Interviu. Lina Lužytė: „Jei bandysi įtikti, filmas bus joks “

„Būti jauna lietuvių režisiere reiškia susilaukti daug dėmesio: paskutinį filmą sukūriau prieš šimtą metų, o interviu tebedalinu iki šiol,“ - ironiškai sako režisierė Lina Lužytė, LMTA absolventė, trumpametražio vaidybinio filmo „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009) bei ilgametražio dokumentinio filmo „Igruški“ (2012) autorė. L. Lužytės darbai spėjo aplankyti daugelį tarptautinių kino festivalių (Gruzijos dokumentinių filmų festivalis „Cinedoc“, Amerikos dokumentinių filmų festivalis, Krokuvos kino festivalis ir kt.) ir pelnė ne vieną apdovanojimą. Šiuo metu Lina Lužytė dirba prie debiutinio ilgametražio vaidybinio filmo „Ar tu mane myli“ ir vysto naujo filmo projektą.

Esi kino režisierė. Kam apskritai reikia kurti kiną ir kodėl jo reikia Lietuvai?

Nes kinas yra kultūra. O šaliai kultūros visada reikia. Lietuvai šiuo metu – ypač. Man atrodo, kad kultūra yra šalies, valstybės, tautos pagrindas. Jei ji yra – yra ir tauta. Labai daug galvoju apie sovietmetį, laikus, kai buvau maža. Vis mąstau – o kas būtų, jeigu to nebūtų buvę? Kokie žmonės gyventų dabar? Nuskambės banaliai, bet ar būtų tikrai išsiplėtoję „Akropoliai“, ar per televiziją rodytų tokį šlamštą, kokį rodo dabar, ar būtų tiek pykčio? Kultūra duoda... Grubiai tariant – ji atneša kažkokį pacifizmą, atima iš tautos neapykantą.

O manai, kad lietuvį galima pasiekti per filmus?

Toks retorinis klausimas – „ar galima?“. Galima, tik tai neįvyks akimirksniu. Be kino dar yra teatras, muzika, literatūra. Tikiu, kad po truputį jie atsvers tą šlamštą, trykštantį iš Lietuvos televizijų.

Kas, tavo nuomone, blogai televizijoje?

Lėkštumas ir tai, kad tuo lėkštumu mėgaujamasi, didžiuojamasi. O baisiausia tai, kad televizijai rodant tai, ko žiūrovai tikisi (o tikisi vis mažiau), užsukamas uždaras kvailinimo ratas.

Vis tik – o kam reikia kultūros?

Kam reikia skaityti, kam reikia keliauti, kam reikia susitikti su žmonėmis ir su jais kalbėtis? Išties nereikia... Bet jei norisi – gerai. Ir kinas, ir literatūra, man yra kitų patirtys, mintys, o kuo daugiau žinai, kas vyksta aplink tave, esi atviresnis ir mažiau susikoncentravęs į save.

Kodėl pasirinkai kino režisūrą?

Aš nepasirinkau režisūros. Mano gyvenime viskas visada įvyksta tiesiog. Su kino režisūra buvo taip pat. Baigiau mokyklą, pradėjau studijuoti Vilniaus universitete. Tai buvo studijos, kurios mane nelabai domino. Staiga viena draugė pradėjo kalbėti apie režisūrą, apie tai, kad kitais metais rinks režisierių kursą, kad reikia kažką parašyti, nusiųsti, o vėliau jau bus stojamieji. Tada tai praleidau pro ausis, bet kai atėjo ta diena – aš ir parašiau, ir nusiunčiau, ir įstojau. Būna žmonės, kurie nuo vaikystės žiūrėjo filmus, be galo domėjosi, labai to norėjo. Man atrodo, kad į režisūrą aš įstojau net nelabai žinodama, kas tai yra. Ir mano pirmasis išlikęs įspūdis – apie tai, kaip mes, visa gauja tik ką įstojusiųjų, stovime LMTA kieme po gluosniais ir repetuojame „Jūratę ir Kastytį“ – taip stipriai nutolęs, kad tai labiau primena žaidimą iš vaikystės „Alibaba“. Ir aš galvoju – „mmm, tai čia ir yra režisūra?“. O vėliau ta režisūra lipo ir prilipo.

Ir neatrodo, kad galėtų egzistuoti ir kitas pasirinkimas?

Buvo laikas, kai buvau užtikrinta, kad bus kinas ir tik jis. O dabar nebežinau. Mane labai žavi žmonės, kurie į kiną ateina iš kitų sričių, bet tuo pačiu labai mažai žinau kino žmonių, kurie išeitų į kitas sritis. Dažnai jaučiuosi lyg neturėčiau profesijos. Bet paskutiniais metais sutikau nemažai žmonių, kurie kiek išblaškė šitą pesimizmą ir praplėtė kino sąvoką mano galvoje – jų filmuose nebūtinai egzistuoja du posūkio momentai, dažnai sunku pasakyti tai dokumentika ar vaidybinis kinas, kartais net negalėtum jų darbų pavadinti filmais – tai daugiau idėjos, sulietos iš garso ir vaizdo. O jie ir neieško pavadinimų.

Kuo šis posūkis kino suvokime, kūryboje tau atrodo įdomus?

Tai dar ne posūkis, bet gal juo taps. Įdomus savo laisve, nepriklausymu nuo kino mokyklų, nuo taisyklių, kaip turi būti kuriamas kinas. Pavyzdžiui, sutikau vieną argentinietį, kuris kuria filmus tik remdamasis Šekspyro kūriniais. Ir tie filmai – fantastiški. Ir tai nėra naftalininiai-kostiuminiai filmai. Tai yra poezija, vaizdai; nei dokumentika, nei vaidybinis kinas ir tas klausimas net nekamuoja. Bandžiau su juo kalbėti apie Šekspyrą, bet jis staiga atkirto: „nelabai nusimanau aš apie jį, aš kuriu savo“.

O kas atrodo svarbu kuriant filmą? Nuo ko viskas prasideda – temos, formos?

Idealiu atveju norėčiau pradėti nuo idėjos, bet dažniausiai mane inspiruoja situacijos, kurios yra ribinės ar net absurdiškos. Kartais tai žmonių gyvenimai “ant ribos”, kartais tai erdvės, kurios atrodo visiškai netinkamos ir net neįmanomos kažkam gyventi, bet jose žmonės gyvena ir tada man įdomu o kaip jie ten gyvena?. Taip prasidėjo ir „Igruški“. Važiavau traukiniu per Baltarusiją ir per traukinio langą pamačiau ryškiaspalvį išsišiepusį krokodilo snukį šalia saulės nudeginto ir pavargusio vyro veido. Abu stovėjo aptriušusioje stotyje ir kažkuris kažkurį pardavinėjo. Po metų grįžau sužinoti daugiau.  O kuriant filmą, mano nuomone, svarbiausia tai, kad pačiam būtų įdomu nerti ten, kur vėliau nardinsi ir žiūrovus. Ir visiškai nesvarbu ar tai ypatingai reikšminga mintis, ar mažiau reikšminga, svarbiausia, kad ji „degintų“.

Ką tau pačiai suteikia filmų kūrimas?

Nenoriu dramatizuoti, bet kinas yra mano gyvenimo būdas. Nesu įsitikinusi, kad tai yra gerai. Bet visgi kinas yra vienintelis mano užsiėmimas ir viskas gyvenime yra su juo vienaip ar kitaip susiję: ir kelionės, ir žmonės, ir sapnai, ir nerimas.

Iš tavo asmeninės patirties - ką reiškia būti jaunu lietuvių kino režisieriumi? Tikriausiai nelabai įmanoma gyventi vien kūryba?

Būti jauna lietuvių režisiere reiškia susilaukti daug dėmesio ir gal net ne visada pelnytai: paskutinį filmą sukūriau prieš šimtą metų, o interviu tebedalinu iki šiol. O gyventi vien kūryba, manau, įmanoma. Bent aš taip gyvenu, tik, aišku, kūryba ne visada yra kinas. Kartais tai reklama, kartais namų tvarkymas. Bet tai taip pat yra kūryba – svarbu požiūrio „kampas“.

O jeigu kalbėsime apie lietuviško kino tradiciją – ar ji vis dar egzistuoja? Atrodo svarbi?

Kai svetur pasakau, kad esu iš Lietuvos, tai reakcija beveik visada būna ta pati: „poezija, Stonys, Bartas... mmm“. Bet ar žiūrint šių dienų lietuvių filmus ta tradicija juose jaučiama? Mano nuomone – ne. Ir aš net nekalbu apie masiškai kepamus filmus – tai komercija, ir svarbu ją atskirti nuo kino, nesinervinti dėl tų filmų ir jų neniekinti. Kai galvoju, koks yra šių dienų Lietuvos kinas, galvoje iškyla vaizdas: plynas laukas po gaisro, kažkur teberusena, o kažkur bando iš naujo įsiplieksti, bet ir tiek. Man labai įdomu, koks kinas bus Lietuvoje po dešimties ar penkiolikos metų. Jaučiu ir viliuosi, kad tada bus išryškėję kažkokie kontūrai ar tiesiog bus sukurta gerų filmų, gal net bus praūžusi lietuviška „rumuniškoji banga“. Bet kad susiformuos bendra lietuviško kino tradicija – nemanau. Šiais laikais dauguma yra individualistai, o individualizmo laikais tradicijos nebesikuria.

Minėjai, kad nieko netrūksta ir režisierės gyvenimu tu nesiskundi. Vis dėlto – ar viskas gerai su valstybės skiriamu finansavimu, konkursais? Ar jie palieka kūrybinę laisvę?

Pykstu dėl taisyklės, kad, gavęs finansavimą filmui, tais pačiais metais turi jį išleisti. Reiškia, kad tais pačiais metais turi nufilmuoti. Kvailystė.

Kodėl?

Lietuviški pinigai, kuriuos gauni filmui, turi sudaryti didžiausią biudžeto dalį, bet ji, žinoma, niekada nebūna užtektina, todėl turi ieškoti koprodiuserių, o tai užtrunka. Atradus koprodiuserius vėl reikia laiko, kad jie rastų trūkstamą finansavimo dalį. Visas šitas procesas gali trukti metus ar net daugiau, bet tu negali laukti, nes turi filmuoti tais metais, kuriais gavai finansavimą, kurio tau neužtenka. Bet taisyklės yra taisyklės. Su tuo susidūriau labai artimai – mes tiesiog privalėjome filmuoti naująjį filmą. Iš tiesų nebuvau labai gerai pasiruošusi – keitėsi viskas, ir scenarijus, ir operatorius... Bet filmuoti reikėjo, kitu atveju būtumėm praradę pinigus. Tai tikrai nepadeda. Bet tikiu, kad kažkada ši problema bus išspręsta.

Pakalbėkime apie tavo filmus. Pastebėjau, kad tave domina žmonės, atsidūrę ribinėse situacijose. Kodėl tau tai įdomu?

Ribinėse situacijose egzistuoja konfliktas, nuo kurio ir prasideda istorijos. Tad šitas mano domėjimasis labai natūralus. Žmonės, atsidūrę ribinėse situacijose, atsiskleidžia tokie, kokie iš tiesų yra, o ne kokiais būti norėtų. Kalbant vartoju „jie“, bet tai taikau ir sau. Dažnai gaudau save: ar nemeluoju, ar neapsimetinėju, ar pykstu, nes kitas išties prasikalto, ar tiesiog man patogiau pykti nei suprasti. Gyvenimas „ant ribos“ yra daugiasluoksnis ir kupinas liūdnos gyvenimo poezijos. Vėl prisimenu „Igruški“ – žmonės siuva žaisliukus, kurių neparduos ir pinigų neužsidirbs, puikiai tai žino,bet vis tiek siuva ir siuva...

Turi patirties ir vaidybiniame, ir dokumentiniame kiną? Ar teiki kuriai nors raiškai pirmenybę?

Kai kūriau vaidybinį – atrodė, kad norėsiu kurti tik vaidybinius filmus. Kai kūriau dokumentiką – galvojau, kad kursiu tik dokumentiką. Dabar nebesureikšminu. Mačiau daug gerų filmų, kuriuos žiūri ir nesupranti – dokumentinis ar vaidybinis, o galiausiai ir nebesvarbu, nes tai arba kinas, arba ne kinas.

Ar svarbus žiūrovas kuriant filmą?

Filmai skirti žiūrovams - faktas. Bet, manau, kad svarbiausia kurti filmą sau ir pagal save, savo supratimą, tai, kas tave patį domina, o ne kas, tikėtina, galėtų dominti kitus. Žmonių ir nuomonių yra labai daug ir jei bandysi įtikti visiems, sukurti kažką ne per liūdno, ne per juokingo ir rimto tiek, kiek reikia, tai filmas virs jokiu, bus balastas. Taip būtų nesąžininga ir prieš žiūrovą. Manau sąžiningiausia yra kurti sau – kažkam patiks, o kažkam labai nepatiks. Ir gerai, nes gal kils diskusijos, kurios vers mąstyti ir kūrėją, ir žiūrovą.

Bet žiūrovo recepcija vis tiek būtina?

Žinoma. Jei siunti kažkokią žinią – siunti ją žmonėms, ne į orą. Labai svarbu, ar tą žinią kažkas supranta ir kaip supranta. Taip net pasitikrini savo, kaip režisieriaus, adekvatumą. Įdomu, kai po filmų peržiūrų prasideda diskusijos, kai filmas lyg peržengia ekrano ribas ir gyvena toliau.

Baigei filmuoti pirmąjį ilgametražį vaidybinį filmą. Ar galėtum papasakoti apie jį plačiau?

Apie šį filmą visiškai nesinori kalbėti. Tai, ką čia taip gražiai porinu, šiame pirmame filme neįgyvendinau.

O apie naują projektą, kurį minėjai? Nuo ko viskas prasidėjo?

Atsidūriau tokiose dirbtuvėse, kuriose du režisieriai iš skirtingų valstybių „sumetami“ dirbti kartu. Jie gauna labai mažą biudžetą ir kartu turi sukurti filmą. Tai – vienintelės taisyklės. Visais kitais atžvilgiais tau paliekama visiška kūrybinė laisvė. Tad poroje atsidūriau su aire. Nusišypsojome viena kitai ir sakome – „tai apie ką filmas? Apie emigraciją?“. Tiksliau – apie emigraciją ir imigraciją, o tai gana nuvalkiota tema, todėl laukia labai ilgas kelias ją reanimuoti ar pamatyti nauju kampu.  

Ši tema tau aktuali?

Jei atvirai – pati emigracijos tema manęs labai nedomina. Bet mes ieškojome kažkokio bendro elemento tarp Airijos ir Lietuvos, tarp jos ir manęs. Mano porininkė iki šiol kūrė dokumentinius filmus, susijusius su politika, istorija, socialinėmis temomis. Aš irgi. Emigracijos temą pasirinkome genamos racionalumo. O dabar ieškome šioje temoje „ko nors daugiau“.

Nuotraukose - filmų "Jau puiku, tik dar šiek tiek", "Igruški" kadrai.