Interviu.Andrius Blaževičius:„visad mėgau pasakoti istorijas“
Toliau kamantinėjame jaunus šalies kinematografininkus. LMTA kino režisūros absolventas Andrius Blaževičius yra sukūręs ne vieną trumpametražį filmą. „Dešimt priežasčių“ (2011) – pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią trumpametražį vaidybinį filmą ir pagrindinį prizą festivalio „Scanorama“ konkursinėje programoje „Jauna Lietuva trumpai“. Šiuo metu Andrius Blaževičius su kūrybine grupe rengiasi pirmojo vaidybinio ilgametražio filmo „Krizė“ filmavimo darbams.
Žmonės plūsta į lietuviškas romantines komedijas. Reitingai geri, visos investicijos atsiperka. Kodėl Lietuvai reikia kitokių filmų?
Nepasakysiu nieko naujo. Jei bus tik toks kinas, tai ko galima tikėtis iš mūsų šalies? Išsiugdysime kažkokią negebančių mąstyti žmonių kartą. Dėl to ir reikalingas kitoks kinas. Filmų gerumą vertinti pagal žiūrovų skaičių yra kvaila, ir mane tai labai erzina. Neseniai supratau vieną įdomų dalyką. Leidyklos išleidžia naujus literatūros kūrinius. Pavyzdžiui, niekam nekyla klausimų, ar reikia išleisti Kafkos knygą. Nesvarbu, kad knygos tiražas bus 1000 egzempliorių. Ir yra koks nors lietuviškas filmas, kurį pamato 10 000 žiūrovų. Toks žiūrovų kiekis jau laikomas blogu. Nors lyginant, tą filmą pasižiūrėjo dešimt kartų daugiau žmonių nei nusipirko Kafkos „Dienoraščius“. Kodėl filmas turi būti žiūroviškas vien dėl to, kad daug kainuoja jo gamyba? Jei literatūrai netaikome tokių kriterijų – kad būtų išpirkta 50 000 egzempliorių, tai kodėl filmą būtinai turi pamatyti 10 000 žmonių? Kai menas vertinamas kaip biznis – nieko gero iš to negali būti. Na, kiek Michaelio Hanekes „Meilė“ Lietuvoje surinko žiūrovų? Kiek pinigų? O Haneke – ne šiaip režisierius, jo filmas tais metais buvo geriausias. Ir lietuviai jį vis tiek nėjo jo žiūrėti.
Tai kaip supranti savo misiją? Kodėl kuri filmus, ką nori jais pasakyti?
Kad ir kaip bebūtų – tu nori atkreipti visuomenės dėmesį, parodyti kažką, kas tau atrodo svarbu ir apie ką dar nėra kalbėta garsiai. Ir tu, žinoma, labai nori, kad tavo kūrinius pamatytų kuo daugiau žmonių. Joks režisierius nekuria filmų tam, kad jų niekas nežiūrėtų. Tokia ir misija – kalbėti apie tai, kas tau svarbu. Tiksliau – rodyti. Nes tai, kas vyksta mūsų vaidybiniame kine jau dvidešimt ketverius metus...
O kodėl pasirinkai režisūrą? Iš pradžių studijavai Kultūros istoriją...
Nuo mažų dienų labai mėgau pasakoti istorijas. Susirinkdavo vaikai, visi atsisėsdavome ir aš ką nors pasakodavau. Tos istorijos buvo paremtos visokiomis klišėmis, kurias matydavau animaciniuose filmuose ar perskaitydavau knygose. Ir, kaip visi vaikai, žiūrėdavau labai daug filmų. Nes, deja, užaugau žiūrėdamas televizorių, o ne skaitydamas knygas. Ta „televizinė“ patirtis vis kaupėsi, ir jau nuo kokios penktos klasės norėjau kurti kiną. Tik iš pradžių norėjau būti aktoriumi, nes galvojau, kad kiną kuria aktoriai, nežinojau, kad kažkas juos režisuoja. O kai sužinojau, kad yra ir režisierius – supratau, kad noriu būti režisieriumi. Kino režisierių kursą LMTA rinkdavo kas ketverius metus. Ir tais metais, kai baigiau mokyklą, jis nebuvo renkamas. O nestudijuojantys buvo rizikos grupėje – tuo metu vis dar buvo tikimybė, kad tave, jei niekur nesimokysi, pašauks tarnauti į kariuomenę. Tad susidėjo daug visokių niuansų. Nusprendžiau stoti į Kultūros istoriją – pagalvojau, kad per tuos metus vis tiek kažką išmoksiu ir tai bus naudinga. Naudos iš tiesų buvo.
Kas vadovavo jūsų režisierių kursui LMTA?
Mūsų kursas buvo tas, kuris nusprendė padaryti revoliuciją kurso vadovų atžvilgiu. Kurso vadove tapo režisierė Giedrė Beinoriūtė. Tad save laikau jos studentu.
Ir ką davė studijos pas ją?
Beinoriūtė labai racionali dėstytoja. Ji su mumis dirbo labai aiškiai ir metodiškai: apie scenarijų, apie filmo struktūrą. Ji visą laiką buvo labai priekabi, neleisdavo nieko nedaryti, turėjai stengtis. Ir ji, dėka savo charizmos, jei kažko nepadarydavome, mus priversdavo pasijausti kaltais. Ta kaltė būdavo labai geras variklis. Bet kas svarbiausia – ji išmokė struktūriškai mąstyti apie kino kūrybos procesą. Tai labai svarbu. Nes, kaip visi sako – kokia didžiausia lietuvių kino problema? Aktoriai ir dramaturgija. Dramaturgijos aspektus mums ji tikrai neblogai „įkalė“.
Jei kalbėsime apie jaunąją kino režisierių kartą – ar galvoji, kad jus kažkas vienija?
Vienas dalykas tikrai vienija. Didžioji dauguma jaunosios kartos, bent jau ryškiausi, geriausiai matomi režisieriai, kuria filmus apie dabartį ir per savo filmus bando suprasti, kas aplink juos vyksta. Manau, kad ir čia jaučiama didelė Beinoriūtės įtaka. Ji visada klausdavo, kodėl kažkas nori kurti filmą apie pensininkų problemas, jei jų nesupranta, ir kad galbūt geriau kurti apie kažką, kas artimiau susiję su tavo gyvenimu? Žinoma – pensininkų pavyzdys čia labai grubus. Bet esmė tokia, kad ji skatino kalbėti apie tai, kas tau yra artima. Tai mus ir vienija. Jaunajame lietuvių kine pagaliau atsirado realizmas. Manau, kad kiekviena save gerbianti nacionalinė kino tradicija – prancūzų, vokiečių, britų, lenkų, net ir rusų – savyje tai turi. O mes vis klaidžiojome kažkokiame vidiniame siurrealizme.
O kaip dėl lietuvių kino tradicijos? Ar jauti jos įtaką?
Lietuvių kino istorijoje yra tikrai labai gerų filmų. Pavyzdžiui, Almanto Grikevičiaus „Ave, vita“ ir Algimanto Puipos „Amžinoji šviesa“ yra puikūs. Ir tie senieji vaidybiniai filmai yra geresni nei sukurti per pastaruosius dvidešimt ketverius metus. Bet ar jie padarė man įtaką? Nežinau. Augdamas neturėjau galimybės jų žiūrėti – tie filmai tiesiog nebuvo rodomi. Dabartiniai trisdešimtmečiai juk augo žiūrėdami video kasetes. Visi imdavome VHS su pasaulinio kino klasikų darbais. O lietuvių tiesiog nebuvo. Jei būtų buvę – galbūt būtumėme žiūrėję ir juos.
Tad ką davė VHS peržiūros, ta pasaulinė kino mokykla?
Sunku pasakyti. Ji iš esmės davė viską. Nes, kad ir kaip liūdna ar negražiai skamba, to tikrai nedavė lietuviškas kinas. Tokia yra tiesa. Iš „Eliksyro“, vaizdajuosčių nuomos punkto, paauglystėje galėjau imti kokius tik noriu filmus – ir brolių Coenų, ir Antonioni. Tokie filmai suteikia bendrą kontekstą, galimybę matyti savo darbus jų fone. Nors ir atsiremi į nacionalinį pagrindą, tai, kas egzistuoja aplink tave, tu vis tiek kuri filmus, kurie nėra vien tik lietuviški.
O kultūra, kitos jos sritys – ar atrodo svarbu tuo domėtis?
Žinoma, kad atrodo svarbu domėtis kultūra. Ir dar politika. Nors ji iš tiesų taip pat yra kultūros dalis. Stengiuosi domėtis viskuo tiek, kiek tik išeina. Nors daugiausiai laiko vis tiek skiriu literatūrai ir kinui.
Ir ką tas domėjimasis suteikia?
Nes tik tada tavo kuriami filmai bus įdomūs, suprantami platesniam žmonių ratui. Žinai, yra labai smagu, kai žiūri filmą ir supranti, ką režisierius nori juo pasakyti tik todėl, kad galbūt kažką matei, perskaitei ar kažkuo domėjaisi. Gaunasi toks lyg ir bendras tavo ir režisieriaus suokalbis. Be to, kad ir kaip banalu, tu niekaip nesukursi gero filmo, jei nežinosi to, kas vyksta aplink tave ir nematysi kitų kultūros laukų procesų. Čia didžiausia problema. Gali nesidomėti, laikyti save genialios minties autoriumi. O po to paaiškės, kad tą patį iki tavęs padarė dar šeši žmonės.
O jei pereisime prie tavo kūrybos – kodėl pasirinkai vaidybinį kiną?
Akademijos dėstytojai vienu metu galvojo, kad būčiau visai neblogas dokumentinio kino kūrėjas – jautrus, tylus, moku „prieiti“ prie žmogaus, prakalbinti. Studijų metu kūriau pirmąjį savo dokumentinį filmą, filmavau draugą. Tiesiog „kalbanti galva“. Tris ar keturias minutes jis pasakojo, kaip muša savo tėvą. Tuo metu filmavau ir galvojau: „eik tu sau, koks geras kadras, gausiu dešimt!“. Ir kai tai supratau, pasidarė labai nesmagu. Tuo metu dokumentika pasirodė labai „nešvari“. Tu išnaudoji žmones sau. Ir kuo labiau jie atveria savo žaizdas – tuo geriau tau, režisieriui. Po to dar turėjome dokumentinių filmų kūrimo užduočių, bet realiai jų kurti nebegalėjau. O vaidybinis kinas... Net negaliu paaiškinti. Tiesiog nuo mažų dienų mėgau sekti pasakas. Ir tiek. Yra užbaigtas pilno metro vaidybinio filmo „Krizė“ scenarijus. Kaip kilo filmo idėja? Idėja labai asmeniška. Ji kilo „iš gyvenimo“, tam tikrų mažų asmeninių patirčių. Visas mūsų kursas LMTA baigė būtent tuo metu, kai krizė Lietuvoje buvo pasiekusi piką. Nėra darbų, eini į Darbo biržą, tave siunčia į kažkokius mokymus, kuriuose prisižiūri pačių įdomiausių dalykų. Norėjosi parodyti bedarbystę iš kitokios pusės. Tad taip – viskas kilo iš asmeninių patirčių. Tik vėliau tos patirtys „apaugo“ kitais dalykais. Krizė buvo labai svarbus įvykis, palietęs visas žmogaus gyvenimo sritis. Ir, tavo nuomone, ta krizė paliko savo žymes? Tikrai taip. Turiu krūvą pažįstamų, kurie čia, Vilniuje, prarado savo darbus. O provincijoje... Mano filmo veiksmas vyksta mažame miestelyje. Ten situacija labai bloga. Dirbau edukaciniame projekte „Mokausi iš kino“, kartu su juo apvažinėjome gal penkiasdešimt miestų ir miestelių. Ir kai kaimelio (net prisimenu jo pavadinimą) klasėje yra dešimt vaikų, iš kurių šešių vaikų tėvai jau yra emigravę, dar trijų jau ruošiasi emigracijai... Ir visi žada pasiimti savo vaikus. Taip iš dešimties vaikų lieka vienas. Tokie dalykai yra labai liūdni. Savanoriška emigracija, laisvė yra gerai. Bet šie žmonės emigruoja ne šiaip. Jie bėga. Atrodo, ir naujojo filmo herojus yra panašus į herojų iš „Dešimt priežasčių“. Kodėl pasirinkai būtent tokį vidutinį, neišskirtinį gyventojų socialinį sluoksnį? Ką jis išvis reiškia Lietuvoje? Čia tas sluoksnis, apie kurį lietuviškame kine arba niekas apskritai nekalbėjo, arba iš jo atstovų padarydavo filosofus. Bet kai praėjo mažų žmonių-filosofų etapas, prasidėjo kitas, būtent „marozų“ ir „budulių“. Iš principo niekas nerodo paprastų, eilinių žmonių istorijų su jų dramomis ir problemomis. Ir, kaip bebūtų, didžioji dalis Lietuvos gyventojų būtent tokie ir yra, neišsiskiriantys, su vidutinėmis pajamomis ir tik jiems būdingu gyvenimo būdu. Bet tai nereiškia, kad jų istorijos yra neįdomios ar nevertos dėmesio. Atvikščiai, čia matau daug konfliktų ir geros dramaturginės medžiagos. Be to, aš ir pats esu iš šio sluoksnio, tad, manau, puikiai suprantu ką rodau. Su filmo projektu visi dalyvavote Andrzejaus Wajdos kino mokyklos tarptautiniame ilgametražių filmų projekte „Ekran“. Koks tai projektas ir kokios patirties jis suteikė? Į „Ekran“ dirbtuves patenka tų šalių atstovai, kurių nacionaliniai kino instituta, yra šių dirbtuvių partneriai. Lietuvos kino centras tuo metu „Ekran“ partneris dar nebuvo. Tokioms Europos valstybėms (ne partneriams) buvo skirtos dvi vietos. Konkurencija buvo be galo didelė, į tas dvi vietas pretendavo šešiasdešimt projektų. Atrinko mus. Mes esame pirmieji lietuviai, patekę į ,,Ekran” dirbtuves. Dirbtuvių metu buvo aptarinėjamas visas mūsų filmo projektas, jo potencialumas, stipriosios ir silpnosios pusės. Po aptarimo išsirenki vieną sceną ir turi galimybę ją nufilmuoti. Iš pradžių buvo filmuojama su lenkų aktoriais ir operatoriumi. O antrajame etape prie kitos scenos jau dirbome su savo aktoriais. Gavome visą techniką, pagalbinį personalą ir galėjome visavertiškai dirbti. Tai buvo labai naudinga, nes supratome, kaip filmo filmuoti nereikėtų. Bet žymiai svarbesnis dalykas yra pasitikėjimas savimi, kurį suteikė projektas. Pirma – vien tai, kad ten patekome, jau labai daug reiškia. Tuo iki šiol sunku patikėti. Antra – mūsų projektas ten buvo labai gerai sutiktas. Projekte dalyvavo ne vien žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos, kuriems filmo problema galėtų atrodyti artimesnė. Suvažiavo ir šveicarai, vokiečiai, anglai, austrai, airiai... Ir projektas patiko visiems, visi jį suprato. Realiai „Ekran“ buvome įvertinti geriausiai. Visi skaitė scenarijų ir viešai jį aptarinėjo? Taip. Ir mes vieninteliai gavome šimtu procentų pozityvius įvertinimus. Sulaukęs tokių vertinimų pagalvoji, kad jei tai atrodo įdomu ir jiems – galbūt ir filmas bus svarbus ne vien lietuvių auditorijai? O kuo jiems, vertintojams iš dirbtuvių, „Krizės“ projektas pasirodė įdomus? Visų pirma projektas įvertintas kaip labai drąsus, originalus ir aktualus. Dar jie gyrė pagrindinį herojų, nes jis nėra tipinis personažas. Gerai vertinti ir dialogai, humoras, scenos... Iš tiesų jie viską įvertino labai gerai. Ta proga – „geriausia“ tema: valstybinio finansavimo sistema. Kaip sekasi? Manau, kad vienas didesnių minusų – reikalavimai, kad filmas būtų daromas su partneriais iš kitų šalių. Jei „neturi koprodukcijos“ – sunku gauti finansavimą net ir trumpametražiam filmui. Tai yra absurdas. „Krizę“ mes darome kartu su lenkais. Jie teiks paraišką į Lenkijos kino institutą. Kitas dalykas - toj pačioj Lenkijoje yra ne viena taryba, o kelios. Tu gali rinktis, kuriai tarybai teikti vertinti projektą. Tokiu būdu išvengiama galimų išankstinių nusistatymų. Lietuva maža šalis, tad daug tarybų mes negalime turėti. Visgi Lietuvoje finansavimo atmosfera yra, mano nuomone, nenormali, nes visi bijo ką nors įžeisti ar sakyti, ką galvoja, nes kitaip gali negauti finansavimo. Beje, beveik visi ,,Ekran” dalyviai savo šalyse jau gavo finansavimą... Grįžkime prie bendros gamybos su lenkais. Iš kur jie atsirado? Lenkijoje yra labai daug nepriklausomų studijų. Mes dirbame kartu su studija „No sugar“, jie prodiusavo nemažai trumpų filmų, ilgametražę dokumentiką, keli projektai yra gavę ir finansavimą iš Lenkijos kino instituto. Studiją surado prodiuserė Marija Razgutė; Marija „No sugar“ prodiuserę sutiko bendrame projekte, jai labai patiko mūsų filmo scenarijus. Taip ryšiai ir užsimezgė. Lenkai turėtų būti atsakingi už „Krizės“ garsą, montažą ir muziką. Kas gerai pas lenkų prodiuserius – tai, kad jie ir elgiasi kaip tikri prodiuseriai. Nėra taip, kad jei mūsų projektas negaus finansavimo Lenkijoje, su mumis niekas nebedirbs. Jie pasiryžę ieškoti savo finansavimo. Pabaigai - kas dar gero ir gražaus lietuvių kino pasaulyje? Visa, ką geriausio matau lietuvių kine, egzistuoja jaunojoje režisierių kartoje ir jų kuriamuose trumpametražiuose filmuose. LMTA peržiūrų ar ,,Scanoramos” ,,Naujojo Baltijos kino” laukiu labiau, negu nacionalinės kokio nors ilgo filmo premjeros. Todėl labai laukiu, kol tie žmonės pradės kurti ilgametražius vaidybinius filmus. Ir čia yra labai daug priežasčių optimizmui. 
Nuotraukose - filmo projekto "Krizė" kadrai.
