Po premjeros. Vesterno atgarsiai Anykščiuose

Penktadienį kino teatruose prasidėjo naujausio lietuviško vaidybinio filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ peržiūros. Romantinine nuotykių komedija vadinamo filmo režisieriai – net du. Kasmet po filmą susukantis Ričardas Marcinkus („Valentinas vienas“, „Pakeliui“) ir Simonas Aškelavičius („Valentinas vienas“).

Šį kartą režisierių duetas mus nukelia į Anykščius, kur gyvena du filmo pavadinime minimi draugai Saulius (Giedrius Savickas) ir Paulius (Marius Repšys). Šie ne itin protingi, išgerti mėgstantys vyrukai uždarbiauja vykdydami vietinio verslininko, žinomo kaip Amerika (Evaldas Jaras), pavedimus. Kartą šis, jiems baimę vos savo pasirodymu keliantis asmuo, duoda „prasilėkti“ nuostabiu, senoviniu automobiliu. Nenujausdami nieko blogo du draugai automobiliu nulekia į audringą vakarėlį, po kurio pabudę automobilio neberanda. Už tai Amerika iš jų pareikalauja apiplėšti Anykščių siauruke vyksiančias turtingo gruzino ir vietinės merginos Justės vestuves. Kitaip jiems – galas. Negana to, Justė (Rita Žliobaitė) pasirodo esanti mergina, kurią Saulius yra įsimylėjęs nuo pirmos klasės.

Ar iš šio aprašymo jau numanote, kaip toliau klostysis filmo siužetas? Taip, jūs teisūs. Viskas bus būtent taip, kaip galvojate, ir jūsų nelaukia nė vienas siurprizas. Nebus nė vienos scenos, kurioje įvykiai kurtų nors lengvutę įtampą. Bežiūrint šį filmą, prisiminiau, kodėl man nepatiko Emilio Vėlyvio „Redirected/Už Lietuvą!“ - priminė gana nevykusią britų režisieriaus Guy'aus Ritchie'io filmų kopiją. Tačiau šis filmas yra E. Vėlyvio filmo atgarsis, taigi kopijos kopija, tačiau akivaizdžiai sukurtas be pastarojo įdirbio ir užsidegimo.

Prieš premjerą kalbinami režisieriai teigė, kad „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ yra „filmas, kuriame pirmą sykį jūsų niekas nejuokins, nes jūs juoksitės patys“. Tačiau lieka filmo autorius nuliūdinti, kad taip tikrai nėra: man žiūrint filmą kino salėje spengė tyla. Ir ne todėl, kad tuos juokus būtų sunku suprasti. Tiesiog jie visi jau kažkur girdėti ir matyti, galbūt kituose filmuose ar televizijos laidose, tad kartais gali nebent išspausti vos lengvą šypseną.  

Tebūnie, galbūt filmas nepavyko kaip komedija, bet jame juk pasakojama ir meilės istorija. Tačiau ir čia režisieriams nenusišypso sėkmė. Pagrindinis romantinių komedijų sėkmės veiksnys yra tarp įsimylėjėlių (net juos vaidinančių aktorių) užsimezgantis ryšys, įtikinanti jausmais kibirkštėlė.  Tuo tarpu apie aktorių Giedriaus Savicko ir Ritos Žliobaitės herojų ryšį galima pasakyti vieną, kiek perfrazuotą citatą, skambėjusią legendiniame Holivudo filme „Dainuojantys lietuje“: „Tarp jų nėra nieko, tik oras“.

Filmui nepadeda ir gana dirbtiniai dialogai, kurie ypač rėžia ausį taip vadinamose meilės scenose. Jų metu, galime išgirsti tokias frazes kaip: „Po tokių dalykų norisi švelnaus. Nori kačiukus parodysiu?“, arba „Štai šviesos spinduliukas. Jis veržiasi į tamsą. Kaip ir mes, visi žmonės, norim prasimušti.“

Visgi įdomiausias ir kiek reabilituojantis filmą aspektas yra tai, jog jame kuriama vesterno žanro filmams būdinga atmosfera. Tam pasitelkiama ir filmo muzika, ir pats traukinio apiplėšimas, ir Amerikos personažas, kuris niekada nenusiima savo skrybelės ir akinių, ir paskutinis filmo susišaudymas, taip akivaizdžiai nurodantis į „meksikietišką aklavietę“. Gana netikėta per tokią prizmę matyti taip gerai pažįstamus vaizdus - Anykščių bažnyčią, siauruką ar Puntuko akmenį. O gal aš tiesiog ieškojau priežasčių filmą pažiūrėti iki galo?

Akivaizdu, kad Ričardas Marcinkus, ir šįkart jam į pagalbą atėjęs Simonas Aškelavičius,  įvaldė pigių ir greitų filmų formulę: greitai „sumetei“ scenarijų, pakvietei žymių aktorių, greitai nufilmavai ir greitai sulaukei pelno, nes kažkodėl žmonės į tokius filmus vis dar eina. Režisierių teigimu, lietuvių kino kritika yra vienmatė, tačiau vargu ar galima ką nors kita pasakyti ir apie jų kuriamus filmus. 

Nuotraukoje - filmo kadras.