Pokalbis.Marija Razgutė - apie filmų „ūkvedės“ kasdienybę

Tęsiame pokalbių ciklą su jaunaisiais. Prodiuserė Marija Razgutė – viena iš kino organizacijos „Čiobreliai“ ir viena iš Lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ steigėjų bei Tarptautinio trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“ organizatorė. Marija prodiusuoja trumpametražius vaidybinius ir dokumentinius lietuviškus filmus ir yra viena tų „kaltininkų“, kurių dėka jaunosios kartos kino kūrėjų filmai iš idėjos virsta darbu, pasiekiančiu kino teatrų ekranus. „Čiobrelių“ prodiusuoti filmai – Karolio Kaupinio „Triukšmadarys“, Ievos Veiverytės „Šuns dienos“ (2013), Andriaus Blaževičiaus „Dešimt priežasčių“ (2011) – apkeliavo ir buvo įvertinti ne viename Lietuvos ir tarptautiniame kino festivalyje. 2014 m. už savo aktyvią veiklą Marijai Razgutei įteiktas pagrindinis "Autorinio kino aljanso" apdovanojimas „Kino ruporas“.

Pradėkime nuo profesinių klausimų. Kas yra kino prodiuseris?

Prodiuseris yra tas žmogus, kuris praleidžia kone daugiausiai laiko su filmo projektu. Kuriant naują filmą prodiuseris prie jo dirba dažniausiai nuo pat pradžių, pradedant idėjos vystymu, baigiant pačia paskutine diena, kai filmas baigia savo „karjerą“ kino teatruose ir festivaliuose. Jis yra ir filmo „ūkvedys“, kuris rūpinasi kasdieniais, praktiniais reikalais, ir kūrybinis darbuotojas, bendradarbiaujantis su scenaristu ir režisieriumi. Todėl galima sakyti, kad prodiuseris yra tarsi nulinis taškas, kuriame susiveda visos būtiniausios filmo linijos – idėjos vystymas, gamyba, sklaida.

Esi tas žmogus, nuo kurio tam tikra prasme priklauso lietuvių kino „gimimas“. Kodėl manai, kad Lietuvai reikia kino?

Šį klausimą būtų galima užduoti apie bet kurią kultūros sritį – pavyzdžiui, kodėl reikia literatūros? Tarkime, žmogus gali gyventi kad ir be rankos. Bet tada jam vis kažko trūks. Tas pats ir su kultūra. Jei Lietuvoje staiga neliktų kino arba jo niekada nebūtų buvę, mes taip ir jaustumėmės – kaip be vienos rankos ar kojos. Be bet kurios kultūros srities mes būtumėme tiesiog gerokai menkiau išsilavinę. Kinas yra svarbus ne tik kūrėjams, kurie turi galimybę per jį realizuoti savo idėjas, bet ir kiekvienam žiūrovui. Per kiną jis lavina savo audiovizualinį raštingumą, vaizduotę, plečia akiratį. Manau, kad kinas yra viena sudedamųjų dalių, leidžianti žmogui vystytis kaip asmenybei.

Studijavai kultūros vadybą. Kodėl pasirinkai būtent kino sritį?

Vilniaus Universitete baigiau Vadybos bakalauro studijas. Po to Vilniaus dailės akademijoje studijavau Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūros studijas. Pirmąjį trumpametražį filmą – Mindaugo Sruogiaus „Savižudį“ – prodiusavau dar bestudijuodama bakalaurą ir ši veikla man labai patiko. Pagalvojau, kad labai svarbu daryti tai, kas tau išties yra įdomiausia. Tada ir į darbą eini ne kaip į darbą, o kaip į fakultatyvą po pamokų, kuris tau labai patinka. Vėliau įkūrėme „Čiobrelius“ ir pradėjome dirbti su kitais filmų projektais.

Prašau pristatyti „Čiobrelius“.

„Čiobreliai“ yra nedidelė prodiuserinė filmų įmonė. Ją įkūrėme 2008 metais, ir su operatoriais Simonu Glinskiu ir Narvydu Naujaliu puoselėjame iki šiol. Taisyklė, kurios visada laikomės – labai kruopščiai atsirinkti idėjas filmams bei jų kūrėjus. “Čiobreliai” prodiusavo Andriaus Blaževičiaus „Dešimt priežasčių“ (2011), Ievos Veiverytės „Šuns dienas“ (2013), Karolio Kaupinio „Triukšmadarį“ (2014); esame Jurgio Matulevičiaus “Aukos” (2012), Aistės Žegulytės “Tapatumų” (2013), Igno Meilūno “Miško” (2015) koprodiuseriai. Kaip tik šiuo metu baigiame Audriaus Antanavičiaus trumpo metro dokumentinį filmą „Mėgėjai“ (2015), kurio premjera Lietuvoje įvyks dar šį pavasarį. Du naujausi mūsų projektai yra parengiamųjų darbų stadijoje – pavasario pabaigoje turėtumėme filmuoti naują Karolio Kaupinio trumpametražį filmą „Budėjimas“, o su Andriumi Blaževičiumi ruošiamės pirmojo ilgametražio vaidybinio filmo „Krizė“ filmavimams, kurie numatyti šių metų rudenį.

Ko reikia norint tapti kino prodiuseriu? Kaip atrodo jo kelias?

Man atrodo, kad svarbiausia rasti tai, kas tau, kaip prodiuseriui, yra įdomu. Yra vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai filmai, yra interaktyvūs projektai. Net ir pasirinkus vaidybinį kiną tu susiduri su daugybe skirtingų žanrų, temų, išraiškos formų. Yra begalė kelių. Visų pirma turi žinoti, kas tave domina ir ką tu norėtum daryti – „šokinėti“ nuo vienos krypties prie kitos tikrai pakankamai sudėtinga ir gal ne visada tikslinga. O vėliau svarbu atrasti tuos žmones, su kuriais tau įdomu dirbti, su kuriais sekasi bendradarbiauti, kuriuos pavyksta suprasti ir kurie supranta tave. Nes dvejus, penkerius ar dar daugiau metų dirbti su žmonėmis, su kuriais sudėtinga kalbėtis, turėtų būti labai sunku. Su keletu režisierių aš tiesiog buvau pažįstama iš anksčiau ir pati jiems pasiūliau kartu dirbti, kiti kreipėsi į mane patys. Man atrodo, kad kai nori kažką daryti, tai domiesi, dirbi, o tuomet viskas savo vietose atsiduria labai natūraliai. Bet, kaip ir minėjau, svarbiausia rasti žmones ir tinkančias idėjas filmams.

Kas svarbiausia režisieriaus paieškose?

Talentas ir – pasikartosiu – abipusis susikalbėjimas. Nes jei to nebus – tai, mano nuomone, tiesus kelias į nesėkmę. Bendraudamas su žmogumi tu kalbiesi apie kitus filmus, matai, ką jis ar ji mėgsta. Nebūtina, kad nuomonės visada sutaptų. Bet svarbu pažinti to žmogaus mąstymo būdą, požiūrį, interesus. Ir, žinoma, labai svarbus kūrybinis potencialas – ar režisierius moka tik kalbėti, ar gali ir padaryti tai, apie ką kalba. Todėl man yra vienodai svarbūs yra ir talentas, ir mūsų tarpusavio dialogas. Nes yra talentingų žmonių, su kuriais aš, kaip prodiuserė, negaliu rasti bendros kalbos. Manau, kad tokiu atveju reikia atrasti savy drąsos ir tokio projekto atsisakyti. Juk tai nėra kelių mėnesių darbas, kai gali tiesiog „pakentėti“.

Ką tau pačiai reiškia jaunoji kūrėjų karta, su kuria tu dirbi? Kodėl ji atrodo svarbi?

Jaunoji karta yra kupina idėjų, drąsi. Ambicinga, bet ne „tuščia“. Jie jau yra išmokę ne tik kurti vaizdus, bet ir pasakoti savo istorijas. Aš sutinku su ne kartą kitų išsakyta nuomone, kad jaunųjų kūrėjų trumpametražiai filmai šiuo metu yra įdomesni ir turtingesni nei daugelis ilgametražių filmų. Ir tai, kaip lietuvių trumpametražiams filmams sekasi užsienio festivaliuose,  yra puikus įrodymas, kad taip atrodo ne tik mums patiems.

Paminėjai užsienio festivalius – po kur pastaruoju metu keliauja lietuvių filmai?

Galime pradėti nuo Karolio Kaupinio „Triukšmadario“, kurį prodiusavau. Filmo premjera įvyko Lokarno kino festivalyje rugpjūčio mėnesį, o dabar jis aplankė jau virš dešimt festivalių: Cineast Belgijoje, Cottbus Vokietijoje, Leeds Didžiojoje Britanijoje, Thessaloniki Graikijoje, 2Annas Latvijoje, Sleepwalkers Estijoje, Zubroffka Lenkijoje... Neseniai grįžome iš Anžero (Angers) festivalio Prancūzijoje. Po dalyvavimo jame sulaukėme ne vieno laiško su kvietimais atvykti į kitus festivalius arba pateikti mūsų filmą svarstymui. Dabar „Triukšmadarys“ atrinktas į trumpametražių filmų festivalį „Reus“ Ispanijoje, balandį dalyvaus „Go Short“ festivalyje Olandijoje... Kas dar iš filmų? Pavyzdžiui – Skirmantos Jakaitės ir Solveigos Masteikaitės animacinis filmas „Neeuklidinė geometrija“ dalyvavo Oberhauseno festivalyje Vokietijoje, Kroatijos animacinių filmų festivalyje Animafest. Ievos Veiverytės „Šuns dienos“ buvo Tamperėje, Tel Avive, Zubroffkos festivalyje, kuriame buvo įvertintas specialiuoju žiūri prizu. Visko net neatsiminsiu. Tačiau lietuvių trumpi filmai pastaraisiais metais labai aktyviai keliauja po festivalius.

Ar juose rodomi lietuvių filmai įsilieja į bendrą kontekstą, yra suprantami užsienio publikai?

Mūsų kino kalba šiuo metu pasidarė universalesnė, suprantamesnė. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet taip yra. Nors Vakarų šalys Rytų Europos kino atžvilgiu (nebūtinai Lietuvos ar Baltijos šalių, bet viso regiono) turi kažkokį „juslinį“ skirtuką, kuris mūsų filmus daro išskirtiniais. Jau nekalbant apie filmuose analizuojamas temas, veikėjus, socialinę aplinką.

O vertinimai? Ar jie kažkuo skiriasi?

Sunku kalbėti apie kitų filmus, bet galiu pateikti pavyzdį iš „Triukšmadario“ pristatymo Anžero festivalyje Prancūzijoje. Eilinis prancūzų žiūrovas, jau nekalbant apie profesionalus, yra be galo išsilavinęs. Ir pati publika po peržiūrų į filmus reaguoja visiškai kitaip. Žiūrovai prieina prie režisieriaus, ne tik pasako, kad filmas labai patiko, bet klausia, pavyzdžiui, kodėl filmo formatas yra 4:3, ką tuo norėta pasakyti, kodėl filme pasirinktas žalsvas spalvų koloritas, ar jis teisingai tai interpretuoja? Atrodo – mes vis dar „neužaugome“ iki to, kad paprastas lietuvių žiūrovas nebijotų po filmo prieiti prie kūrėjų ir kartu analizuotų tokio pobūdžio klausimus.

Kaip vyksta lietuvių kino sklaida, su kokiais sunkumais tenka susidurti?

Na, Lietuvoje viskas mums yra pakankamai paprasta. Filmų sukuriama labai nedaug, ir vos tik jie pasirodo – visas dėmesys iš karto sutelkiamas į juos. Kiekvienas filmas yra įvykis. Tas įvykis kartais būna labiau, kartais – mažiau vykęs, bet mažoje šalyje būti pastebėtam žymiai paprasčiau. O kalbant apie tarptautinę sklaidą – konkurencija yra milžiniška, ir atkreipti kieno nors dėmesį yra labai sunku. Tam, kad tave pastebėtų tarp tūkstančio kitų trumpametražių filmų, turi būti išskirtinis, turėti įdomią istoriją, išsiskiriančią vizualiką. Pavyzdžiui, šiais metais Clermont Ferrand festivalis Prancūzijoje sulaukė, jei neklystu, aštuonių ar devynių tūkstančių trumpo metro filmų. O iš jų į festivalio programą patenka tik apie šimtą... Kituose festivaliuose konkurentų gali būti ir mažiau, tačiau įprasta, kad kiekvienas sulaukia bent poros tūkstančių filmų. Pavyzdžiui – Vilniaus kino šortai gauna tris, keturis tūkstančius. Manau – jei kiekvienas kūrėjas įsisąmonintų šiuos skaičius, kaip erdvės, kurioje jis kuria, matą, jam pačiam būtų žymiai paprasčiau. Ypač vertinant tai, ar tavo filmas kažkuo įdomus ne tik tau pačiam, vertingas ir suprantamas išėjus ir už Lietuvos ribų, o ne vien lokaliame kontekste. Manau, kad kurdamas filmą visada turi pagalvoti ir apie tai.

O „techninė“ sklaidos pusė – ar tu pati turi kažkur važiuoti, siūlyti, rašyti?

Jei filmas yra naujas, pats turi jį pateikti festivaliui. Dalyvavimas įvairiuose kino festivaliuose taip pat yra labai svarbus – susipažįsti su naujais juose dirbančiais žmonėmis. Asmeniniai kontaktai daug duoda – kai tave žino, pažįsta, kitaip reaguoja ir į tavo naujai sukurtą filmą. Kartais būna ir atvirkščiai – neretai tavo filmus kviečia festivaliai, kurių iki to laiko tu visiškai nežinojai, nesi juose buvęs. Taip tavo filmas tave „supažindina“ su festivaliu, o tada draugystė gali tęstis ir toliau.

Jeigu kalbėsime apie „techninę“ pusę – užbaigęs filmą prodiuseris turi susidaryti labai konkretų savo tolimesnių veiksmų planą: nuo kokių festivalių pradėti, ką daryti, jei kažkuris festivalis jo neatrinks, kaip viską išdėlioti savo kalendoriuje (nes paraiškų teikimo terminai dažnai dubliuojasi). Su trumpametražiais filmais viskas šiek tiek paprasčiau – daugelis jų festivalių yra prisijungę prie internetinių filmų platinimo platformų. Jomis naudojantis savo filmą festivalio organizatoriams gali pasiūlyti “vienu paspaudimu”. Žinoma, naudotis tokiomis platformomis nemažai kainuoja, bet čia jau kita tema. Su didesniais festivaliais dažniausiai reikia bendrauti tiesiogiai. Filmo pateikimas jų atrankai taip pat kainuoja. Tačiau, kaip jau sakiau, labai svarbu susidaryti planą ar strategiją, kada į kokį festivalį filmą pateiksi, nes visur pateikti nesuspėsi, o ir finansines galimybes turi pasverti. Taip buvo ir su „Triukšmadariu“ – iš anksto žinojau, kad filmą teiksime Lokarno kino festivaliui. Pabandėme ir pasisekė. Nors dažnai Lietuvoje kalbama, kad į klasės festivalį negali pateikti šiaip sau, kad turi kažką pažinoti, tačiau Lokarne nepažinojau nei vieno programos rengėjo. Manau, kad be filmo kokybės labai daug nulemia ir sėkmė, atsitiktinumas, ir tai, kokie filmai tais metais yra tavo „konkurentai“. 

Ir dar: darbui su festivaliais reikia daug kruopštaus administracinio darbo. Realybė nėra tokia paprasta ir romantiška, kad galėtum sėdėti ir laukti, kol festivaliai tau patys paskambins ir pakvies. Ilgi susirašinėjimai su festivalių organizatoriais tęsiasi net ir po to, kai tavo filmą atrenką į programą – kažkam reikia vienos ar kitos nuotraukos, aprašo, konkretaus formato plakato, specifinės filmo laikmenos ir t.t.  Jeigu prodiuseris pats planuoja dirbti su savo filmo sklaida festivaliuose, itin svarbu realiai įvertinti laiko sąnaudas tam – nes tai kone atskiros darbo vietos reikalaujanti veikla.

Esi ir festivalio "Vilniaus kino šortai" organizatorė. Kuo jis svarbus?

Pirma – per savo darbo metus mes išauginome jį į tarptautiniu mastu žinomą festivalį. Jis yra didžiausias Baltijos šalyse – trumpametražių filmų festivalių atžvilgiu nebesame tamsi dėmė Europos žemėlapyje. Sulaukiame trijų, keturių tūkstančių filmų paraiškų, o tai reiškia, kad ir kūrėjams norisi čia patekti su savo filmais. Jau dvejus metus iš eilės festivalio metu organizuojame „Baltic pitching“ forumą, kurio metu lietuvių, latvių ir estų trumpamtražių filmų kūrėjai pristato savo būsimų filmų projektus, kurių atrenkame po tris iš kiekvienos šalies. Taip stengiamės atkreipti kitų tarptautinių festivalių atstovų dėmesį į Baltijos šalių trumpametražius filmus, jų savitumą. Geriausiai savo būsimo filmo projektą pristatęs kūrėjas yra atrenkamas dalyvauti  „Euro connection“ filmų projektų pristatymo renginyje, vykstančiame Clermont Ferrand festivalio metu, Prancūzijoje. „Euro connection“ – didžiausia ir svarbiausia tokio pobūdžio platforma Europoje. Bendradarbiavimas su jų organizatoriais taip pat parodo, kad „Vilniaus kino šortų“ festivalį vertina kaip įdomų, dėmesio vertą, lygiavertį partnerį. Dar labai svarbu ir tai, kad šis Vilniuje ir dar penkiuose Lietuvos miestuose vykstantis festivalis gali parodyti naujausius trumpo metro darbus iš viso pasaulio, sukurtus per pastaruosius metu. Šiuo atveju gaila, kad pasižiūrėti filmus dažniausiai ateina tik jaunimas, pasigendame vyrensės auditorijos, bet manau, jog tai tik laiko klausimas. Festivalio programose rodome filmus ir Kanų ar Berlinalės konkursinių programų, taip pat ir visiškai naujus, dar niekur nerodytus darbus, kuriems “Vilniaus kino šortai” būna festivalinis startas. Pamatyti visus šiuos filmus „sveika“ ne tik žiūrovams; labai skatiname ir jaunuosius kino kūrėjus lankytis festivalio seansuose, nes tai yra galimybė augti.

Bet ar nėra populiari nuomonė, kad „trumpas metras“ – tik antrarūšis, studentams skirtas formatas?

Na, aš taip nemanau. Bet pažįstu žmonių, kurie taip galvoja. Mano nuomone – tai labai trumparegiškas požiūris. Kino industrijai reikėtų apie trumpametražius filmus galvoti, kaip valstybė galvoja apie apie šalies švietimo sistemą. Kiek į ją investuosi, kiek jai dėmesio skirsi, tokia šalies ateitis ir bus. Taip pat ir su kinu – neaugindamas, neskatindamas ir neglobodamas trumpametražių filmų ir jų kūrėjų, nelabai gali ir apie ateitį kalbėti, nes tu jos tiesiog neturi.

Galiu tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje pradedame išaugti iš sampratos, kad trumpas filmas yra vien tik studentiškas žanras arba kad jo vertė menkesnė. Žinoma, norėtųsi, kad trumpametražiai pas mus įsitvirtintų geriau, kad jiems skirti festivaliai taptų tokie pat svarbūs, kaip pavyzdžiui, vykstantys Prancūzijoje. Požiūrio kaitai reikia ne vienerių metų, bet, sprendžiant iš išaugusio “Vilniaus kino šortų” festivalio lankomumo, pozityvių atsiliepimų, šiuo metu tikrai galima pastebėti teigiamas tendencijas. Trumpametražių filmų kontekste atsiskleidžia ir lietuviški filmai – jie iš tiesų yra stiprūs, ir, kaip jau kalbėjome anksčiau, neprapuola ir tarptautiniuose kino festivaliuose. Šių filmų tiesiog yra kitokia forma – koncentruota, sutelkta, išgryninta. Tuo jie ir žavūs. Jie nėra nei prastesni, nei geresni už ilgametražius filmus.

Čia būtų galima įterpti ir finansavimo klausimą. Vis dėlto turėtų būti paremtas ne vienas, du, o bent jau šeši, septyni ar aštuoni trumpametražiai filmai per metus. Ir tai nėra iš piršto laužta aritmetika. Įprasta praktika Europos šalyse, nepaisant to, kokio dydžio kino finansavimą turi šalis, kad kasmet yra paremiama bent dukart daugiau trumpametražių filmų nei pilnametražių. Trumpametražiai filmai ir yra ta erdvė, kurioje režisieriai gali išbandyti savo jėgas, talentą. Tai tarsi „filtras“, kurį praėjęs jau gali žengti į pilnametražio filmo kūrimą (arba ne). Trys iš septynių sukurtų filmų būtų geri, vienas – prastas, vienas vidutiniškas o du galbūt net ir tobuli. Filmų kūrimas yra tas atvejis, kai kiekybė gali atvesti ir prie kokybės. O ir kino taryba, vertindama pilno metro filmų paraiškas, jau žinotų kūrėjus dėl jų pavykusių (arba ne) trumpametražių darbų, geriaus pažinotų projektus teikiančių režisierių potencialą.

Kalbi apie finansavimo problemas. Kokie dar trūkumai išryškėjai?

Pirmiausia šauna į galvą, kad su agentūra „Lithuanian Shorts“ mes organizuojame tarptautinį trumpametražių filmų festivalį „Vilniaus kino šortai“. Šiemet vyks jau dešimtasis festivalis. Šiuo metu festivaliui skiriamas finansavimas – 30 000 litų. Tai yra tarptautinis kino festivalis, su kviestiniais užsienio svečiais... O Kultūros taryba kaip skirdavo tuos 30 000 Lt prieš penkerius metus, taip skiria ir dabar. Atrodo – niekas nepastebi festivalio „augimo“, to, kad jis tampa vis svarbesnis Baltijos regione, visame Europos kontekste. Net nebežinome, kaip ir kam dar įrodyti, kad festivalis jau seniai perėjo į kitą lygmenį, ir kad finansiškai jis irgi natūraliai iššaugo. Vienintelis dalykas, kodėl šis festivalis vis dar egzistuoja, yra tai, kad visi, dirbantys organizacinį darbą, dirba visuomeniniais pagrindais. Tai tęstis amžinai irgi negalės.

Ir, kaip ir kalbėjome anksčiau, norėtųsi daugiau dėmesio trumpametražiams filmams mūsų šalies kino politikos lygmeniu. Kai nėra kiekybės – sunku gerinti ir jų kokybę. Tada visi filmus daro „kaip išeina“ – su draugų pagalba, su minimaliu biudžetu, studentiškai. Norėtųsi, kad į šių filmų sektorių nebūtų žiūrima kaip į mažesnį ar menkesnį. Ši trumpametražių filmų kūrėjų karta – scenaristai, režisieriai, operatoriai, prodiuseriai – ir yra lietuvių kino ateitis. Kiek į juos investuosi, tiek ir turėsi. Ir ta investicija nebūtinai turi būti finansinė. Tai ir dėmesys, ir palaikymas, ir abipusis dialogas. Tu negali laukti, kol šie jauni kūrėjai tiesiog ateis su ilgametražio filmo paraiška. Turi dirbti nuo pradžių.

Gerai yra tai, kad atsirado du paraiškoms skirti šaukimai, kai trumpametražių filmų projektus vietoje vieno karto galėsi teikti du kartus per metus. Manau, kad tai į naudą trumpametražiams – jų scenarijų vystymo etapai dažnai būna žymiai trumpesni, ir po pusės metų tu jau gali prašyti finansavimo filmavimo darbams.

Tu pelnei „Autorinio kino aljanso“ apdovanojimą už lietuvių kino sklaidą. Ar tokie įvertinimai yra svarbūs?

Iš tiesų buvo labai netikėta, kad mane nominavo. Nei galvojau, nei įsivaizdavau... Žinoma – labai smagu, kad tavo kolegos tave pastebi. Tai yra labai didelis įvertinimas, nes būtent jie, kolegos, supranta, kad šis darbas nėra toks paprastas, koks gali pasirodyti žiūrint į jį iš šono. Manau – čia labai svarbu ir tai, kad „Autorinio kino aljansas“ sužiuro į visą jaunąją kūrėjų kartą, pastebėjo, kad ir joje yra perspektyvių kūrėjų, o ne apsiribojo vien vyresnės kartos atstovais.

O neatrodo, kad būtent to dėmesio, dialogo su vyresniąja karta šiuo metu vis dar labai trūksta?

Taip, tikrai trūksta. Tarp skirtingų kartų režisierių, prodiuserių trūksta ir dialogo, ir galbūt net bendradarbiavimo. Bet... Nežinau, sunku kažką pasakyti. Kartais trukdo ir susikoncentravimas į kasdienius dalykus – visi susitelkę ties savo darbais, kalbėtis nebelieka laiko. O kartais trūksta elementaraus susikalbėjimo, ypač režisierių tarpe, kai vieni žiūri į kairę, o kiti – į dešinę. Prodiuseriai turi asociacijas, tad mums diskutuoti tarpusavyje yra šiek tiek paprasčiau. Bet galimybė vystyti diskusijas tiek oficialiame, tiek neformaliame lygmenyse visiems kino kūrėjams tikrai nepakenktų. Pavyzdžiui, kai organizuojamos trumpametražių filmų peržiūros, galima pastebėti, kad į jas ateina vien jaunimas – tiek kūrėjai, tiek juos palaikantys bendraamžiai draugai... Tada kyla klausimas – o kodėl nėra vyresniųjų? Ar jiems visai neįdomu? Taip, galbūt kai kurie tuos filmus yra matę, bet tikrai žinai, kad ne visi. Kodėl jie neateina? Kita vertus, kai nueini į vyresnės kartos režisieriaus filmą, pamatai, kad jame tarp žiūrovų visai nėra jaunųjų arba yra vos keletas. Gaunasi toks užburtas ratas, jie sau, mes sau.

Neseniai lankeisi Clermont Ferrand festivalyje. Kokios „misijos“ ten?

Į Clermont Ferrand festivalį vykau jau ne pirmus metus, kartu su agentūra „Lithuanian Shorts“ jame pristatinėjame lietuvių trumpametražiams filmams skirtą stendą, rūpinamės filmų sklaida. Trejų metų dalyvavimo ten patirtis parodė, kad Clermont Ferrant yra ta vieta, kurioje, jei tik atlieki „namų darbus“ ir ten atsiveži reikiamą medžiagą, gali nudirbti labai daug. Festivalio metu organizavome šešių trumpametražių filmų market screening‘ą, numatėme daug susitikimų su kitų festivalių organizatoriais, su žmonėmis, kurie atveš savo filmų programas į “Vilniaus kino šortus”, su būsima mūsų festivalio žiuri. Kartu su manimi vyko lietuvių trumpametražių filmų režisieriai, kai kurie tų filmų prodiuseriai. Kažkas iš prodiuserių vežė pristatyti ir savo būsimų filmų projektus. Tai yra festivalis, kuriame tiesiog būtina dalyvauti. Ir tai puiki vieta pradėti kažką naujo – praleidus ten vieną savaitę gali susiplanuoti visų ateinančių metų darbus. 

Nuotraukose - Karolio Kaupinio filmo "Triukšmadarys" kadras; Marija Razgutė Andriaus Blaževičiaus filmo "Dešimt priežasčių" filmavimo aikštelėje.