KP premjera. Viltis keliolika sekundžių
Bet kuris kada nors tranzavęs ar tranzuojantį į savo mašiną paėmęs asmuo žino, jog toks keliavimo būdas yra kupinas mažų stebuklų. Šitaip keliaujant valandai, dviems, parai patenki į ankštą erdvę su žmogumi, kuris neretai yra labai toli nuo tavo galimo pažinčių rato. Atsiveria neįtikėtinos pokalbių (arba nejaukios tylos) galimybės...
Kadangi esu patyrusi tokių mažų stebuklų, naujausio režisieriaus Lino Mikutos („Pietūs Lipovkėje“, 2013, „Dzūkijos jautis“,2013), festivalyje „Kino pavasaris“ pristatyto dokumentinio trumpametražio filmo „Pakeleiviai“ aprašymas išties intriguoja. Jame žadama, kad režisieriaus paimti trys sušalę tranzuotojai su juo dalinsis istorijomis ir mintimis bei jam atvers po savo sielos kertelę.
Pirmasis filmo kadras pulsuoja lengva kino magija. Ant šono paversta nejudri kamera fiksuoja mašinos judėjimą keliu, kuris dalija nespalvotą ekraną į dvi nelygias dalis. Trečdalį jo užima kelias, o du trečdaliai nuspalvinti balta, į pilkumą pereinančia spalva. Tačiau šios dvidešimt pirmų sekundžių taip ir lieka nerealizuota viltimi, nes joms užsibaigus filmas virsta gana paviršinių pokalbių kompiliacija.
Filmo herojai yra trys: liūdesio kupina Agnė, globėjus vis keičianti berniukiškų bruožų Auksė ir Paolo Coehlo tipo filosofija besidalinantis Eimantas. Jie filmo herojais tapo be atrankos. Kaip teigia pats režisierius, kadangi pokalbius filmavo gruodžio mėnesį, tranzuojančiųjų beveik nebuvo. Tad nei vienas nebuvo paliktas už kadro. Juk be magiško trejeto, vargiai įgyvendintum formalius filmo kūrimo kriterijus.
Negana to, be filmo herojų jie taip pat virto ir kino operatoriais. Kiekvienam į rankas režisierius įteikė kamerą („dabar laikyk taip, kad matytųsi tavo veidas“), kurią šie ir laikė visos kelionės metu. Stebint judrias, tai į vairuotoją, tai į kamerą vis įsistebeilijančias herojaus-operatoriaus akis, kyla mintis, kad yra be galo naivu tikėtis prasmingesnių pokalbių su žmogumi, rankose gniaužiančiu dirbtinę elgseną provokuojantį aparatą.
Nepaisant neblogos, nors ir daug sykių panašiai realizuotos idėjos (kad ir šių metų festivalyje rodomas Irano režisieriaus Jafaro Panahi „Taksi“), pokalbiai dėmesio neprikausto. Jie paviršiniai, tarpusavyje nesisiejantys ir gana greitai keliantys nuobodulį. Kažko panašaus galėtum sulaukti, jei išėjęs į gatvę pirmo sutikto žmogaus paprašytum šiek tiek „pafilosofuoti“ apie gyvenimo prasmę.
Paties režisieriaus teigimu, „Pakeleiviai“ gimė magistrantūros studijų metu kaip dėstytojo Audriaus Stonio suformuluota užduotis. režisierius iš pradžių netikėjo, kad tai ilgainiui virs filmu. Po peržiūros sunku nepasiduoti minčiai, jog galbūt jam vertėjo pasikliauti savo pirmuoju instinktu. Namų darbai atlikti, bet ar tikrai jie verti didžiojo ekrano?
