žiūrint „Mes dainuosim“ iš pradžių buvo tiesiog nuobodu, retsykiais –  juokinga (verkti nebeišeina, tad belieka linksmintis – tiek kvailybės ir nemokšiškumo vienoje vietoje). Muisčiausi, dūsavau ir žvilgčiojau į laikrodį. Bet artėjant prie pabaigos pasidarė pikta. Filme pasirodė dokumentiniai kadrai, kuriuose – žuvusiųjų šarvojimas. Kulkomis suvarpyti balti veidai. Stambūs tų veidų planai. Skausmo persmelkti artimieji. Dar ir laidotuvės. Net jei ši medžiaga viešai prieinama vaizdo archyvuose – visa tai, kas rodoma, yra intymu ir asmeniška. O greta - visiško saviveiklininko kadrai. Realius dokumentinius vaizdus keičia vaidybiniai, ir taip pirmyn-atgal. Ne tragedija, bet kažkoks ilgas ir, atleiskit, perversiškas mėgavimasis svetimu skausmu. O žiūrint – ne liūdna ir ne skauda. Tiesiog labai pikta.