KP premjera. Profesionalių mėgėjų metas
Sovietmečiu Lietuvoje gyvavę kino kūrėjų-mėgėjų klubai šiuo metu daugeliui (tame tarpe – ir kultūros istorijos tyrinėtojams) jau yra tapę savotiška terra incognita. Kitas pasaulis su visomis savo taisyklėmis, kūrėjais, jų naujomis idėjomis, filmais ir peržiūromis egzistavęs kažkur oficialiosios kino sistemos paribyje. Tas pasaulis pamirštas, leidžiu sau spėti, būtent dėl savo kasdienio jo „įprastumo“ – juk septintajame dešimtmetyje portabilią kamerą įsigijęs ir laisvu po darbo metu vizualinius eksperimentus ant 8 mm ar 16 mm juostos vykdantis kaimynas vargiai galėtų būti nacionalinio kino režisūros „grandu“? Dažniausiai kino mėgėjų-kūrėjų pasaulis ir prisimenamas tų, kurie buvo „savi“, dalyvavo klubų veikloje, augo šalia ar bent girdėjo artimųjų pasakojamas „legendas“, kad štai – buvo ir tokie, kūrė, darė... Ir tik po truputį šis buvęs kultūrinis fenomenas ima rasti savo vietą nacionalinės kultūros istorijos erdvėse. Jei (kol kas) vis dar ne kaip tyrimo objektas, tai bent kaip tai, ką verta surasti ir išsaugoti ateičiai.
Kaip vienas tokių atradimų ir pri(si)minimų šiųmetiniame „Kino pavasaryje“ iškilo ir režisieriaus Audriaus Antanavičiaus trumpametražis dokumentinis filmas „Mėgėjai“. Iš Kėdainių kilęs režisierius pasakoja apie savo gimtinėje net nuo septintojo dešimtmečio pradžios veikusią kažkada vieną žymiausių kino mėgėjų studiją „Mėgėjas“. Dėmesio centre – Vitolis Laumakys ir Adolfas Morėnas, filmus mylintys medikas ir inžinierius, drauge apleistose Kėdainių kultūros centro rūsio patalpose įkūrę „Mėgėją“ ir sukūrę per šimtą trumpametražių filmų. Savišvietos bei reklamos tikslais reikėtų paminėti, kad 1966 m. šio tandemo filmas „Te visad šviečia saulė“ laimėjo antrąją vietą Tarptautiniame mėgėjiškų filmų festivalyje Kanuose. O Kanai (kad ir ne tie), žinia, jau ne Kėdainiai.
Filmo herojai triūsia savo studijoje. Atrinkinėja juostas, sistemina, rūšiuoja, skaitmenina. Tamsioje kino salėje stebi savo pačių sukurtus filmus (savita chrestomatinio Herzo Franko „Dešimčia minučių vyresni“ variacija?). Kartais kažką pakomentuoja. Arba pabando atsakyti į režisieriaus užduotus klausimus. Sistemingą naratyvą ar aiškesnę struktūrą filme vargu ar galima rasti, o tai natūraliai kelia klausimus dėl režisieriaus neišnaudotų galimybių ir/ar turėtos, bet nesuvaldytos medžiagos. Vis dėlto bežiūrint filmą šiuos niuansus – ne tokie jie ir nereikšmingi – tiesiog norisi „nurašyti“ (šiek tiek ir dėl bendrojo programos fono, kuriame filmas buvo parodytas). Todėl, kad pasirinkti herojai vis dėlto „unikumai“, o režisierius sugeba jais nespekuliuoti ir savo istoriją dėlioti be „artėjančių tragedijų“ nuotaikų. Ir dar tikriausiai todėl, kad režisieriaus prieiga, laimei, netampa kontekstine informacija persunkta enciklopedinių žinių (susitiko, įkūrė, sukūrė, o ateityje dar planuoja...) tirada. Nes šiuo atveju įdomiau stebėti net ne filmo režisieriaus bandymus paklausti ar „pritempti“ turinį prie gyvenimiškos filosofijos rėmų užduodant konkrečius užkadrinius klausimus (bandymai vienu klausimu susieti mirtį ir kino studijos panaikinimą yra, švelniai tariant, nelabai vykę), o tiesiog stebėti „Mėgėjo“ steigėjus ir pagrindinius filmo herojus jų natūralioje aplinkoje. Informacijos, pasibaigus filmui, teks pasiieškoti patiems.
Tiesa, šiuos du kūrėjus bežiūrint „Mėgėjus“ herojais taip pat sunku pavadinti. A. Antanavičius per visą filmą jų taip ir nepristato nei kaip „žinomiausių“, nei kaip kažkuo itin nusipelniusių tokio netipinio kino fronte. Tik leidžia kelias minutes pasėdėti „Mėgėjo“ studijoje ir pažvelgti į du kino kūrėjus (arba „profesionalius mėgėjus“, kaip jie patys save apibūdina) bei jų keistą pasaulį kažkur Kėdainių kultūros namų rūsyje. Ir tik filmui pasibaigus pasirodo užrašas, kad V. Laumakio ir A. Morėno kurtų filmų kolekcija buvo pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu paveldu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Filmo kadre - Adolfas Morėnas ir Vitolis Laumakys. "Čiobrelių" archyvo nuotr.
